Prof. Jonas Jasaitis. Valstybę galime ir turime susigrąžinti (II dalis)

Šį tekstą skaitė a.a. Romualdas Ozolas ir siūlė būtinai jį skelbti. I dalis paskelbta ČIA

VALSTYBĖS ATKŪRIMO PROGRAMOS BRUOŽAI

3. Švietimo ir mokslo sistemų pertvarka

Pastaraisiais metais išryškėjo ypatingai pavojingos švietimo erozijos pasekmės. Bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo įstaigų auklėtiniai, užaugę nepriklausomoje Lietuvoje, nesuvokia naujausių istorinių procesų, negali paaiškinti, kaip buvo atkurta Lietuvos valstybė ir kokios jėgos labiausiai prisidėjo, ją atkuriant bei sugrąžinant į pasaulio laisvų demokratinių valstybių bendriją. Jie nesugeba nusakyti pagrindinių valdžios institucijų funkcijų, nesusigaudo, kaip turėtų vykti valdžios ir visuomenės dialogas.

Gana primityvus ir aplinkinio pasaulio politinių, ekonominių ir kultūrinių procesų suvokimas. Nesugebėdami atsakyti į elementarius klausimus jie standartiškai bando teisintis, kad „nesidomi politika“. Tačiau toks nesidomėjimas liudija ne tik apie menką išprusimą, bet ir apie sparčiai plintantį pilietinį abejingumą ir apatiją.

Dar didesnės išprusimo spragos išryškėjo, vertinant šiandieninę Lietuvos vidaus ir tarptautinę situaciją. Tiek besimokantis jaunimas, tiek ir baigusieji mokyklas (įskaitant ir universitetus) negali apibūdinti dabartinės ūkio struktūros, nežino, kuriose gamybos srityse Lietuva yra pasiekusi ryškių laimėjimų ir kuriose atsilieka, nesugeba apibūdinti šalies eksporto struktūros, visiškai neturi žinių apie Lietuvos mokslo institucijų sistemą ir jos pasiekimus bei perspektyvias plėtros kryptis. Dauguma universitetų studentų tik paskutiniame kurse, rengdami baigiamuosius darbus, sužino apie savojo universiteto organizuojamus mokslo renginius, žymių laimėjimų pasiekusius mokslininkus ir susipažįsta su jų akademiniais leidiniais.

Nemaža jų dalis nesugeba rišliai pasakoti ir sklandžiai bendrauti su auditorija. Jų žodinė ir rašytinė kalba vis labiau užteršiama nereikalingais svetimžodžiais, žargonu

Ypatingą susirūpinimą kelia ryškiai blogėjanti besimokančio jaunimo kalbos kultūra bei menkas dėmesys jų kūrybinių sugebėjimų ugdymui. Naujausių informacinių technologijų vaidmens pervertinimas sąlygojo tai, kad studentai vis dažniau pasitenkina abejotino patikimumo internetiniais šaltiniais. Jų referatai, kursiniai ir baigiamieji darbai primena citatų rinkinius, kuriuose veltui ieškotum gilesnės reiškinių analizės ir skirtingų koncepcijų palyginimo. Nemaža jų dalis nesugeba rišliai pasakoti ir sklandžiai bendrauti su auditorija. Jų žodinė ir rašytinė kalba vis labiau užteršiama nereikalingais svetimžodžiais, žargonu, netaisyklinga sakinio struktūra. Vis dažnesni jaunimo patologinės priklausomybės nuo kompiuterio ir interneto atvejai. Tačiau labiausiai baugina tai, kad net suvokdami savo menką lingvistinį išprusimą ir nepakankamus analitinius gebėjimus, jie nelaiko to rimta kliūtimi savo dabarčiai ir ateičiai.

Vis tik didžiausią nerimą kelia blogėjantis didelės jaunimo dalies elgesys: primityvizmo ir chamizmo, patyčių ir smurto plitimas bei ryški asmeninės atsakomybės stoka. Nepriimtinus jaunimo šiuolaikinės elgsenos modelius formuoja agresyvumą skatinantys kompiuteriniai žaidimai, menkaverčiai, tačiau praktiškai visus ekranus užkariavę „veiksmo“ filmai ir „serialai“, kai kurios neva pramoginės televizijos laidos, kurių metu iš ekrano sklinda ne tik šlykštūs keiksmažodžiai, bet ir žiaurumo, nepagarbos žmogui propaganda, meilės ir šeimos niekinimas.

Kokią jaunąją kartą išsiauginsime, tokia netrukus taps (jau tampa) ir mūsų visuomenė. Diletantizmas, kasdieninis agresyvumas ir vis įžūlesnis savanaudiškumas. Chuliganiškas vairavimas ir smurtas šeimoje, primityvus laisvalaikis – tiesioginės tokio auklėjimo pasekmės.

Visa tai lėmė pastaraisiais dešimtmečiais paskirtų švietimo administratorių, kurių daugelis niekada mokykloje nedirbo, platintas nepagarbus požiūris į pedagogo (mokytojo, kolegijos ar universiteto dėstytojo) profesiją, atsainus neva dar „vaikiškų nusižengimų“ vertinimas, užklasinio ugdymo sistemos sužlugdymas ir jos likučių komercializavimas. Dauguma užklasinių užsiėmimų dabar turi apmokėti tėvai.

„Krepšelinis“ švietimo ir net aukštojo mokslo finansavimo metodas pavertė ugdymo įstaigas panašiomis į pelno bet kuria kaina siekiančias UAB, supriešino pedagogus, į nelygiavertę padėtį įstūmė regionines mokymo institucijas. Visiškai sunaikinta kaimiškųjų mokyklų sistema.

Mokyklos uždarinėjamos net perspektyviuose, augančiuose priemiesčiuose. Vien per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje uždaryta daugiau kaip tūkstantis bendrojo lavinimo mokyklų. Slapčia nuo akademinės visuomenės suformuotos „darbo grupės“ pasikėsino uždaryti daugiau kaip pusę Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų. Dabartiniams švietimo administratoriams universitetų autonomijos principas – visiškai nesuvokiamas. Jų užmačias tik šiek tiek pristabdė Konstitucinio teismo nutarimas.

Visuomenė beveik negauna jokios išsamios informacijos. Didžioji komercinė žiniasklaida sutartinai ignoruoja mokslinę tematiką

Vadinamasis „projektinis“ finansavimas labiausiai smogė ilgalaikėms fundamentinių (teorinių) tyrimų programoms. Mechaniškas turtingiausių pasaulio valstybių mokslo finansavimo modelių perkėlimas į Lietuvą sąlygojo nemažo būrio perspektyvių tyrėjų emigraciją.

Ypatingai sunkioje padėtyje atsidūrė humanitarinių mokslų (lingvistikos, kultūrologijos, etnologijos ir pan.) atstovai, kurie šiandieninių švietimo administratorių supratimu yra „nešiuolaikiški“, neteikiantys greitą pelną užtikrinančių komercinių rekomendacijų laukiančiam verslui.

Mokslo plėtotę apsunkina ir tai, kad apie šių institucijų veiklą visuomenė beveik negauna jokios išsamios informacijos. Didžioji komercinė žiniasklaida sutartinai ignoruoja mokslinę tematiką. Jos atstovai neatvyksta į mokslo forumus net primygtinai kviečiami. Apie mokslo ir mokymo įstaigas žiniasklaida prabyla tik tada, kai sužino apie tikrus ar tariamus „skandalus“, su mokslo plėtote neturinčius nieko bendro.

Pertvarkydami švietimo sistemą turėtume įsipareigoti:
1) atlikti visų bendrojo lavinimo programų ir mokymo priemonių auditą ir suburti specialistus ugdymo turiniui atnaujinti. Tiek apie audito rezultatus, tiek apie planuojamas ugdymo turinio permainas nedelsiant informuoti visuomenę;

2) suburti specialistus, kurie galėtų parengti visuotinę ugdytojų kvalifikacijos tobulinimo programą, atskleidžiančią naują švietimo sistemos vaidmenį demokratinėje postindustrinėje (žinių ir kūrybos) visuomenėje. Šios programos turinys turi būti pritaikytas skirtingoms pedagogų ir švietimo administratorių grupėms;

3) atkurti savarankiškų praktinių ir tiriamųjų (kūrybinių) ugdymo metodų vaidmenį augančios kartos ugdymo sistemoje;

4) prisidėti atkuriant visuomenės pagarbą pedagogo – ugdytojo asmenybei ir mokyklai, kaip visuotinės kultūros institucijai. Prisidėti atkuriant mokyklos ir šeimos pastovių ryšių sistemą. Ugdymo turinyje numatyti galimybę žymiai efektyviau formuoti besimokančio jaunimo mandagaus elgesio modelius, supažindinti su jausmų kultūros būtinybe ir pastoviai formuoti šios kultūros įgūdžius;

5) pertvarkyti pedagogams skirtos profesinės informacijos sistemą. Prisidėti, kad būtų sukurti populiarūs, plačiajai visuomenei skirti leidiniai, kuriuose mokinių tėvai ir kiti suinteresuoti skaitytojai pastoviai gautų kvalifikuotą informaciją apie vaiko (paauglio, jaunuolio) asmenybės formavimą, rastų atsakymus į juos dominančius ugdymo klausimus. Tokie leidiniai galėtų tapti efektyvia priemone, skatinančia žymiai sistemingesnį tėvų ir jų vaikų bendravimą. Atkurti pedagogams – dėstytojams, mokytojams, socialiniams pedagogams ir kt. – skirtą periodinę spaudą;

6) pertvarkyti tiek bendrojo, tiek ir profesinio rengimo įstaigų (įskaitant universitetus ir kolegijas) finansavimo sistemą, nedelsiant atsisakant „krepšelinio“ švietimo įstaigų komercinimo ir pereinant prie valstybės užsakymų švietimo sistemai, atsižvelgiant į dinamišką valstybės raidą bei tarptautinės situacijos pokyčius;

7) prisidėti, kad visos Lietuvoje veikiančios švietimo institucijos, įskaitant privačias, religines, tautinių mažumų ir įkurtas visuomeninių organizacijų, laikytųsi vieningų pilietinio ugdymo turinio ir kitų pedagoginių reikalavimų, ugdytų savo valstybei lojalią ir aktyvią jaunąją kartą, puoselėtų šalies piliečių dorovę ir kultūrą, ir jokiu būdu neskatintų tautinės, religinės, rasinės ar bet kurios kitos nesantaikos.