Jūs nesuklydote, teisingai perskaitėte, čia bus išsakomos kelios lakoniškos tezės ne apie nacionalinę meno, bet būtent melo specifiką, nors klausimą galima pakreipti dar ir taip, kad melas rusų kultūroje yra savotiškas meno porūšis, labai savitas, kitur tokiu išgrynintu pavidalu neaptinkamas kultūrinis paveldas.
Kartais žmogus net pats nežino to, kokiais talentais disponuoja. Štai rusai eilę metų labai nesėkmingai siekia tapti pasaulio futbolo čempionais, ne visi iš jų žinodami, kad bendru tautų sutarimu Rusija yra laikoma mažiausiai viso pasaulio melo čempionė, vienintelė žaidžianti aukščiausioje melo lygoje, nė iš tolo neturinti lygiaverčių konkurentų.
Taigi – kokiu pavidalu melas čia įgyja nacionalinį skambesį – kaip menas ar sportas? Jeigu meną suprantame pagal lietuvišką to žodžio etimologiją, t. y. kaip tai, ką mename, neišbarstome, neužmirštame, rusiškas melas yra greičiau jokios atminties neakumuliuojantis sportas, tarkime, rusiškos ruletės atmaina. Rusija yra tokio ekstremalaus sporto pasaulio čempionė, neprilygstamas lyderis šioje sferoje, visados senas naujasis čempionas. Ta proga drauge leiskite pasiūlyti terminologinę inovaciją – būtent rusobelais, pagal savotišką analogiją su decibelais, jau būtų laikas pradėti vadinti melo intensyvumo matavimo vienetus.
Iš tiesų, rusų nuo seno kultivuojami propagandiniai melo išpuoliai prieš kitas tautas pasižymi išdidėjusiu triukšmingumu ir kraštutiniu intensyvumu, yra lengvai atpažįstami, nežiūrint visų kamufliažo vingrybių, dėl savo forsuoto pobūdžio kaip ypatingo rusiško kolorito. Kai toks melas eksportuojamas į kitas šalis, rusišką pėdsaką paprastai išduoda organizuojamų vietose insinuacijų isteriškumas, bizantiško tipo nesaikingumas.
Tačiau jau praeitą kartą atkreipiau dėmesį dar į tai, kad net vidinis pačios Rusijos dialogas tarp pilietinės visuomenės ir valdžios neabejotinai reiškiasi melo dvasios pavidalu, kai patys rusai gerai supranta, kad valdžia jiems begėdiškai meluoja, o valdžia supranta, kad jie ko gero net geriau už pačią valdžią supranta, kad valdžia meluoja, tačiau melas ir toliau išlieka rusų tarpusavio supratimo kodu, kažkas panašaus į rusų tautos sutartį, pasirašytą tarp žmonių ir valdžios krauju. Kita vertus, šiandien nesu tikras jau ir dėl to – ar rusas nemeluoja galiausiai net pats sau, pasislėpęs nuo pasaulio, valdžios ir žmonių savo tapatybės gelmėse?..
Tačiau ne dėl tuščio teorinio intereso šiandien kviečiu pasikalbėti, bet keldamas praktinės reikšmė klausimą – kaip būtų galima pradėti dorotis su rusišku melu?
Daugelį mano tautiečių erzina tai, kad rusai meluoja begėdiškai, be jokių išlygų, nedarydami net menkiausio reveranso į tiesos pusę, tarkime, net iš aukščiausių JTO tribūnų skelbdami, kad tai Ukraina užpuolė Rusiją, ukrainiečiai neva sprogdina savo miestus ir kaimus, tokiu būdu toliau plėtodami pasakojimą apie tai, kad neva „savi šaudė į savus“.
Ukrainiečių kontropropaganda teisinga išnaudoja šią rusiškos propagandos meluoti be ribų savitumą, sukdami tokio melo įrašus be komentarų, leisdami žiūrovui ar skaitytojui pačiam patirti tiesioginę akistatą su rusiško melo absurdiškumo kraštutinumais, nepadedant jam nuleisti garo ar kanalizuoti įniršį kažkokiais lydinčiais paaiškinimais.
Tokiais atvejais racionalizuojantys dalyko esmę paaiškinimai netelpa į formatą, ne kitaip. Tačiau tautiečiams pasiūlyčiau nedeginti savo nervinių ląstelių be reikalo, suprantant, kad rusų propagandistas drąsiai gali būti lyginamas su pradėjusiu viduriuoti ir negalinčiu sustoti nelaimėliu, o jo propagandinis mėšlas yra tik viešo apsidergimo liudijimas.
Kita vertus, čia nepraleisiu progos atkreipti dėmesį į tą kraštutinį atvejį, kai melas padeda atpažinti tiesą. Pabandykime įsivaizduoti, kad į mūsų pasaulį pastarosiomis dienomis atskrido protinga būtybė iš kitos galaktikos. Jeigu tai iš tiesų būtų protinga būtybė, ji keltu klausimą – kas tai yr – tas nacionalizmas kaip toks, jeigu karo pabaisa Putinas, besitaškydamas nuodingomis seilėmis, nacionalizmą laiko didžiausio savo pralaimėjimo pažadu. Ar tai yra kažkoks slaptas ginklas, ar į pagalba užpultai tautai atskubėjusios mitologinės būtybės, antgamtiniai herojai, pusdieviai?
Iš tiesų, kartais reikia daiktus pamatyti radikaliai svetimomis akimis, kad galėtum įgyti sugebėjimą tai atpažinti kaip mus vienijančios tiesos pagrindą. Kita vertus, pradėtas pokalbis apie melą, įpareigoja kitą kartą pabandyti atsakyti į klausimą – kas lėmė žodžio „nacionalizmas“ neigiamų konotacijų suvešėjimą mūsų padangėje, kas visų pirma yra suinteresuotas tokių klastočių padauginimu?
Net ir smerkiant melą kaip ydą, neretai nurodomos išimtys, kai melas bent iš dalies gali būti pateisinamas kaip priemonė geram tikslui pasiekti. Ar galima būtų tikėtis, kad apsėstieji imperijos idėjos pamiltų tiesą, jeigu ji būtų labiau tinkama priemonė nei melas jų tikslų įgyvendinimui?
Kaip visi gerai jau žinome, pati imperijos idėja yra intoksikacijos šaltinis, apnuodijantis tikslus ir nuvertinantis jų siekimo priemones, tačiau vis dažniau atrandu pretekstą pagalvoti ir apie tai, kad melas ruso sielai jau yra ne tiek racionali priemonė, pateisinama tariamu tikslo vertingumu, kiek iracionalus tikslas savaime arba, jeigu norite, tokia savipakankama narkotinio svaiginimosi priemonė, kuri nesuponuoja jokių kitų tikslų už savęs.
Redakcijos prierašas:
autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.
