Nežinau, nežinau, ar teisingai daro NATO ir kai kurios šalys, viešai prisiekinėdamos, kad nesiims užtikrinti Ukrainai saugios oro erdvės. O kad Putinui būtų suprantamiau, dar ir paaiškindamos: nes tai reikštų tiesioginį NATO įsikišimą į konfliktą.
Ir ką daro Putinas? Jis, žinoma, labai apsidžiaugia eiline Vakarų diplomatų kvailyste ir džiugiai patvirtina: o, taip, būtinai. Kai tik bent vienas lėktuvas pakils neduoti ramybės rusams oro erdvėje virš Ukrainos, tai bus įvertinta, kaip įsitraukimas į karą prieš Rusiją, ir iškilmingai pažadėjo (branduoliniu?) atsaku prieš bet kokią valstybę, kurios lėktuvai pakiltų prieš rusus, “nesvarbu, kam ta šalis bepriklausytų”. Mielas pažadas, ar ne?
Sakykit, kas tampo diplomatus ir NATO kariškius už liežuvio? Kodėl būtinai reikia plepėti apie viską, ką galvoja, ką sumąsto? Kodėl nepalieka Putinui pačiam spėlioti, ko galima laukti iš NATO?
Kažkodėl prisiminiau Lietuvos kunigaikštį Kęstutį, kuris anuomet garsėjo taurumu, nes visada iš anksto pranešdavo priešui, kad eis jo pulti. Na, ir dėsningai su visa savo kariuomene gaudavo į kaulus.
Na, su savo kaulais jis, aišku galėjo elgtis, kaip tinkamas. Bet dar vaikystėje, skaitydama Šapokos istorijoje apie Kęstučio taurumą (mama buvo išsaugojusi tą knygą iš Smetonos laikų), aš stebėdavausi: o kodėl Kęstutis kartu su savimi rizikavo ir lietuvių-žemaičių kariais?
Jeigu tie diplomatai nesakytų nieko, tai autorė vėl prikištų: tyli, nieko nedaro ir pan. Pagalbos neteikimo priežastys yra gilesnės.
Teisingos mntys.