Po šventų Kalėdų jau vėl tarsi turiu teisė priminti nesmagią žinią, kad pilietinis karas Lietuvoje tęsiasi, nežiūrint to, kad dabar mūsų gatvėse kiekvieną dieną vis intensyviau sproginės ne koviniai sviediniai, bet petardos. Taigi, tai būtų galima pavadinti šaltuoju karu, tačiau aš pats tokią padėtį esu linkęs vadinti hibridine taika Lietuvoje. Kas su kuo čia kariauja ir dėl kokių idealų vyksta fundamentinis, panašus į permanentinį karą, susipriešinimas?
Ne šių eilučių autorius sugalvojo, kad Lietuva dalijasi į pirmąją ir antrąją Lietuvą, visiems daugmaž pripažįstant faktą, kad įtampa ir susipriešinimas tarp dviejų Lietuvų vis stiprėja. Toks sudvigubėjimas toli gražu nėra tiesioginė visuomenės socialinės-ekonominės stratifikacijos pasekmė, nors su socialinės prarajos tarp žmonių didėjimu gali bent iš dalies koreliuoti. Iš tiesų, tai būtų galima pavadinti pilietiniu kultūriniu karu, jeigu mūsų sąmonėje jau būtų išsivadėjęs marksistinis aiškinimas, kad kultūra yra antrinė, išvestinė tikrovė, neva yra bazinės ekonominės sanklodos antstatas.
Labiau išplėtotu pavidalu kultūrinių karų konceptas tikriausiai yra tinkamas nusakyti trintį tarp skirtingą civilizacinį pagrindą turinčių tautų, tačiau kažin ar lygiai taip pat dera vienos atskirai paimtos tautos mentalinių pokyčių nusakymui, kur, nežiūrint didesnių ar mažesnių pasikeitimų, kultūra išlieka kaip tautinio tapatumo klijai. Taigi dviejų Lietuvų tarpusavio kovos teoriją, kaip atrodo, tikslingiau būtų laikyti vertikalaus pjūvio sąmonės projekcija, išryškinant skirtingus tos sąmonės ir savimonės segmentus, imant pavyzdį iš Platono, sudvigubinusio valstybės aiškinimą pagal idėją ar šv. Augustino, su poleminiu įkarščiu kalbėjusio apie Dievo ir žemės valstybių tarpusavio kovos ir dinamikos perspektyvas.
Tiesą sakant, su noru truputėlį paspartinti tikrovę šiandien būtų galima pradėti kalbėti ir apie ES biurokratijos, turinčios milžiniškus įtakos svertus, bei tautinio žado atgavimo tarptautinio sąjūdžio sąmonės vertikalaus pjūvio segmentų konfliktinę konfigūraciją.
Jeigu mums vis dar trūksta tikslesnių įvardijimų, grįžtant prie Lietuvos pavyzdžio progresyvistiniu tituluojamą sąmonės segmentą būtų galima pavadinti sugrįžimo į barbarybė laikus platforma, kai savo ruožtu vadinamųjų progresyvistų nuosekliausius oponentus atstovaujanti konceptualųjį nusiteikimą būtų tikslinga pavadinti Vakarų kultūros civilizacinių pagrindų gynimo bastionu.
Iš tiesų, vadinamųjų progresyvistų progreso sampratoje yra puoselėjimas sugrįžimo į ikisokratinę antiką, kur buvo forsuojamas moksleivių homoseksualizavimas, netramdomu pavidalu vyravo pederastijos praktikos, idealas, kai savo ruožtu Sokratas, juolab Platonas, o ypač Krikščionybė pabandė atkurti žmogaus prigimties integralumą ir drauge žmogaus seksualumą nukreipė atgimimo ir kūrybos keliu.
Kas be ko, dviejų Lietuvų tarpusavio priešprieša neapsiriboja tik šiuo atskiru seksualumo klausimu, nepraleiskime progos dar kartą pažymėti, kad Krikščionybė apskritai yra Vakarų kultūros civilizacinių pagrindų kūrėja ir gyvybingumo palaikytoja labiausiai fundamentalia prasme (apie tai plačiau mano straipsnyje „ Dėl kultūrologinio krikščionybės idėjų balanso“ – žr. Čia, p.103 -111).
Niekur nepasidėsime, dabar jau yra taip, kad šios dvi sąmonės paradigmos tarpusavyje yra nekonvertabilios, tarp jų nėra jokių suartėjimo, konvergencijos, pralaidumo, nusileidimo ar pakilimo eskalatoriaus galimybių.
Dvi Lietuvos – tai gyvenimas paralelinėje tikrovėje, atsimūrijus vieniems nuo kitų, Lietuvai vis sparčiau tampant apkasų kraštu.
Kurkime savo Lietuvą!
