Lietuvos žiniose buvo paskelbtas profesorės Jūratės Laučiūtės straipnis Pirmyn! Į praeitį?
Po šito straipsnio profesorė buvo atleista iš darbo. Kodėl? Todėl, kad profesoriaus Vytauto Radžvilo sitauciją lygino su ano meto radikalių – Irenos Kostkevičiūtės, Meilės Lukšienės ir Vandos Zaborskaitės – valymu iš akademijos. Todėl, kad pasidalijo atsiminimais apie tai, kaip – stulbinamai panašiais būdais į šiuolaikinius – buvo valomas ir prievartaujamas jos pačios kursas.
Kaip rašo pats prof. V. Radžvilas, ji atleista ne dėl moralinės paramos profesoriui, o dėl to, kad pataikė į ideologinės sistemos nervą, gaivindama atmintį apie tai, kas iš esmės nepasikeitė, tik buvo subtiliai užmaskuota.
Ar kam nors dar kyla abejonių dėl to, kad neturime žodžio laisvės (išskyrus tiems, kurie šneka „nepavojingai“)?
Be abejo, kyla. Kitaip seniai nebebūtume „(po)sovietinė“ valstybė.
Tai yra nepakenčiama ir nepateisinama. Sutapimai?
Na taip, dūriai peiliu į širdį ir mirtys koreliuoja, bet, kaip sako liaudies išmintis, koreliacija priežastingumo juk neįrodo…
Veidaknygė