Aš turėčiau dieną naktį už jus melstis, kad gailestingasis Dievas, jūs šliundros paskutiniai, įkvėptų savo dvasios į jūsų atšalusias širdis ir savo šventa malone nuplautų nuo jūsų nuodėmes, kad būtumėt jo per amžius ir kad jums, niekšams, jis atleistų nuodėmes.
Karo kapelionas Otas Kacas (Otto Katz)
Kapelionas Kacas, ne Dievo, o didžiojo Čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko buvo pašauktas pamokslu kreiptis į tuntą neturinčių ką prarasti kandidatų patrankų mėsai Pirmojo pasaulinio karo metais. Jis akivaizdžiai buvo girtuoklis, paleistuvis ir įgaliotasis demagogas. Tačiau literatūrinio charakterio pavyzdys neblogai iliustruoja, kaip net ir šiais laikais keičiamos įprastos sąvokos, terminai, moralinės normos, išverčiamas ir spalvingu propagandiniu burbulu paverčiamas gražiausių idėjų turinys. Dar kartą įsiklausykime į kreipimąsi iš TV ekranų:
„Ar tikrai Lietuva – geriausia vieta Europoje? Kol kas dar ne. Kodėl?
– mes esame didžiausi girtuokliai Europoje;
– socialinės rizikos šeimos netilptų į Žalgirio areną;
– tūkstančiai globos namų vaikų laukia įvaikinimo;
– mes žudome ir žeminame vieni kitus ;
– kas valandą penki pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje;
– savo namuose mušama kas trečia moteris;
– kas trečias mokinys patiria patyčias.
Ar tai ne jūsų vaikas, ne jūsų namai? Vien pernai nusižudė 900 žmonių, o 180 nužudyta buitinių konfliktų metu. Visi žudikai būna apsvaigę. Visi. Ką daryti? Galime toliau naikinti save arba…“
Ir tada išgirstame balsą, tokį panašų į mūsų Prezidentės:
„Arba netylėti, padėti, išdrįsti, įsivaikinti, įkvėpti ar surasti pagalbą. Niekas kitas už mus to nepadarys…“
Ar nejaučiate, negirdite kapeliono Kaco balso intonacijų? Ar neįtariate, kad tai kapelionas Kacas su Dievo pagalba siekia įkvėpti dvasios į atšalusias mūsų – šliundrų, girtuoklių, žudikų, smurtautojų -širdis? Įtaigus propagandinis triukas: sakoma „mes“, o galvoje turima – „jūs“. Taip, tai „Jūs – šliundros paskutiniai!“ Kad miegotume ramiau, šis kreipimasis vakarais kartas nuo karto iš ekrano pakartojamas. Net optimizmo krislą išsaugojusi siela turėtų likti sutrypta žemės purve.
Taip istorinę šių metų balandžio 18 dieną, 17 valandų trisdešimt minučių Prezidentė paskelbė ilgalaikės nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą” pradžią. O saugi Lietuva aukščiau išvardintų socialinių problemų turėti ne-ga-li! Todėl šio rašinio autorius tęsia pasakojimą kaip ir dera pakiliu tonu, prezidentūros „piarininkų“ pasiūlyta melodija (Prezidentės balso šiame chore tik tiek, kad ji yra aktyvi ir iniciatyvi valstybinės sistemos dalis).
Į eskscelencijos kvietimą prisidėti spendžiant minėtas bėdas atsiliepė ir kampanijos ambasadoriais imti tituluoti žinomi Lietuvos žmonės: 5 muzikos žvaigždės, 10 TV ir radijo žvaigždžių, dvi bažnyčios žvaigždės ir du dailininkai. Visi jie įsipareigojo savo darbais kiek įmanoma keisti Lietuvą į gerąją pusę.
Keletas ambasadorių kartu su prezidente liepos pabaigoje lankėsi neseniai įkurtame vaikų dienos centre (VDC) Tulpiakiemio kaime, Ukmergės rajone. Citata iš Prezidentūros tinklalapio: „Šalies vadovė į Tulpiakiemį nuvyko gavusi laišką iš balandžio mėnesį čia įkurto vaikų dienos centro, prašantį kartu su kampanijos ,,Už saugią Lietuvą“ ambasadoriais padėti šiame kaime gyvenantiems vaikams – skirti jiems dėmesio, pasidalyti geruoju pavyzdžiu, įkvėpti gyventi kitaip“. Juk socialinės rizikos šeimose šiame kaime auga 39 iš 50 (kitaip tariant, beveik 80 proc. –aut.) vaikų. Suprantama, ambasadoriai pasidalijo savo gerąją patirtimi. Kokia? Vaikų priežiūros? Auklėjimo? Maitinimo? Istorija apie tai nutyli. Kokias veiklos kryptis jie mato judėjime „Už saugią Lietuvą“, galime įvertinti, išklausydami vieno gerai žinomo scenos grando mintis: „Bičiuliai, aš svajoju apie Lietuvą be prievartos ir baimės, kurioje kiekvienas žmogus gali būti savimi, kurioje sklando sugyvenimo dvasia, kur kiekvienas žmogus kuria save, kuria savo tautą, kuria savo valstybę. Įsipareigoju siekti šito tikslo visom savo jėgom ir padaryti taip, kad Lietuvoje būtų daugiau pagarbos ir meilės“. Supraskim: telydi ši malda visus, ne vien Tulpiakiemio ,vaikus nuo namų slenksčio iki VDC.
Prie nacionalinės socialinio saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“ jau prisijungė per 180 puikių iniciatyvų, pranešama minėtame tinklalapyje. Kampanija telkia visus žmones, organizacijas, socialiai atsakingas verslo įmones, kurie savo darbais, idėjomis ir pagalba pakeis žmonių gyvenimus. Iniciatyvos tinklalapyje registruojami geri darbai. Pavyzdžiui, šalies žemėlapyje (nuolat atnaujinamas) matome, kiek daug gerųjų pavyzdžių atsiranda šalies gyvenvietėse. Štai jau pirmosiomis rugpjūčio dienomis tų pavyzdžių užregistruota: Tauragėje, Molėtuose ir Šalčininkuose – po 3, Telšiuose, Visagine ir Mažeikiuose – po 4, Radviliškyje ir Palangoje – po 2. Kol kas tokių nėra Prienuose ir Raseiniuose. Tikėkimės, jų netrukus atsiras ir ten. Naujausia tinklalapio informacija: „Rūpestis visuomenės socialinėmis problemomis prie kampanijos paskatino prisijungti Finansų ministerijos darbuotojus. Olimpinių žaidynių įkvėpti jie kviečia drauge auginti ateities Lietuvos olimpiečius“. Tikėkim, nuo šiol ministerija ir kiekvienas šalies gyventojas asmeniškai imsis olimpiečių auginimo. Puikioje nuotraukoje ant ministerijos laiptų puikiai atrodo puikaus ministerijos kolektyvo atstovai su puikia ministre priešakyje (suprantama, kai kurie ministerijos darbuotojai negalėjo fotografuotis, nes tuo metu dirbo). Tai akivaizdi užuomina kitoms ministerijoms, savivaldybėms, visoms valdiškoms įstaigoms. Tuo bus prisiminta ir Smetonos laikų tradicija, kai žemės ūkiui paremti kiekvienas valdininkas Kalėdoms privalėjo nusipirkti po žąsį.
Jei trumpam grįžtume prie vaikų globos, neįmanoma nepaminėti nevyriausybinės tarptautinės organizacijos „Gelbėkite vaikus“ (pavadinimas angliškai – „Gelbėkite Lietuvos vaikus“), kuri taip pat įsijungė į projektą. Jos veikla prasidėjo gerokai anksčiau ir, galima sakyti, Lietuvai yra pavyzdinė. Ji gauna paramą iš įvairiausių organizacijų, įmonių ir privačių asmenų. Su šūkiu „Jūsų parama kuria laimingą vaikystę“ ji remia ne tik Lietuvos, bet ir Zimbabvės vaikus. Sunku atspėti, kiek lėšų surenkama Zimbabvės vaikams, tad ir nesukim sau galvos. Tikriausiai tam paslaugiai ir siūloma pažymėti varnele kvadratėlį po nuoroda į banko sąskaitą, paaiškinant jo reikšmę: „Aš nenoriu gauti naujienlaiškių, kuriuose informuojama, kaip yra naudojama mano auka“. Jums pakaks žinoti („Gelbėkite vaikus“ kalkuliacija): 5 eurai – tiek užtenka vieną vaiką pamaitinti keturis kartus; 10 eurų – tiek užtenka, kad vaikas turėtų būtiniausias mokymosi priemones; 15 eurų – už šią sumą vaikui padėti gali psichologas.
Besidomįs, iš kur atplaukia ir kur nukeliauja pinigai, yra bjaurus cinikas. Tokiam žiupsnelis nelabai konkrečios informacijos pateikiama praėjusių metų veiklos ataskaitoje. Štai Lietuvos žmonės paaukojo 140 542,30 EUR. Galimas daiktas čia įskaičiuota ir Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo, Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijų, Vilniaus savivaldybės perduotos lėšos. Labai prisideda užsienio ir tarptautinės organizacijos. Trejų metų trukmės projektui IKEA foundation (Švedija) paaukojo 476 340,00 EUR. Šio projekto tikslas – sudaryti sąlygas vaikui augti biologinėje šeimoje, o netekus tėvų globos užtikrinti efektyvias alternatyvas institucinei globai. Apskritai, skandinaviškos pedagogikos išminties Lietuvoje buvo apmokyta per pusantro tūkstančio specialistų, beveik tūkstantis rizikos šeimų dalyvavo konsultacijose, „pozityvios tėvystės mokymuose“, per 600 vaikų suteikta psichologų pagalba ir, be abejo, buvo dirbama su naujais, esamais ir potencialiais globėjais. Kitą dviejų metų 146 579 EUR projektą parėmė ES fondai. Iš ataskaitos: 48 renginiai; dalyvavo 651 asmuo; parengtos 4 TV laidos, Žinių radijo laida, lauko plakatai, reklama viešajame transporte.
Smulkmena: nenurodyta, kiek pagal Šiaurės ministrų Tarybos biuro Lietuvoje administruojamą Baltijos ir Šiaurės šalių nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo rėmimo programą skirta lėšų pamokyti specialistus, dirbančius su vaikais, kiek gauta lėšų tarptautinei konferencijai apie Švedijoje taikomus metodus, apie vaiko teisių apsaugą Norvegijoje. Matote: šimtai tūkstančių eurų, dešimtys mokymų, tūkstančiai apmokytų… Didžioji gaunamų lėšų dalis skiriama kaip tik tokiems dalykams. Tačiau „Gelbėkite vaikus“ ne tik ima, bet ir duoda. Pavyzdžiui, daug nuveikta stiprinant vaikų dienos centrų veiklą. Ataskaitoje teigiama, kad „be paramos nustotų veikti net 4 vaikų dienos centrai“; „33 vaikų dienos centrams, kuriuos lankė daugiau nei 700 vaikų, skirta parama sudarė 27 804 EUR“. Paimkite skaičiuotuvą, suprasite, kodėl parama vaikų centrams tikrai reikalinga: jei aritmetika neapgauna, tai pernai kiekvienam šių vaikų vidutiniškai skirta net 3 (trys!) eurai ir 31 centas per mėnesį. Dar keletas nuostabių pavyzdžių: dviem asmenims gydymui nuo priklausomybės alkoholiui suteikta parama 78 eurai, vienam Lietuvos vaikui nupirktas kompiuteris už 500 eurų, kelioms šeimoms nupirkti butai kaime, o daugiavaikei šeimai net atnaujintas namas Alytaus rajone už 42 811 eurų. Kaip pavieniai laimėtojai išskiriami iš kitų, gal ir ne mūsų reikalas, bet, tikriausiai, būtų geriau, jei už tuos pinigus būtų nupirkta ir po lygiai padalinta loterijos bilietų.
Dievas pats galėtų nuspręsti, kam dovanoti išloštą kompiuterį, o kam namą.
Neabejotina, kad į Prezidentės inicijuotą judėjimą įsijungs vis daugiau organizacijų ir asmenų. „Saugioje Lietuvoje“ mokytojai ir tėvai labiau mylės vaikus, gaisrininkai gesins gaisrus, policininkai dar aktyviau gaudys girtus vairuotojus, teisininkai patars, teisėjai teis, gydytojai gydys ir t.t. – visose gyvenimo srityse.
Daugiau nei prieš šešerius metus buvo priimtas memorandumas „Vaikystė be patyčių“. Jį pasirašiusieji Seimo nariai, ministrai, mokyklų vadovai, žurnalistų, policijos lyderiai, mokytojai ir moksleiviai, nevyriausybinės organizacijos sutarė, kad vaikai turi augti be patyčių (šūkis: „Patyčios gali ir turi liautis“), ir daryti viską, kad vaikai Lietuvoje augtų laimingi. Jau keleri metai VšĮ „Vaikų linija“ organizuoja „Veiksmo savaitę be patyčių“, kurioje dalyvauja „tūkstančiai“… Galybė renginių, tarp kurių išsiskyrė Lietuvos mokinių parlamentas ir Lietuvos moksleivių sąjunga, organizavę flashmob akciją (lietuviškai – žaibiškas sambūris, sulėktuvės, sąspietis – aut.), „kurio metu įvairių Lietuvos mokyklų mokiniai [buvo] kviečiami sukurti žmogaus siluetą ir tuo pačiu metu kartu, iškėlę rankas į viršų, sušukti „gyvenimas be patyčių“. Vaikai buvo skatinami rašyti rašinėlius, kurti dainas (Patyčioms „ne“, svajonėms „taip“), ir video apie tai, kaip atliekamos patyčios ir kokios jos yra bjaurios…
Ypač sveikintina vieno aktyvaus kovotojo sumanyta socialinė akcija, pavadinta „Už laimingesnius vaikus!“ Akcijos tikslas buvo – pakeisti švietimo sistemą taip, kad joje būtų ugdomi laimingesni vaikai, atkreipti dėmesį, kaip mokyklose jaučiasi vaikai, spraudžiami į įsisenėjusius švietimo sistemos standartus. Tam reikalui jis nubėgo 862 kilometrų maratoną, per 20 dienų aplankydamas 20 mokyklų. Sutikime, tai buvo tikrai didvyriškas žygis ne tik fizine (nubėgti kasdien po 43 km net užgrūdintas sportininkas sunkiai pakeltų), bet ir moraline prasme. Ak, jei mūsų Seimo nariai bent kartą per mėnesį nubėgtų nors nuo Seimo iki Katedros. Tik įsivaizduokite, kokie laimingi taptume po akcijos „Tebūna laimingi visi“…
Bet ačiū ir už tai, kad šį pavasarį Seimas pritarė nutarimo projektui, kuriuo Vyriausybė raginama užtikrinti, kad visose šalies mokyklose nuolatos veiktų bent viena patyčių ir smurto prevencijos programa. Mat, kaip minėta, kas trečias vaikas Lietuvoje patiria patyčias. Vaikus vis minime ne be priežasties. Juk nedaug tėra žmonių, kuriems vaikai nekeltų nuoširdaus ir meilaus susidomėjimo, tai jautriausia, nuoširdžiausia, naiviausia, kantriausia visuomenės dalis. Nedaugeliui gudručių apeliacija į vaikus yra ir lengviausias suaugusiųjų papirkimo kelias.
Tuo tarpu pasidžiaugę bendravimu su aukštais svečiais, pažaidę, pavalgę dienos centre dauguma Tulpiakiemio vaikai pareina namo. Įsivaizduokim, ten jų laukia ta pati socialinės rizikos šeima, kurioje pagal apibrėžimą bent vienas iš tėvų:
• piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis;
• yra priklausomas nuo azartinių lošimų;
• dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų;
• naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą;
• gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.
2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis visose savivaldybėse socialinės rizikos šeimose augo 19668 nepilnamečiai. Pavydėtinas tikslumas, turint galvoje, kad dar neseniai buvo ginčijamasi – mokyklų nelanko 6 ar 14 tūkstančių Lietuvos vaikų.
Keistoka, kad šioje statistikoje nėra šeimų, iš kurių tėvai yra emigravę, o vaikai laikinai palikti su seneliais ar giminaičiais. Kol gimdytojai įsikurs „ten“, paaugliai kartais lieka ir visai vieni, nes nėra kam palikti buto, arba reikia pabaigti mokyklą. Emigracijos tempai ne mažėja, o didėja, vyriausybės prioritetuose emigracijos – ne sustabdymo, nors tik sumažinimo – nėra. Žiniasklaidoje jau atsiranda informacijos, kad išgeriamo (išgerta ir nupirkta ne tas pat) alkoholio kiekiai yra statistikos padidinti. Iš kur tie skaičiai apie nuolat mušamas moteris, apie patyčių epidemiją mokyklose ? Viešoji įstaiga „Vaikų linija“, apibendrindama penkerių metų kampaniją „Be patyčių“ paskelbė , kad 2011 – 2014 metais nemokamu telefono numeriu iš vaikų buvo priimta 600 tūkstančių skambučių, beveik 9 tūkstančiai vaikų kreipėsi dėl patyčių. Tai ne kas trečias, tai tik vienas procentas skambinusiųjų. Neseniai Lietuvos gyvybės įmonių draudimo asociacija paskelbė dar vieną „gerą“ naujieną – mūsų vaikai yra nesaugiausi visoje ES, nes… apdraustų jų tėra 15 proc. Tą skaičių atrado draudikai? Vaikas tampa nesaugus, jei nėra apdraustas?
Tad savo aplodismentais prisidėdamas ir kartu ėmęs gilintis į tą prakeiksmą, siunčiamą „paskutiniams šliundroms“, imi suvokti, kad dalyvauji Didžiame Visuomenės Mulkinimo Spektaklyje. Nesugebama, vengiama, nenorima ieškoti problemų ištakų, nes kovoti ne su priežastimis, o su pasekmėmis naudinga politiškai, reklamiškai, dažnai ir finansiškai. Juk ne paslaptis – kol pinigai mokami vaikų gelbėtojams, nelaimingų vaikų nepritrūksim, kol pinigai skiriami kovotojams už žmogaus teises, baisių pažeidimų visada atsiras, o šeimos teisės bus pažeidžiamos tol, kol jos nesusilygins su prigimtinėmis „gyvulių teisėmis“. Žinoma, vieno vaiko šypsena gali atpirkti daugybę nuodėmių, tik ar gali atpirkti didžiulę turtinę nelygybę, skurdą, korupciją, emigraciją, valdžios savivalę, godumą, kvailumą ir patyčias iš eilinio piliečio? Tebūnie pagerbti ištiesiantys pagalbos ranką, bet kai skęsta tūkstančiai, nedora mėgautis vienu numestu gelbėjimo ratu. Juk negali būti laimingi nelaimingų tėvų vaikai. Ar tokia Lietuva gali būti saugi?
***
Michailas Bulgakovas, apysaka „Šuns širdis“, viena scena: veiksmas vyksta bolševikiniame Petrograde trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, šalyje, kurioje uždrausta gedėti pasaulinio ir pilietinio karų aukų, kurioje visuotinis chaosas, badas ir bolševikų teroras virsta naujo, šviesaus ir laimingo gyvenimo apgaulingais pažadais. Kai profesoriui F. Preobraženskiui pavyksta atremti keturių bolševikinių aktyvistų bandymą „sutankinti“ jo butą revoliucinio proletariato naudai, ypata juodu odiniu švarku, paaiškinusi, kad yra moteris, iš užančio išsitraukia keletą šlapių žurnalų. Tai paskutinė galimybė palenkti buržuazinį inteligentą nuolankiam veiksmui:
-Noriu jums pasiūlyti keletą žurnalų Vokietijos vaikų labui. Pusrublis už vienetą.
-Ne, neimsiu, – dėbtelėjęs į žurnalus, trumpai atsako profesorius.
Visas ketvertas apstulbęs, o moteriškės veidas tampa spanguolės spalvos.
-Kodėl atsisakote?
-Nenoriu.
-Jūs neužjaučiate Vokietijos vaikų?
-Užjaučiu.
-Gaila pusrublio?
-Ne
-Tai kodėl?
-Nenoriu.
Scenos pabaiga. Akivaizdu, kad badaujančių Vokietijos vaikų neįmanoma išgelbėti vien perkant keletą žurnalų, o bandyti pagrįsti savo sprendimą yra pavojinga, nes viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus. Šiais laikais pasakyti „nenoriu“ ar pareikalauti ataskaitos už paaukotus pinigus taip pat reikia ryžto, nes visiškai įmanoma pagarsėti kokiu nežmogiu ar homofobu. Kas gi išdrįstų pagailėti puseurio kilniam tikslui?
Beje, trečiojo dešimtmečio pradžioje po Sovietinę Rusiją klaidžiojo šeši milijonai beglobių vaikų…
