Esama dalykų, kurie visada dvelkia romantika. Pavyzdžiui, kalbėdami apie dvarus, taip ir įsivaizduojame senove dvelkiančius mūro statinius, ūksmingas liepų alėjas, vandens lelijomis žydinčius prūdus… Žinoma, ir puošniais rūbais vilkinčius dvariškius. Deja, iš kažkada gyvavusių kelių tūkstančių Lietuvos dvarų dvarelių tėra likę tik apie pusė tūkstančio, o ir tie patys ne visi tinkamai prižiūrimi. Tad tuo labiau džiugina tie, kurie atgimė naujam gyvenimui ir tapo naujais rimtais kultūros židiniais ne tik savuose kraštuose, bet ir už jų ribų. Vienas iš tokių – Pakruojo dvaras, mūsų laikus pasiekęs kaip didžiausias istorinių dvarininkiškų statinių kompleksas šalyje. Šiandien paminklosauginė šio dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos rekordų knygą: mat joje išsaugoti net 34 autentiški statiniai.
Savaitgaliais ir per šventes dvare tvyro pakilios nuotaikos. Prie pagrindinių rūmų durų pasitikęs fotografas tuoj pat pasiūlo atvykusiesiems nors trumpam „pasijusti ponais“ – visiems išdalina poniško gyvenimo atributus – skrybėles su plunksnomis ir gėlėmis, pirštinaites ir vėduokles damoms, rimtus juodus katiliukus – vyrams ir sustatęs ant laiptų, liepia atidžiai žiūrėti į šimtmečio senumo fotoaparato objektyvą. Ir aparato ne bet kokio, o to, naudojusio stiklines plokšteles. Įspūdingos nuotraukos vėliau visiems primena mielas viešnagės šiame dvare akimirkas.
Dvarą aprodo gidai. Jų lydimi, lankytojai pirmiausia susipažįsta su pačiu svarbiausiu dvaro objektu – dviaukščiais rūmais, kuriuose kažkada gyveno sodybos šeimininkai. Pastatas pasižymi unikaliu architektūriniu sprendimu: jo pagrindiniame fasade įkurdintos šešios kolonos, iš šonų – dar po keturias. Panašių pastatų mūsų šalyje sunku surasti.
O rūmų vidus! Dėl negailestingai susiklosčiusio likimo šeimininkams rūmus palikus, kas tik nebuvo tapęs laikinu jų savininku! Nugyventą pastatą teko iš pagrindų restauruoti, užtat dabar gidė aiškiai gali parodyti, kur būta šeimininko Leono fon Ropo kabineto, kokiose patalpose dvarininkai valgydavo, kur linksmindavosi į dvarą gausiai atvykę svečiai, kurie kambariai būdavo skirti vyrams, kurie – moterims. Visko čia būta – ir įspūdingai išpuoštų menių, ir gražiausių židinių, ir netgi specialios patalpos, į kurią iš visų apylinkių atvykdavo gimdyti Ropų giminės moterys… Kiekvienas gido žodis – atgimusi praeitis – su iškalbingomis detalėmis, legendomis, cituojamais liudininkų prisiminimais. Bet dar labiau istorinius dvaro gyvavimo momentus atgaivina teatralizuoti vaidinimai, savaitgaliais vykstantys priešais centrinį šių rūmų fasadą. Lankytojai tampa betarpiškais tokių vaidinimų dalyviais.
„Aš, tijūnas, pareiškiu…“
O jis, pasirodęs ant laiptų priešais gausiai susirinkusią žiūrovų minią, pareiškia, kiek ir kokių prievolių dvarui turėsiąs atlikti kiekvienas iš čia esančiųjų.
Perskaitęs šį savo šeimininkų Ropų įsakymą, tijūnas visiems susirinkusiems dar liepia pagerbti aukštyn kylančią Pakruojo dvaro vėliavą ir prisiekti, jog niekados nebus nei didelio, nei mažo darbo, kurio priešais rūmus susirinkusi minia negalėtų nuveikti savo pono labui.
O po to netikėtai priešais pasirodo darbo ieškantis Tadas Blinda. Kaip visi žinome, šis istorinis personažas savo legendinių žygių buvo ėmęsis būtent šiame krašte. Pakruojo dvaro sodybą pirmiausia ir išgarsino 1973 metais čia filmuotas „Tadas Blinda“.
Aišku, Svieto lygintojo pasirodymas užtraukia ir tijūno, ir ant rūmų laiptų išdygusio dvaro šeimininko Ropo rūstybę…
Kas seka po to, nepasakosime. Pridursime tik tai, kad šis improvizuotas spektaklis tęsiasi tikrai ilgai, kad visi jame dalyvaujantys išbando daugybę dvaro kasdienybės momentų. Apsilankęs čia kiekvienas gali atsidurti ir kumečio, ir prievaizdo, ir barono Ropo draugijoje. Dvare vyksta toks gyvenimas, koks čia buvo prieš šimtą metų. Dvaro sodyba – jau ne klasikinis muziejus, kurį gali tik iš tolo apžiūrėti ir prie nieko neprisiliesti. Čia visi eksponatai – tavo valioje, tu gali išbandyti jų veikimą. Nori – gali pamelžti ožką, pajodinėti žemaitukais, stebėti paršelių lenktynes, dalyvauti improvizuotose „Žaldoko vestuvėse“ su alaus degustavimu, be to, pasižiūrėti, kokios bausmės laukdavo nepaklusniųjų dvare… Siūlomų renginių tiek, kad per dieną vos spėji bent dalyje pabuvoti.
Žinios – po kruopelytę
Nusprendęs imtis gyvosios Pakruojo dvaro istorijos, dabartinis dvaro šeimininkas Giedrius Klimkevičius daug bendravo su istorikais, etnografijos ir etnologijos žinovais, vietos gyventojais, su visais, kurie galėjo perteikti bent kokių žinių apie praeityje šiame dvare dirbusius žmones, vyravusias darbo, buities tradicijas, švęstas šventes ir kitus panašius dalykus… Rūpėjo po kruopelytę surinkti visa, ką vietos gyventojai ir iš šių apylinkių kilę žmonės galėjo nugirsti iš savo prosenelių, senelių, tėvų… Net žiniasklaidoje buvo paskelbtas kreipimasis, kviečiantis ką nors žinančius apie dvarą žmones atvykti ir pasidalinti turima informacija. Atsiliepė Leono fon Ropo, vieno iš paskutiniųjų dvaro šeimininkų, nesantuokinė anūkė (Leonas neturėjo žmonos ir oficialiai pripažintų įpėdinių, tačiau palikuonių buvo susilaukęs), papasakojusi nemažai įdomaus.
Čia savo pėdsakus paliko penkios Ropų kartos
Dvare netrūksta įvairių pramogų, jaunimui kuriamos edukacinės programos, kurių metu susipažįstama su dvare buvusių vėjo, vandens malūnų, kalvės, senovinės anglies degyklos veikla. Retas lankytojas neužsuka į XIX amžiuje iškilusią dvaro karčiamą, dabar traktieriumi vadinamą. Joje atkurtas toks interjeras, kokio kažkada būta, ir vaišinama tokiais patiekalais, kokie būdingi būtent šiam kraštui. Antrajame „Traktieriaus“ aukšte veikia žymiausio Lietuvos razbainininko Tado Blindos muziejus.
Visi, apsilankantys dvare, turi progos pasigrožėti rūmus puošiančiu vešliu parku, kuriame pilna augalų, atvežtų iš daugelio pasaulio kraštų. Parką puošia puikūs kaltinio metalo vartai su augalinių ir heraldinių motyvų raštais. Įsigyti jie buvo Rygoje vykusioje parodoje ir sėkmingai įveikė istorinius kataklizmus.
Vasarą kai kurie dvaro lankytojai nepraleidžia progos išsimaudyti Kruojos vandeny. Ir, žinoma, pasigrožėti unikaliu hidrotechniniu įrenginiu – užtvanka su arkiniu tiltu, pastatytu iš dolomitų 1821 metais. Sprendžiant iš istorinių nuotraukų, čia būta užtvarų su pakėlimo mechanizmu. Tiltas-užtvanka yra išskirtinis savo architektūra: tai vėlyvojo klasicizmo epochos statinys, sukurtas, sekant romėnų tiltų ir akvedukų pavyzdžiais.
Dvaro pastatai, kuriuose šeimininkavo net penkios baronų Ropų kartos, pastatyti iš lauko riedulių ir dolomito, puošti skaldytu juodu akmeniu. Taigi – statybinė medžiaga naudota ekologiška ir labai patvari, leidusi atsilaikyti prieš nenumaldomą laiko tėkmę daugeliui pastatų. Apskritai dvarininkai Ropai garsėjo kaip puikūs verslininkai, vystę ūkį pagal naujausias technologijas, be tradicinių amatų, dar gaminę elektrą, auginę vynuoges, netgi siuntę savo baudžiauninkus pasimokyti mūrinės statybos amato.
Per radiją dabar nuolat skamba kvietimai apsilankyti čia rengiamose gėlių šventėse. Nuostabiais žiedais lankytojus dvaras džiugins iki rudens. Na, o tamsiuoju metų laiku visa jo aplinka pražys įvairiaspalviais žibintais – vyks tradicinis žibintų festivalis. Taigi svečiai čia laukiami visada – ir visada išvyksta lydimi pakilios nuotaikos…
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
