Vidmantas Valiušaitis. KAIP MASKVOS AGENTAI APVOGĖ LIETUVOS PASIUNTINĮ PETRĄ KLIMĄ PARYŽIUJE

Štai ką rašo Petras Klimas apie savo lituanikos istorinių šaltinių biblioteką, sukauptą Paryžiuje, per beveik du rezidavimo Prancūzijoje dešimtmečius.

* * *

„Paryžiuje galėjau ypač gausiai remtis prancūzų memorialistų medžiaga: Nuo Žilibero de Lanua ligi Napoleono Žygio liudytojų, rodos, nepraleidau nė vieno, kuris tik vienaip ar kitaip susidūrė su Lietuva ir savo atminimuose tatai pažymėjo. Pirmas Europos laikraštis „Gazette de France” buvo taip pat kiaurai išvartytas nuo 1633 m. ligi Didžiosios Revoliucijos. Atsiskleidė vaizdas, kuriame Lietuva figūravo ne kaip kokia izoliuota vienuolė, bet kaip aktyvi dalyvė Europos tautų sambūriuose. Koks gražus tradicijos lobynas mažos tautos dvasiai kelti!

Lietuva nebuvo koks nežinomas užkampio kraštas Prancūzijai, kuri jau nuo vidurinių amžių stovėjo Europos kultūros priešakyje.

Jei likimo bus lemta išsaugoti tą mano medžiagą ir man pačiam dar gauti atvangos jai sutvarkyti – lietuvių tautos istorija galės turėti ne tik savo tomų virtinę, bet ir savo Monumentą. Tai būtų didžiausia mano gyvenimo satisfakcija.

Būdamas Paryžiuje, turėjau progos taip pat surinkti beveik visus senuosius prancūzų veikalus, kuriuose rašoma apie Lietuvą. Mažiausias bukinistas ar antikvaras nepasiliko be mano vizito. Išvarčiau tam tikslui ir Senos pakrantės „dėžes”. Per 20 metų laisvomis valandomis savo flanerie [pasivaikščiojimus – V.V.] paskyriau tam kurmio darbui. Susidarė biblioteka, kuri gali būti laikoma unikumu. Tūkstančiai tomų susirinko visai netikėtai. Lietuva nebuvo koks nežinomas užkampio kraštas Prancūzijai, kuri jau nuo vidurinių amžių stovėjo Europos kultūros priešakyje. Tą lituanikos biblioteką papildžiau žemėlapiais ir graviūromis. Bolševikams okupavus Lietuvą 1940 m. ir vokiečių globojamiems įsibrovus į pasiuntinybę Paryžiuje, visas tas asmeninis literatūros lobis buvo išgrobtas ir ligi šiol aš nežinau jo likimo. <..>

Sutremptas gyvenimas, sutremptos švenčiausios pasijos. Ši kartą Atilla pasiekė Paryžių su gotų pagalba…” (P. Klimas. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Vilnius: Mintis, 1991, 110-111 p.)

* * *

O štai Amerikos lietuvių savaitraštis „Vienybė” (1941-05-30) aprašo kaip tas P. Klimo apiplėšimas buvo įvykdytas.

KAIP MASKVOS AGENTAI APVOGĖ LIETUVOS PASIUNTINĮ PETRĄ KLIMĄ PARYŽIUJE

Prieš vokiečiams užimant Paryžių visos Prancūzų vyriausybės įstaigos ir diplomatinis korpusas apleido sostinę 1940 m. birželio 10-11 d. Lietuvos vyriausybės įsakymu su Prancūzų vyriausybe kartu turėjo vykti pats Pasiuntinys, karo attache, vienas sekretorius ir viena daktilografė. Kiti tarnautojai pasiliko Paryžiuje.

Žadėto diplomatiniam korpusui traukinio nei kitokių susisiekimo priemonių paskutinę valandą didžiojoj suirutėj niekas negavo. Reikėjo, kiekvienam išvykti savomis priemonėmis. Kadangi Lietuvos Pasiuntinybė Paryžiuje valdiško automobilio neturėjo, tai Pasiuntinys su žmona ir karo attache su daktilografe, reikalingiausius daiktus ir raštinės reikmenis susidėjo į savo mažus privačius automobilius, patys šoferiaudami. Bet užtat išvažiavo kaip į paprasta eilinį week-end’ą.

Kai nuvažiavę į Tours po kelių dienų turėjo vėl toliau keltis į Bordo, karo attache buvo savo automobiliu išvykęs į Bretanę savo šeimynos aplankyti. Laiku jam nesuspėjus grįžti, Pasiuntinys vėl dalį daiktų turėjo palikti Tours’e, nes jam reikėjo paimti daktilografę. Karo attache pasivijo jau Bordo.

Pasinaudodama Vakarų Europos karu, Rusija vykdė savo seną imperialistinę programą, pabjaurintą komunistiškais griovimo, grobimo, palaidumo ir melo metodais.

Vokiečiams užėmus ir šį paskutinį miestą, Pasiuntinys išvyko su Prancūzų vyriausybe į La Burbulį ir į Viši, o karo attache su daktilografe grįžo į Paryžių pakeliui susirasdami savo vaikus.

Tai buvo patys baisieji mėnesiai tiek Prancūzijai, tiek Lietuvai. Susisiekimas su Kaunu buvo labai keblus ir nereguliarus. Telegramos ateidavo po mėnesio ir dviejų. Ryšys su aplinkiniu pasauliu taip pat nebuvo lengvas. Tais varginančiais laikais tik radijas skelbė, ką daro raudonoji armija Baltijos valstybėse. Bet buvo atspausdinti laikraščiuose ir Paleckio ir Krėvės-Mickevičiaus pareiškimai apie Lietuvos nepriklausomybes išlaikymą ir socialinės santvarkos nekeitimą. Tik liepos mėnesio gale išėjo aikštėn visi tie melai ar iliuzijos. Pasinaudodama Vakarų Europos karu, Rusija vykdė savo seną imperialistinę programą, pabjaurintą komunistiškais griovimo, grobimo, palaidumo ir melo metodais.

Toje suirutėje dvi Prancūzijos zonos buvo atskirtos viena nuo antros ir susisiekimas tarp Paryžiaus ir Vichy buvo be galo apsunkintas. Lietuvos Pasiuntinys nė karto negavo leidimo nuvykti į Paryžių. Tuo tarpu Maskvos agentai, apgavę net jų pačių suorganizuotą pastumdėlių seimą, o paskui suvaidinę Maskvos delegacijos komediją, visur užsieniuose paskelbė tariamai laisvą Baltijos valstybių prisijungimą ir džiaugsmingą jų savižudybę. Netrukus Maskvos agentai pareikalavo perduoti jiems Pasiuntinybės namus, turtą ir archyvus, nes jie dėjosi ir Lietuvos atstovais. Suprantama, kad nė vienas lietuvis užsieniuose į tą žiaurią barbarišką komediją nesidėjo, nebent toks, kuris neturėjo nei garbės, nei padorumo jausmo.

Tada Maskvos agentai kreipėsi į Prancūzų vyriausybę, kad ši priverstų Lietuvos Pasiuntinybę jų norus vykdyti. Pasklido net kalbų, kad Maskvos melagiai už tai žadėjo gelbėti prancūzus nuo vokiečių ir suteikti jiems materialinės ar maisto pagalbos. Ant griuvėsių Maskva vaidino taip pat savo didybės ir galybės rolę būsimame pasaulio reikalų tvarkymo akte.

Prancūzai tada buvo tokie vargšai ir taip pralaimėjimų sugniuždyti, kad skęsdami pabijojo net tą šiaudelį nuo savęs atstumti. Vyriausybė, kad ir aiškindamasi arba laikydama viską tik laikinu dalyku, vertė Pasiuntinybę perduoti ligi rugpjūčio 25 dienos, nenorėdama turėti kokių sunkumų ne tik su Rusija, bet ir su Vokietija, kuri valdė Paryžių.

Buvo tikėtasi, kad Prancūzų Vyriausybė paims Lietuvos valstybės turtą savo globon ir jį apsaugos, ligi galutinės taikos sąlygos išspręs patį Lietuvos klausimą. Galėjo Vyriausybė atsižvelgti ir į tą specialią padėtį, kuri neleido Pasiuntiniui susisiekti su Paryžium, kur jis galėtų pats nuvykęs išvežti ar likviduoti savo turtą namuose, kuriuose išgyveno 15 metų.

Bet lyg kieno užburti Vichy ponai tų argumentų neklausė, ir nors patys formaliai Lietuvos užgrobimo nepripažino, Lietuvos valstybės turtą betgi vertė atiduoti grobikams. Kai Pasiuntinybės raktai patarėjo Paryžiuje buvo atiduoti Prancūzų vyriausybės atstovui rugpjūčio 25 d., tas atstovas po kelių dienų juos perdavė Maskvos ambasadai. Ši, žinoma, tuojau įsiveržė į tuos Lietuvos darbo žmonių pinigais įgytus kuklius, bet gražius namus vienoje iš gražiausių Paryžiaus dalių (Place Malesherbes). Naujos laidos raudonsiūliai ir rusifikatoriai praėjo pro vartus, kuriuos puošia akmeny iškaltas Lietuvos ženklas (Vytis) ir Gedimino stulpai…

Maskva gi niekad negalėjo kitaip savo galybės pagrįsti, kaip mažais ir dideliais grobimais.

Bet viduje jie nieko nerado – tik ant vienos marmuro lentos salone vaikų užrašytą jiems prakeikimą. Baldai ir kiti vidaus įrengimai buvo suspėta paskutinę valandą išvežti. Tai buvo, berods, padaryta Paleckio-Glovackio įsakymu; tie duobkasiai dar nenorėjo, kad tą turtą išsivežtų Lietuvos grobuoniai kur nors į Maskoliją, ir atsiuntė telegramą tiesiog į Paryžių, kad visą nejudamąjį turtą Pasiuntinybė pasiųstų į Kauną.

Maskvos agentai nebuvo patenkinti, radę namus tuščius. Jie pradėjo ieškoti sandėlio, kur buvo išvežti daiktai, nes grobikams grobio niekad nepakanka. Čia jiems padėjo viena išsigimėlė lietuvaitė, kuri pirmiau tarnavo Pasiuntinybėje, bet kuri buvo gimusi Odesoj maišytoj šeimynoj. Ji pasižymėjo savo stačiokiškumu. Tai buvo daktilografė Vabalienė, kuri tuojau su savo vyru persimetė į rusų pusę ir net nuėjo tarnauti pas Maskvos agentus. Buvęs ura-patriotas Vabalas, norėdamas išsitarnauti, kvietė darbininkus siųsti carui Stalinui ištikimybės ir padėkos telegramą. Seniau toki karjeristai priimdavo pravoslaviją. Likimas lyg tyčia tai porai davė atitinkamą pavardę.

Neabejotinai jų nurodymais Maskvos agentai rugpjūčio 31 d. rytą su 5-6 savais samdiniais užpuolė privatų sandėlį gretimoje gatvėje (rue Montchanin), papirkdami sargą ir pasinaudodami ryto metu, kai nebuvo gatvėje nei žmonių, nei policijos. Visą sandėlį išvogė, jie viską pernešė į jų Pasiuntinybės namus. Bet tai nebuvo Pasiuntinybės daiktai, o privatūs Pasiuntinio šeimos, tarnaičių kitų tarnautojų ir įvairių kitų asmenų, kurie juos deponavo išvažiuodami karui prasidėjus Lietuvon.

Tuo būdu Rusijos ambasada atliko nepaprastą ir vienintelį diplomatijos istorijoj žygį: ji leidosi į gangsterizmą, laužydama svetimos šalies įstatymus ir pagrobtus daiktus pridengdama savo diplomatine neliečiamybe.

Pasiuntinybės Patarėjas tuojau pranešė apie tai policijai ir Užsienių reikalų ministerijai. Bet prancūzų policija nežinojo, ką su tokiu nepaprastu faktu daryti; nežinojo ji ir bendrai, ką ji okupuotame Paryžiuje gali ir ko ji negali. Ji net abejojo ar gali tokią atvirą vagystę savo paprastomis priemonėmis tinkamai sudrausti ir atitaisyti.

Užuot veikusi, Vyriausybė pasišaukė Maskvos charge d’affaires pasiaiškinti. Bet šis iš pradžių tiesiog išsigynė tvirtindamas, kad jo bendradarbiai jokių daiktų iš niekur neėmė. Tik kai buvo policijos protokolo prispirtas, tas bolševikiškas diplomatas prisipažino ir tuojau pasižadėjo visus privačius daiktus grąžinti.

Prancūzų U. R. ministerija tokiu pažadu pasitenkino, manydama, kad tuo būdu incidentas likviduojamas. Bet Maskvos grobikų pažadai nevaržo ir savo pažado ligi šiol dar (po 5 mėnesių), neišpildė. Jie nepaiso nei pakartotinų U. R. m-jos nei diplomatinio korpuso priminimų. Jiems nesvarbu, kad tas žygis visuose sluoksniuose praskambėjo kaip negirdėtas žygis. Jie nežino, kad visi juokiasi iš jų, pažymėdami Maskvos atstovo pasiryžimą mautis Lietuvos Pasiuntinio kelnėmis, idant galėtų pasidaryti tikru Lietuvos atstovu…. Jie nežino ir pasityčiojimų, kad nubiednėję Stalinas ir Molotovas atsigavo, į Lietuvos ministerio batus įsiavę… To jie negali žinoti, nes Maskvos agentų niekas į savo kompaniją po to nebepriima. Maskva gi niekad negalėjo kitaip savo galybės pagrįsti, kaip mažais ir dideliais grobimais. Tik dabar ir čia taikomi Stachanovo metodai.
Didžioji Sovietų imperija dabar praturtėjo visa Lietuvos Pasiuntinio manta. Jai neužteko pagrobti jo visą turtą Lietuvoje, jo visas santaupas ir net vaikų grašius. Jai dar prireikė tų vaikų žaislų, jų senų drapanų, jų mažų atminimų, fotografijų. Visą mantą, visą per 25 metus surinktą Pasiuntinio biblioteką, daugiausia Lietuvos istorijos reikalui, tos imperijos atstovai šiandien pagrobę laiko patys turbūt nežinodami ką jie su tokiu grobiu laimi.

Ar ilgai galės pasaulis kęsti tokius diplomatus-gangsterius savo tarpe?
S. K.

* * *

P. Klimo biblioteka – be galo vertingas ir Lietuvos istorijai nepaprastai svarbus turtas. Kažin ar kokia nors Lietuvos institucija dėl to yra kreipusis į adresatą, dėl šio brutaliai pagrobto turto sugražinimo Lietuvai? Gal kam nors kas nors apie tai žinoma? (Jolanta Karpavičienė, Gitana Grigaityte, Arvydas Anušauskas, Valdas Rakutis, Audronius Ažubalis, Arūnas Bubnys, Arūnas Gumuliauskas, Darius Kuolys)

Jeigu nebūtų kreiptasi, gal vertėtų apie tai vis dėlto pagalvoti, nepaisant to, kad prarasta daug laiko ir dabar metas galbūt ne pats palankiausias? Bet surinkti medžiaga ir pasirengti niekas netrukdo. Gal prancūzų vyriausybė galėtų čia kiek prisidėti, nes ir jai tam tikra moralinė atsakomybė dėl šios netekties tenka. Dėl Lietuvos pasiuntinybės pastato likimo Paryžiuje prancūzai nenusišalino, nors autentiškų rūmų su Vyčio ženklu Lietuva ir neatgavo.

Lietuvos istorijai P. Klimo biblioteka turi neįkainojamą vertę. Manyčiau, būtų prasminga padėti pastangų, pabandant ją susigrąžinti.