Edvardas Čiuldė. Kas tokie užsipuolė Lauryną Kasčiūną?

Nesu savo sąžinės įpareigotas viešai demonstruoti solidarumą su vienu iš valdančiosios koalicijos šulų. Be to, L. Kasčiūnas tikrai nėra iš tų, kurie nesugeba patys apsiginti. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko liežuvis yra neblogai pagaląstas, taigi anas tikrai nepraleis progos atšauti, kai yra neteisėtai užpultas.

Primenu, kad savaitgalį jį labai kvailai dėl neva rasistinio pasisakymo apie vaikus bandė į kampą užspeisti Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Lietuvos žmogaus teisių centru pasivadinusi institucija. Kokie L. Kasčiūno žodžiai išprovokavo tokią audringą reakcija?

Kitas klausimas, kuris, kaip atrodo, geriausiai matosi iš pašaliečio perspektyvos, yra toks – kodėl būtent V.Čmilytė-Nielsen ir melagingu pavadinimu besidangstanti institucija aršiai puolė į atlapus L. Kasčiūnui, neišlaukusios net deramos tarpinstitucinėse diskusijose pauzės. Ko vertas yra toks karštligiškumas?

L. Kasčiūnas savo feisbuko paskyroje parašė; „Dėl vaikų – turėkime galvoje, kad kultūroje, iš kurios atvyksta tie žmonės, vaikų vertė jokiu būdu nėra didelė. Jie jais prisidengia ir manipuliuoja, dažnai šioje vietoje jie taip pataiko į mūsų jautrumą.

Čia reikia irgi atsargiai, kad vėliau nebūtų taikoma šeimų susijungimo teisė, tuo nebūtų manipuliuojama. Į viską reikia žiūrėti ramiai ir oriai“. Kaip matome, pats L.Kasčiūnas čia kalba ramiai ir oriai, gerbdamas ir kito žmogaus orumą, nebandydamas nuslėpti politinės konjunktūros subkultūrai nepatogių tiesos momentų. Taigi, kas čia galėtų užkliūti, jeigu perskaitęs pacituotus žodžius žmogus nėra visiškai praradęs blaivaus proto likučių?

Kaip žinome, V.Čmilytė-Nielsen tokį L. Kasčiūno pasisakymą pavadino apgailėtina klaida, o savo esme su pavadinimu prasilenkianti institucija užvažiavo dar stipriau, iškėlusi klausimą: „Kokių dar absurdiškų išvedžiojimų imsis Seimo Nacionalinio saugumo pirmininkas Laurynas Kasčiūnas tam, kad pateisintų nehumanišką, kai kuriais atvejais kankinimus prilygstančias priemones, taikomas prieš migrantus? Apmaudu, jei ciniški išvedžiojimai nuramins mūsų sąžinę ir žmogiškumo jausmą“. Čia dar bandoma įpiršti nuomonę, kad L. Kasčiūnas vadinamuosius migrantus laiko nežmogiška, specialia rūšimi, nepripažįstant jiems žmogaus statuso (plačiau apie užvirusią diskusiją žr. Čia).

Kaip jau užsiminiau anksčiau, L. Kasčiūnas į tokius kaltinimus sureagavo labai tikslai, pavadindamas sutelktą išpuolį prieš jį bjauriu šmeižtu ir provokacija, su pikta intencija perskaitant jo pasakytus žodžius atvirkščiai, primetant jiems diametraliai priešingą reikšmę.

Iš tiesų, reikia specialiai apsimesti durneliais, kad nematytum, kad L. Kasčiūnas nekritikuoja ir nežemina jokios tautybės ar rasės vaikų, o labai blaiviai ir teisėtai išsako priekaištą jų tėvams, kurie yra linkę išstatyti savo vaikus didžiausių pavojų priešakyje, įsivelia į avantiūrą, kuri mirtinai pavojinga visų pirma yra jų vaikams.

Be visa ko kito, čia prasminga yra kalbėti ir apie kultūrinius skirtumus, prisimenant, kad vaikystės idėja Vakarų kultūroje buvo atrasta tik Renesanso laikais, anksčiau vaikai ir mūsų kontinente buvo laikomi mažaisiais suaugusiais, be jokių išlygų ir reveransų vaiko statusui. Puoselėkime viltį, kad anksčiau ar vėliau pasikeis požiūris į vaikus ir tuose kultūrose, kur didieji suaugusieji neretai slepiasi už mažųjų nugarų. Tačiau neužmirškime ir to, kad vadinamieji migrantai aptariamu atveju yra ne karo pabėgėliai, o ekonominės konsistencijos valkatos.

Tikriausia V.Čmilytė-Nielsen buvo labai užsiėmusi ivrito kalbos studijomis, jeigu ji nesuprato labai aiškiai lietuvių kalba išdėstyto L.Kasčiūno požiūrio, Jeigu leisite, aš taip pat nepraleisiu progos dar kartą pasidalinti savo pastebėjimais apie V. Čmilytę-Nielsen kaip žmogišką, net pernelyg žmogišką asmenį ir politinės scenos dalyvį.

Kaip atrodo bent man, netramdančiam savo subjektyvumo, V.Čmilytė-Nielsen yra dabar susiklosčiusios mūsų padangėje politinės sistemos juodasis arkliukas. Labiausiai krentantis į akis anosios juodas darbas yra tai, kad dabartinio šaukimo Seimo pirmininkė su kraupiu užsiangažavimu per jėgą iš priekį stūmė žmogaus teisių koncepto homoseksualizacijos procesą, daug įdėjusi asmeninių pastangų, kad tokia europietiška tematika kaip žmogaus teisės būtų suvesta iš esmės į antrą galą.

Didele dalimi būtent V.Čmilytė- Nielsen savo veikla užtikrino, kad homoseksualo pasijos ir žmogaus teisių įvardijimai būtų vartojami sinonimine reikšme. Tačiau sutikčiau su tuo, kad V.Čmilytės-Nielsen tokia veikla žmogaus sąmonės homoseksualizacijos baruose buvo tik taktiniai sprendimai, kai savo ruožtu daug svarbesnis strateginis jos tikslas yra nusitaikymas į lietuvių istorinės atminties užblokavimo užduotį, tarpininkavimas priešingoms lietuvių tautos dvasiai ir valiai ideologinėms diversijoms.

Jeigu visiškai atpalaiduočiau savo subjektyvumą, priartėdamas prie fantasmagorinės ribos, sakyčiau, kad V.Čmilytė yra viena iš tų, kurie purena dirvą galimam išrinktosios tautos katapultavimuisi Lietuvos žemėse, prasidėjus tautų kraustymuisi dėl klimato kataklizmų.

Nuotaika iškart sugenda, kai pagalvoji, kad V. Čmilytė-Nielsen politikos scenoje kaip intoksikacijos šaltinis galimai išliks ir vėliau partijos pirmininkės ar dar kažkokiame vaidmenyje.

Labiausiai mane kaip Lietuvos pilietį žemina tai, kad prosionistinių intencijų leidiniuose su apsimestiniu rimtumu kalbama apie tai, kad V.Čmilytė-Nielsen yra labiausiai tinkamas kandidatas kituose LR prezidento rinkimuose. Gal tokiu būdu, t. y. be jokių skrupulų platinant netikroviškas versijas, yra siekiama pakelti dabartinės Seimo pirmininkės vertę, tačiau iš to gaunasi priešingas rezultatas, nes dėl dirbtinio kvailinimo pasikėsinimą į savo sielos integralumą pajunta net tas pašalinis stebėtojus, kuris kitais atvejais pasistengtų išlikti neutralus.

Galima būtų guostis, kad valdančiajai koalicijai likę 3 metai prabėgs nepastebimai, tačiau nuotaika iškart sugenda, kai pagalvoji, kad V. Čmilytė-Nielsen politikos scenoje kaip intoksikacijos šaltinis galimai išliks ir vėliau partijos pirmininkės ar dar kažkokiame vaidmenyje.

Kitas, ne mažiau svarbus klausimas – ar homoseksualai jau pagal savo prigimtį yra labai jautrūs, tarkime, jautresni už mus, greičiau persiimantys svetimu skausmu, sugebantys geriau nei mes užjausti bedalius žmones, yra tokie, kuriems pati gamta tarsi suteikė mandatą ginti ir saugoti mažiausiai apsaugotus?

Ar jų širdys yra rožinės, o mūsų – surūdijusios geležies spalvos? Ar jie sugeba dėl neprastai paūmėjusios empatijos įlįsti į bastūno kailį, dėl savo širdies tyrumo geriausiai perprasti vaiko lūkesčius, o mes – nesugebame?

Nežinau kaip reaguojate jūs, tačiau mano kūnas staiga nueina pagaugais, kai susirūpinimą vaikų interesais pirmiausiai pradeda demonstruoti tos valstybinės žmogaus teisių gynimo institucijos, kurias, be visa ko kito, būtų galima pavadinti homoseksualų telkimosi centrais.

Saugokitės pederastų, jie yra vilkai ėriuko kailyje, – kažkada perspėjo Sokratas. Skamba nelabai jaukiai, tačiau neturiu teisės cenzūruoti Sokrato net ir tokiu atveju, kai mūsų padangėje žodis „pederastas“ jau yra uždraustas. Kokiu eufemizmu privalėčiau pakeisti šį žodį, vedinas politinio korektiškumo sumetimų? Ar sakote, kad privalėčiau čia kalbėti apie valstybės dosniai šeriamus, visur į priekį stumiamus apsišaukėlius, pasivadinusius žmogaus teisių gynėjais?

Nežinau nežinau…