„Duosi pirštą – nukąs visą ranką“. Šį lakų posakį prieš kelerius metus esu pavartojęs vienoje televizijos laidoje, kurioje diskutavome apie tas nelemtas „tris raides“, kurias įkyriai mums perša savi ir kaimyninės šalies ideologai. Būtent – ideologai ir politikai, nes toje diskusijoje dalyvavę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA, tuomet dar neturėjusios keisto priedėlio „krikščioniškų šeimų sąjunga“) Valdemaras Tomaševskis ir Rita Tamašunienė ne tiek rūpinosi W, Q ir X inkorporavimu į lietuvišką raidyną, kiek kaltino Lietuvos valdžią, kad ji ignoruoja lenkakalbių reikalavimus ir nesiekia gerų santykių su Lenkija.
Šį gerokai lenkų veikėjus suerzinusį pasažą prisiminiau dabar, kai Seimas žengė pirmą žingsnį, įteisinant mūsų raidynui svetimų kalbos ženklų vartojimą. Ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečiams ir užsieniečių sutuoktiniams bei jų vaikams Seimas leido nuo gegužės dokumentuose pavardes ir vardus rašyti originalia forma lotyniško pagrindo rašmenimis – pasuose galės atsirasti Q, W ir X*. Tiesa, dar reikia prezidento pritarimo. Jis turi apsispręsti per 10 dienų. Gal šiuo atveju šalies vadovas bus ryžtingesnis?
Sutartis – drumstas vanduo
Atsiverčiu Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį**, kuri buvo priimta 1994 m. balandžio pradžioje, o įsigaliojo lapkritį. Ją pasirašė tuometiniai abiejų valstybių vadovai – Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Lechas Valensa (Lech Wałęsa). Joje nerasime tiesioginės prievolės dėl pavardžių ir vardų originalios rašybos dokumentuose. Tik 14 straipsnio 7 punktas nurodo: „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje“. 13-me straipsnyje apibrėžta tautinių mažumų abiejose šalyse gimtosios kalbos vartojimo norma: jos „turi teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį, kalbinį bei religinį tapatumą be jokios diskriminacijos ir visiškos lygybės prieš įstatymus sąlygomis.“
Toks neapibrėžtumas leido lenkų teisininkams savaip interpretuoti būtinybę liberalizuoti kalbinius klausimus, kaip buvo įprasta mūsų šalių santykių istorijoje, – kaimyninės valstybės naudai. Štai prieš trejus metus tuometinė advokato padėjėja, dabar gi Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, kuri jau tada visą kaltę, jog per 28 metus tautinių mažumų kalbinė problema neišspręsta, viename straipsnyje*** vertė Lietuvos institucijoms, tuo tarpu Lenkijoje esą šie reikalai sutvarkyti puikiausiai. Jos gavo pylos ir už tai, kad iki šiol nėra sudarytos „specialios sutarties“, kaip detaliai rašyti pavardes ir vardus.
Kaip tik tuo metu Seimo narė ir LLRA-KŠS frakcijos Rita Tamašunienė, tarsi nusirašiusi pagrindinius priekaištus iš anos teisininkės, per sutarties pasirašymo 25-metį godojo, jog nuostabiais ATR ir LDK laikais bendrą istoriją kūrusios valstybės dabar nesutaria menkiausiu klausimu. Ji priekaištavo Lietuvai, kad „sutarties viduriukas kaip užburtas,13-17 straipsnių įgyvendinimas nuolat „nukišamas“ į politinės darbotvarkės paraštes, iš saldžių pažadų , dažnai lieka nevisai malonus poskonis…“****
Ji rašo, kad „2010 m. nepratęstas Tautinių mažumų įstatymo galiojimas, palikus pažadą parengti ir priimti naują, pažangesnį, atitinkantį laiko dvasią“, džiaugiasi, kad atsisakyta baudų už dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles, kad suvienodintas valstybinės kalbos egzaminas be pereinamojo – išlyginamojo laikotarpio ir t.t. Tačiau ji buvo nepatenkinta, kad asmenvardžių rašymo bylos paliktos spręsti tik teismams. „2010 metais atmestas asmenvardžių rašymo įstatymas ir paliktas vienintelis kelias, teismo keliu įpareigoti valstybines institucijas įrašyti originalią pavardę asmens dokumentuose. Nuo 2015 metų piliečiai laimi teismo procesus, bet ar tai civilizuotas būdas?- versti piliečius teistis su valstybinėmis institucijomis, o pastarosioms pripažinti, kad pažeidžiami galiojantys tarptautinės teisės aktai ir įrašyti asmens tapatybės dokumentuose originalius vardus ir pavardes“, – tikino lenkų politikė.
„Trys raidės“ – dar tik pradžia
Nuolaidos lenkų tautinei mažumai niekaip nesumažino jos politikų apetitų. Atėjus naujai valdžiai, jiems tapo lengviau stumti ir prastumti „trijų raidžių“ naratyvą. Juo labiau, kad randa užtarėjų tarp lietuvių specialistų. Antai, žinomas VU kalbininkas, Lietuvių kalbos katedros docentas Antanas Smetona jau seniai tvirtina*****, kad šių raidžių invazija į lietuvių kalbą – „žmogaus orumo įteisinimas“. Jis mėgsta argumentuoti senovės lietuvių rašytiniais šaltiniais, pavyzdžiui, 1890 m. Vinco Kudirkos „Statrašos ramščiais“, kuriuose, dar neturint tinkamo lietuviško raidyno, būta įvairių invazinių ženklų. Gi šiandien, anot mokslininko, tikrieji lietuvių kalbos gynėjai neva skleidžia dezinformaciją ir demagogiją…
Žmonės sako, kad apetitas auga bevalgant. Štai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai Seime siūlė leisti asmenvardžius rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais, kurių, pavyzdžiui, lenkų kalboje yra nemažai. Seimas tik paskutinėmis minutėmis atmetė šiuos siūlymus.
Publicistas Anatolijus Lapinskas į tą „trijų raidžių“ problemą žvelgia istoriniu aspektu ir tvirtina, kad „Lenkija negali gyventi be pretenzijų Lietuvai“.****** Jis primena ne 1920 m. L. Želigovskio intervenciją į Vilniaus kraštą, bet 1938 m. Lenkijos ultimatumą Lietuvai, kai Varšuva atsisakė derybų, bet kokių įgaliotųjų atstovų komisijų ir įsakmiai pareikalavo užmegzti diplomatinius santykius per 48 valandas. Tuomet Lietuva ultimatumą priėmė, tačiau geopolitinės sąlygos Europoje keitėsi taip sparčiai, kad netrukus Vilnius buvo atsiimtas.
Toliau autorius įrodo, kad, priešingai negu teigia E. Dobrovolska ir R. Tamašunienė, „Lenkijos lietuviai vis tiek „puošiasi“ lenkiškomis pavardėmis, kai tuo metu Lietuvos lenkų mažuma turi politinę partiją, nors politinės partijos sutartyje nėra minimos.“
Kiek anksčiau žinomas kalbininkas Arnoldas Piročkinas oponavo A. Smetonai, kad šis Q, W ir X įterpimą sieja su analogijomis kitų tautų kalbose, kas visai nepriimtina ir nelogiška. Jeigu priimame šias tris, tuomet kodėl neįterpti graikiškų alfa, beta, gama, omega? Juk lenkiški diakritiniai ženklai raidėse ir ant jų irgi veržiasi į lietuvišką asmenvardžių (ir ne tik) raidyną…
Išdavystė ar abejingumas?
Kai kas ramina, kad pakeista asmenvardžių rašyba dokumentuose nėra tragedija lietuvių kalbai. Juk pasaulis vis tiek žengia į kalbų unifikavimą. Kitaip sakant, kada nors, kaip globalistai teigia, bus viena pasaulio kalba, viena pasaulinė vyriausybė ir viena globalinė tvarka. Taigi, tautinė savimonė taps reliktu. Teisingai Seimo salėje prieš balsavimą pareiškė parlamentaras Audronis Ažubalis, kad „tie Seimo nariai, kurie šiandien sausio 18 dieną Seime balsuos už Konstitucijos 14 straipsnį paneigiantį įstatymo projektą, nori ar nenori, tačiau atsistos greta to meto „jedinstvos“ pasekėjų“*******. Jis citavo amžiną atilsį kalbininką profesorių Vincą Urbutį, tokio pat pavadinimo veikale rašiusį, kad „tai lietuvių kalbos išdavystė“, jau nekalbant, kad pažeidžiamas Konstitucijos 14-asis straipsnis.
Daugelis naująją mūsų valdžią perspėjo, kad, nuolaidžiaujant didesniam kaimynui, su kuriuo dabar turime bendrų strateginių tikslų, kelių nelietuviškų rašmenų įteisinimas atvers tikrą Pandoros skrynią ir teks įsileisti visus – apie 150 lotyniško pagrindo rašmenų su skirtingais diakritiniais ženklais.
Tuomet galėsime sakyti: davę mažyti pirštelį, netekome visos rankos…
