Kartais mes jų nematome. Kartais laiku nepastebime. Dažnai nesuprantame. Dažnai mums būna neįdomu. Kalbu apie didvyrius.
Maža, drąsi ir ryžtinga šalis Čečėnija du kartus kovojo su Rusija dėl savo nepriklausomybės. Karas tęsėsi ilgai. Žuvo begalė civilių žmonių, buvo sugriauti miestai. Kančia. Mes tylėjome. Daugelis iš mūsų rėmė Rusijos veiksmus. Juk čečėnai yra teroristai, kuriuos būtina mušti „v sortire“, kaip sakė putinas. Šis karas mums buvo tolimas, nesuprantamas ir neįdomus.
Maža, drąsi ir stipri šalis Sakartvelis stojo į karą su Rusija. Gynė savo teritoriją ir dalį jos prarado. Žuvo žmonės. Buvo griaunami namai. Ištisos gyvenvietės ištuštėjo, paliko juos žmonės, nes ten gyventi yra nesaugu. Mes tylėjome. Mes abejojome. Kas gi ten yra teisus? Ne vienas iš mūsų uždavė sau šį klausimą. O daugumai mūsų buvo tiesiog neįdomu. Karas, kažkur, toli.
Ukrainos pirmas karas su Rusija. Jis vis artėjo prie mūsų. Mes suklusome. Pasidarė įdomu. Žiniasklaida rašė, smerkė rusus. Daugeliui iš mūsų neliko jokių abejonių kas yra teisus. Daugelis iš karto užėmėme aiškią poziciją. Tačiau buvo daug tokių, kurie atvirai rėmė Rusiją. Važinėjo prisikabinę koloradę prie švarko ar lipduką ant automobilio. Rodė visiems: Aš rusas. Didžiuokitės manimi, nes mes kieti. Tyliai smerkėme juos, o laikui bėgant užmiršome, susitaikėme ir gyvenome toliau.
Antras karas Ukrainoje pastatė viską į vietą. Aišku kas yra kas ir atėjo supratimas, kad taip toliau tęstis nebegali. Neturi būti tiek daug karų. Pirmas, antras, trečias ir taip be galo. Agresorius turi būti sustabdytas visiems laikams. Supratimas jis ateina laikui bėgant. Gaila, kad jis neateina iš karto, tuomet kai jo labiausiai reikia. Turi būti praeitas kančios, praradimų kelias iki pilno suvokimo. Matyt, toks yra žmogus.
Azovas yra didvyrių pulkas. Milžinai. Vyrai ir moterys atsidavę Tėvynei gina ją iš paskutiniųjų. Apie jų kovą bus prirašyta daug istorijų, sėkmių, eilėraščių ir straipsnių. Jie jau yra legenda. Mes didžiuojamės jais, nes jie atskleidė geriausias žmogaus savybes. Tačiau… prieš keletą metų JAV dalis kongresmenų reikalavo pripažinti šį pulką teroristinę organizacija. Japonija tik prieš savaitę išbraukė šį pulką ir teroristinių organizacijų sąrašo. Ji atsiprašė žmonių, Ukrainos ir, aišku, Azovo pulko už padarytą didelę klaidą. Ji pripažino, kad klydo, patikėjo rusijos propagandonų skleidžiama informacija. Pagaliau vieniems ir kitiems atėjo supratimas kas yra kas. Tam prireikė nemažai laiko. Viskas yra sudėtinga. Gerai, kad pripažino.
Tuo tarpu pranešama, kad rusija panaudojo cheminį ginklą prieš Azovo pulką. Nebegali jo įveikti. Nepajėgūs, ištižę, silpni, alkani, neorganizuoti, nedisciplinuoti, bet pasipūtę. Mes Rosija. Juokas ima. Žiūrėk, dar prieš Azovo vyrus atominę bombą paleis.
Slava Ukraine! Herojam Slava! Jie gina mus.
kastyti braziuli, rašydamas mažąja raide nei šalies, nei jos vadovo nepažeminsi. Kaip ir neįteigsi minties, kad esi proto galiūnas, žinąs, kur yra tiesa. tavo tiesa ten, kur pinigai. Ir rašai tai, ką liepia rašyti, ir kaip liepia. Keista, kad dar nesi nacizmo svastika ir kitais ženklais pasipuošęs, o gal jau? Kaip kad “garbingi” azovcai ar jų žydas prezidentas, kurio jie net negerbia. Tai, kad Lietuvos valdžia paniekino Georgijaus juostelę tik apie ją viską ir pasako, o ne apie Lietuvos tautą. Teisingai pasakė vienas senas žydas: jei neprimintume pasauliui apie genocidą prieš savo tautą, jau seniai Hitleris būtų šlovinamas, kaip kovoje prieš Staliną žuvęs didvyris. Drauskit teisybę, neleiskit klausyti tikros informacijos, bet nepriversite mylėti nacistų. Mes pamenam, kas sudegino Pirčiupius ir 119 jo gyvų gyventojų. Linkiu patekti į “draugiškas” ir “didvyriškas” nacių letenas. Pamatysim, kiek šansų turėsi iš jų pasprukti gyvas.
Tikėjimas pasauliu griūva: gyvename laikais, kai juoda yra balta, o balta yra juoda. Globalizmo “orakulai” plauna žmonių smegenis organizuotos purvasklaidos pagalba. Europa, sekdama JAV pavyzdžiu, prasmego į satanizmo duobę, kur nėra šviesos, tiesos, teisės turėti nuomonę, ją reikšti, teisės turėti turtą, teisės priklausyti tautai, kurios nutarė nekęsti “demokratinis” pasaulis. Pastebėjote, kad žodis “demokratija” pamažu išnyko iš Ukrainos nacistinės karinės diktatūros gerbėjų naratyvų – tapo nereikalingu. Specialiai skiriu Ukrainos tautą nuo jos valdžios, kaip skiriu ir Lietuvos tautą nuo valdžios. Rusija kariauja su NATO ir to neįmanoma paslėpti. Aš nesuprantu tik vieno – kam jie deda tiek pastangų, kurdami feikus? Jie ką, kovoja dėl žmonių protų? Gal bijo, kad žmonės nesukiltų anksčiau laiko, kol bus užtrenkti gobalizmo konclagerio vartai?
Terorizmas pakeitė Ženevos konvenciją ir, galimai, tik Rusija jos laikosi. Ir visa pasaulio purvasklaida ją draugiškai šmeižia. Pasaulis, Ukrainos pusėje, kaunasi purvinai, todėl Azovas – jų didvyriai. Tikiuosi, rusai pričiups kitų armijų atstovus, ir dar pamatysime, kaip NATO “nedalyvauja” konflikte. Pamatysime, kaip mums melavo ir meluoja. Gal laikas pasakyti tiesą: Rusija turi būti sunaikinta, kad gyventume jos turtų sąskaita geriau. Tiksliau, elitas gyventų geriau. Paskui – Kinijos eilė, nes tik Rusiją su Kinija sunaikinus, įmanoma NAUJA PASAULIO TVARKA. Kur tvarką prižiūrės tokie, kaip azovcai. Aš tik galvoju, kai Lenkija panaikins įstatymą, draudžiantį Banderos garbinimą, ar lenkai tai nutylės? Jie dar pamena, kas yra banderovcų vykdomas genocidas. Šlykštūs dalykai dabar Lietuvoje: neapsikiaulinome II Pasaulinio metais, neįstojome į Hitlerio kariuomenę, kaip tai padarė Ukraina, Latvija ir kitų tautų atstovai, bet darome tai dabar – remiame karinę nacistinę diktatūrą. Fašizmas yra pasirinktas globalistų įrankiu ir aš klausiu piliečių: norite jais tapti? Ar būti jų valdomi? Žiūrėkit, ką rašo tokie autoriai, kaip šis straipsnio autorius. Kokias “vertybes” jums kiša – Azovą kaip didvyrius. Tai ir Hitlerio konclagerių prižiūrėtojai – taip pat didvyriai? Ar norėtume papulti į jų rankas? Nepamirškime, kad Japonija – buvusio Hitlerio sukurto triumvirato (Vokietija, Italija, Japonija) dalis, ir kad ją nuramintų, JAV panaudojo atominę bombą. Dabar Japonija Ukrainos pusėje, nes, galimai, vis dar turi grobikiškų interesų, niekaip nesusijusių su šalies saugumu. Gal vis dar jos atmintyje – “šlovingos” kamikadzių atakos? O ES šalių vadovų tarpe – buvusių nacistų atžalos, pavyzdžiui Šolcas, jo senelis – SS aukštas pareigūnas. Ar galime teigti, kad šeimoje nebuvo garbinami ir jo “žygdarbiai”? Galimai, gyvename fašizmo ir elito satanizmo laikais, kur parama Ukrainai gali būti tik karinė – kad žūtų kuo daigiau žmonių. Kitokiai paramai, galimai, trūksta žmogiškumo, jį pakeitė juodas satanizmas. Tai už ką meldžiasi popiežius? Ar tikrai už taiką pasaulyje? Ar, kaip ir Hitlerio laikais, Vatikanas bus fašizmo parankinis? Blogai, kai istorija perrašoma politinės konjunktūros pageidavimu. Prisidirbome. Prisimelavome. Ir kuo tapome? Atsakykit sau patys…