Tai – Dieveniškių miestelis. Senas, istorinis, susijęs su daugeliu garsių LDK veikėjų. Iš pradžių tai buvo žymaus valstybės didiko Mingailos valdos, vėliau jos atiteko garsiajai Goštautų giminei. Miestelio gatvėmis neabejotinai vaikštinėjo Stanislovas Goštautas, pirmasis Barboros Radvilaitės vyras, gal kada jie abu ir meldėsi vietos bažnyčioje.
Čia kūrė Renesanso epochos poetas Andrius Rimša, savo poemoje apdainavęs LDK etmono Kristupo Radvilos – Perkūno karo žygius. Dieveniškių svarbą rodo ir tai, kad jas savo 1613 metais išleistame LDK žemėlapyje paminėjo Mikalojus Radvila – Našlaitėlis…
Aišku, istoriniai kataklizmai miestelio nepagailėjo, per šimtmečius būta visko: ir karų, ir gaisrų, ir ligų epidemijų, ir mirčių iš bado…Ir valdžios keitėsi viena po kitos: tai rusų, tai lenkų, tai baltarusių viršininkų įsakymus vietiniai privalėjo vykdyti… Bet miestelis išliko iki šių dienų, daugeliu aspektų tapdamas išskirtiniu. Tai – mums visiems brangus istorinis – kultūrinis paveldas, kurį privalome saugoti ir branginti.
Dieveniškės – tipinis gyvenvietės, įsikūrusios senosiose lietuvių žemėse, pavyzdys. Panašių miestelių esama Lietuvos pietrytinėje dalyje bei kaimyninėje Baltarusijoje. Jie turi savitą urbanistinę struktūrą. Štai Dieveniškių centre esama keturkampės aikštės, į kurią sueina penki istoriniai keliai. Šie keliai jungia miestelį su Šalčininkais, Vilniumi, Ašmena, Trobomis (Subatninkais) ir Geranainiais.
Aplink aikštę dar stovi kai kurie tarpukario miestelio gyventojų (daugiausia žydų) namai. Žydai prieš karą sudarė daugiau kaip pusę miestelio gyventojų, čia veikė dvi sinagogos, žydiškos mokyklos. Žinoma, būta čia ir bažnyčios, ir ne bet kokios, o vertingo XVIII amžiaus architektūros statinio. 1903 metais buvo pastatyta aukšta mūrinė varpinė. Jos varpai seni – XVIII ir XIX amžiaus. Mūrinių maldos namų pastatyti nespėta, taigi ir mūsų dienomis tebestovi senoji šv. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia – liaudiškos architektūros, turinti klasicizmo elementų, o viduje – vertingų meno kūrinių.
Turistams, lankantiems Dieveniškes, patartina aplankyti miestelio kapines, kuriose esama senų, dar XIX šimtmetį siekiančių palaidojimų su neįprastais antkapiais, taip pat apžiūrėti prieškaryje lenkų statytą paminklą – lenkų įsitvirtinimo Rytų Lietuvoje ženklą. Anksčiau, Pilsudskio laikais, ten būta lenkų galybės simbolio – erelio, bet sovietiniais metais traktoriumi jis buvo nutrauktas žemėn. Dėmesio taip pat vertas miestelio pakrašty, prie kelio į Trobas (Subatninkus) stovintis architektūros paminklas – meniškas 6 m aukščio koplytstulpis, kai kurie istoriniai pastatai… Dabar Dieveniškėse gyvena apie 800 žmonių, veikia bendrojo lavinimo mokyklos lietuvių ir lenkų kalbomis, taip pat Technologijų ir verslo mokykla.
Pastarosios mokyklos bendrabutyje anksčiau buvo įsikūrusi Dieveniškių krašto namų apyvokos reikmenų ir tradicinių amatų muziejinė ekspozicija. Dabar ji perkelta į didesnes patalpas Dieveniškių istorinio regioninio parko Lankytojų centro pastate, esančiame Poškonių kaime. Yra daugiau vietos eksponatams, ir lankytojai gali laisviau viską apžiūrėti. Nes pasidomėti tikrai yra kuo: muziejukas atskleidžia šio regiono žmonių buitį.
Kai kurie liaudiški amatai ir tradicijos dar tebegyvuoja
Taip, Dieveniškių krašte kai kur dar galima sutikti senuosius amatus išmanančių gyventojų. Gal kokioje troboje ir audimo staklės tebestovi: juk, kaip sakė Dieveniškių istorinio regioninio parko darbuotojai, atokesniuose kaimuose dar esama moteriškių, neužmiršusių audimo paslapčių. Šiose apylinkėse audimo menas buvo gajus nuo seno; pagal sugebėjimą išmarginti vingriausiais raštais audžiamą drobę būdavo sprendžiama apie moters darbštumą ir skonį. Ir muziejinė ekspozicija, įrengta Poškonyse esančiame Lankytojų centre, buvo surinkta, lankant tolimiausių kaimų močiutes, atvėrusias savo kraitines skrynias ir pasidalinusias jų lobiais. Kai kas padovanota, kai kas už pinigus įsigyta, tačiau kokių tik rankų darbo šedevrų čia dabar nesama! Paprastų languotų pakulinių ir sudėtinga technika išaustų rinktinių lovatiesių; mezginiuotų staltiesių; kasdieninių ir šventadieninių rankšluosčių; įvairaus pločio juostų juostelių; audinių sijonams ir milo švarkams siūti… Užsuksite – ekspozicijos šeimininkai būtinai jums papasakos, kaip būdavo dažomi verpalai, balinamos drobės, derinamos spalvos.
Aišku, ne tik eksponuojamų audinių įvairove domina lankytojus šis Centras. Čia surinkti visi įmanomi šios Lietuvos dalies gyventojų praeityje naudoti buities reikmenys. Daugelis jų susiję su žemdirbyste – pagrindiniu žmonių užsiėmimu anais laikais. Be tradicinių žemės apdirbimo padargų čia išvystame linų mintuvus, jiems šukuoti skirtas šukas ir šepečius iš šerių, piestas kruopoms grūsti ir jau itin retai kur galimas pamatyti medines girnas. Vieno keisto daikto paskirties niekaip neįspėję, su nuostaba sužinojome, kad tai – į žemę įsmeigiama vienkojė taburetė gyvulius ganančiam piemenukui atsisėsti. Itin nustebino niekur iki tol nematytas eksponatas – medinė lentelė su užrašyta nuoroda: „Stanislaw Gaidzis. Grybiszki – Dziewieniszki“. Pasirodo, be tokių „maršrutinių“ lentelių, tvirtinamų prie arkliais kinkytų vežimų, seniau nebūdavo leidžiama išvažiuoti toliau nuo namų.
Stovi čia ir agregatas naminukei varyti, ir sviestmušės, ir sūrspaudžiai, ir duonkubiliai… Dalis čia eksponuojamų buities reikmenų jokiame kitame regione nesutinkami, tikrai archajiški, taigi lankytojams, besidomintiems etnografija, etnologija, istorija ir papročiais – tikras lobis. O žaliam jaunimėliui – aišku, egzotika.
Kaimai – tarsi gyvas Pietryčių Lietuvos istorijos muziejus
Taip, šiame krašte esantys ir valstybės saugomi Poškonių, Rimašių ir Žižmų kaimai yra įtraukti į penkiolikos vertingiausių Lietuvos kaimų sąrašą, o juose išlikusios autentiškos sodybos ir akmeninis gatvių grindinys mena šimtmečių senumo gyvenimą. Šie ir kiti kaimai laikomi paminkliniais, nes yra gatviniai. Tokių Lietuvoje jau nedaug kur beišvysi. Įsikūrė jie Valakų reformos metu, kuomet žemės buvo suskirstytos į taisyklingos formos masyvus, dalijamus į tris sėjomainos laukus, o šie – į rėžius. Gatvinių kaimų esama Gaujos upės slėnyje, tarp Poškonių ir Dieveniškių besidriekiančiose kalvotose vietovėse. Čia gyvenamieji namai yra atsigręžę vienu galu į gatvę, po vienu stogu susijungę su tvartais. Toliau įsikūrę klojimai ir svirnai. Kiekvienos pirkios palangėse nuo gatvės pusės įrengti maži darželiai, dabar džiuginantys akis tradicinėmis lietuviškomis gėlėmis.
Šie kaimai – tarsi gyvas Pietryčių Lietuvos istorijos muziejus – juk jų išplanavimas išliko nepakitęs šitiek metų!
Užsukame į vieną iš tokių lietuviškų gatvinių kaimų – Rimašius. Jis, įsikūręs prie Gaujos upės, taip pat susiformavo Valakų reformos metu. Namai čia seni, ne vienas antrą šimtmetį skaičiuoja. Paminklinėmis lentomis paženklinti 8 namai, į architektūros paminklų sąrašą įrašyta 13 sodybų. Deja, kažkada gausiai gyvenami, Rimašiai vis mažėja, senieji gyventojai išmiršta, jaunimas iškeliavęs dirbti į miestus, gerai dar, kad savaitgaliais ištaiko tėvus aplankyti. Tiksliau – aplankyti mamas, nes tarp kaime likusių senųjų gyventojų – beveik vien pagyvenusios našlės, kurių vyrai jau iškeliavę Anapilin. Šimašiuose tik kelių vyrų besama. Kai kurias sodybas yra įsigiję miestiečiai, taigi jos jau virto vasarnamiais.
Ne mažiau įdomūs yra ir Poškonių, Žižmų, Krakūnų ir kiti kaimai. Važiuodami pro šalį, aplankykite juos, pabendraukite su vietiniais gyventojais. Iš jų lūpų išgirsti pasakojimai apie praeitį – pati tikriausia mūsų tėvynės istorija – nepagražinta ir nenudailinta.
Pilis – prie pat valstybinės sienos
Tolimiausias parko teritorijoje esantis istorinis objektas – Norviliškių pilis. Išties, prie pat šio statinio – Lietuvos valstybinė siena su Baltarusija, juosiama metalinės tvoros.
O juk būta laikų, kai jokių riboženklių statyti nereikėjo – pilies teritorija su aplinkui plytinčiomis žemėmis buvo vieningos ir garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Taigi statinio pavidalu į mus prabyla gyva istorija, siekianti XVI amžiaus pabaigą. Tuo metu Norviliškės buvo palivarkas, o kilti pilaitė pradėjo žemes valdant iš Rytų Prūsijos kilusiam savininkui Vaitiekui Šorcui. Jis buvo vedęs Daratą Zienovičiūtę ir valdė nemažai žemių Ašmenos paviete.
Vėliau Norviliškių dvaras atiteko pranciškonų vienuoliams. Jį jiems savanoriškai užrašė Darata Šorcienė (jos vyras tuo metu jau buvo miręs), kad šiame krašte stiprėtų katalikybė. Čia įsitvirtinę pranciškonai pastatė bažnyčią, kuri 1698-aisiais sudegė; tąsyk ugnis surijo ir daugybę vertingų dokumentų. Maldos namus teko atstatyti. Pranciškonų vienuolynas šiame pastate veikė ilgus metus, net iki XIX amžiaus pirmosios pusės. Vienuolyne būta valgomojo su žalių koklių krosnimi ir keturiais langais, šešių aruodų grūdams supilti, antrajame jo aukšte buvo įrengta kamara ir vienuolių miegamieji. Pastato apačioje vienuolyno reikmėms tarnavo du rūsiai, dar pora rūsių įrengta po bokštais. Visus statinius dengė čerpiniai ir skiedriniai stogai.
Vienuolyną ir bažnyčią uždarė caro valdžia, po 1831 – 1832 metų sukilimo ėmusi represinių priemonių prieš katalikus. Mūrinis vienuolynas, bažnyčia ir kiti jiems priklausę statiniai perėjo caro valdžios žinion. Vėliau medinė vietos bažnyčia buvo nugriauta, o jos rąstai panaudoti Alšėnų cerkvės statybai. Iš pranciškonų vienuolių anksčiau įsigytų plytų naujos bažnyčios statybai 1834 metais buvo sumūrytos kareivinės. Vienuoliai buvo perkelti į Naugarduką, bažnyčia išardyta, o Norviliškėse įsikūrė artilerijos pulko štabas ir kareiviai. Pastarieji buvo apgyvendinti ir senajame vienuolyno pastate, tenai išbūdami iki XX a. pradžios. 1904-aisiais vienuolyno mūras ir rusų kariuomenės seniau pastatytos dviaukštės kareivinės buvo perduotos Žemės ūkio ministerijos žinion. Čia įsikūrė Žemės ūkio mokykla, veikusi iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.
Statinio istoriją primena įvažiuojamieji vartai – varpinė ir pagrindinis pastatas, kuriame kažkada būta vienuolių rezidencijos.
Vos ne po šimtmečio, 1929-aisiais, Norviliškėse iškilo nauja bažnyčia, o buvusio vienuolyno pastate įsikūrė klebonija. Ir dabar ši bažnytėlė veikia, bet pamaldos vyksta tik sekmadieniais. Kaip jau minėjau, čia pat – išorinė ES siena; pilies mūrai stovi vadinamojoje „Dieveniškių kilpoje“, Baltarusijos žemių apsupty. Kodėl taip yra? Mėgstama sakyti, jog 1939 metais, Maskvoje nustatinėjant Lietuvai sugrąžinto Vilniaus krašto sienas, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė. Jos patraukti į šalį nedrįsęs niekas, taigi valstybinės sienos liniją taip ir apibrėžę pagal pypkės kontūrus. Skeptikai abejoja: kažin ar tai tiesa? Gal lemiamos įtakos turėjo šiame mišriame krašte prieškario laikais gyvenusių lietuvių kreipimasis į SSRS vadovus, prašant, kad teritoriją prijungtų prie Lietuvos? Prašymas buvo įvykdytas Lietuvos įtraukimo į SSRS sudėtį proga.
Na, o kokia gi pilis be legendų? Viena iš jų byloja, kad vienuolyno uždarymo metu pranciškonų vienuoliai paslėpė netoli bažnyčios ir vienuolyno 18 tūkst. auksinų (auksinių ir sidabrinių monetų pavidalu). Deja, nei viena to lobio paieška kol kas nedavė jokių rezultatų.
Kita legenda tvirtina, jog iš Norviliškių į Alšėnus kažkada vedęs tunelis. Jo irgi niekas iki šiol nėra radęs: aptiktas tik tunelis, vedęs iš pilies į varpinę.
Turi Norviliškių pilaitė ir savo vaiduoklį. Naktimis po jos menes kartais vaikšto jauna moteris su maža dukryte, kurios vardas – Emilija. Seniau vienas iš čia buvusio vienuolyno broliukų buvo įsimylėjęs gražią merginą, gyvenusią šioje apylinkėse. Užsigeidė ją vesti, o kadangi tam reikėjo popiežiaus leidimo, iškeliavo į Romą jo prašyti. Mergina prižadėjo laukti. Laukė metus, dvejus, o vėliau … susilaukė dukrelės. Štai jos abi kartais naktimis ir pasirodančios pilies svečiams. O kad mažoji vaiduokliukė nenuobodžiautų, statinio viduje jai specialiai padėta žaisliukų.
Pilis dabar rekonstruota, visa jos aplinka atspindi Renesanso laikų stilių. Lankytojų čia mielai laukiama: užsisakius iš anksto, ir specifiniais viduramžiškais patiekalais pavaišinama, ir įvairūs pobūviai organizuojami, o pernakvoti galima didesniuose ir mažesniuose svečių kambariuose. Didžiulėje salėje galima ir konferencijas ruošti, ir vestuves ar jubiliejus švęsti.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
