Edvardas Čiuldė. Banalybės bokštų architektonika. Universitetas

Praeitą kartą pabandėme labai trumpai, kraštutinai lakoniškai apibrėžti banalybės esmę, pateikiant banalybės raiškos paradigminius pavyzdžius. Dabar žvilgtelėkime į banalybės žemėlapį, keldami sau uždavinį įsižiūrėti į labiausiai imlias banalybei, patogiausias jos telkimuisi vietas, kur banalybė greitai dėl padidintos koncentracijos įgyja tirštesnę nei įprastą konsistenciją, tampa, jeigu leisite taip pasakyti, savotiškomis banalybės krekenomis.

Tokiu privilegijuotu banalybės telkimosi užutekiu šiandien neabejotinai yra universitetas. Kur ne kur, o Lietuvoje tai jau tikrai mūsų dienomis vedantieji šalies universitetai tapo pasileidimo nuosmūkio linkme farvateriais, draugę tą kritimą į nuosmūkio bedugnę pabandant užkalbėti progreso terminais. Būtent šiandieninės Lietuvos universitetuose telkiasi visos naujuoju progresyvizmu besivadinančios pajėgos arba bent didžioji vadinamųjų pažangiečių dalis. Kitas klausimas – ar čia tiražuojama progreso samprata išties yra tokia nauja iš šviežia, kaip kartais mus bando įtikinti mūsų dienų progresyvistai?

Savo laiku Michelis Foucault atkreipė dėmesį į tokį didinantį apsukas reiškinį kaip akademinis marksizmas. Jeigu būtų leista čia persakyti tarp eilučių pasilikusią, taigi iki galo nepasakytą M.Foucault mintį, akademinis marksizmas yra minties sustabarėjimo forma, tarpstanti tarp universiteto sienų. Kita vertus, nekelia abejonių ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais universitetas tapo privilegijuota akademinio marksizmo telkimosi vieta, kur naujai išperėtas gegužiukas jau išstumdė iš lizdo kitus kiaušinius.

Žinia, M.Foucault kalbėjo apie laisvojo pasaulio universitetą, o mes savo ruožtu prieš trisdešimt su trupučiuku metų, atgavę laisvę, visų pirma atsisakėme privalomo marksizmo dogmų laisvųjų diskursų plėtotėje. Tačiau, kaip matome, mūsų padangėje, išvytas pro paradines duris, akademinis marksizmas su atsilaisvinusios spyruoklės jėga atsitiesia ir įlipa pro langą ar kaminą. Nekeičia esmės ir tai, kad kartais jis sugrįžta neskoningai, kaip moka tik kekšės, pasipudravęs.

Toks paprastas, kad net juokinga, yra klausimas – kodėl proletariato išsilaisvinimo teorija šiandien modifikuotu pavidalu, su daugiau ar mažiau pakitusiu pažangiausiojo sluoksnio įsivaizdavimu, parankiausią dirvą randa akademinėje terpėje? Kalbant apie Lietuvos atvejį, tai čia akademinio marksizmo gyvastingumo, dirbtinai jį reanimuojant, palaikymui didelės reikšmės turi madų vaikymasis, mūsų pasinešimas beždžioniauti pagal labiausiai kvailus pavyzdžius. Kita vertus, ne viskas tikriausiai yra taip paprasta, ar ne?..

Žiūrint į Lietuvos istoriją, nekyla jokių abejonių dėl to, kad jėzuitų pagal laiko poreikius įkurtas Vilniaus universitetas visą savo gyvavimo laiką, imtinai iki užstojusios pastaraisiais metais banalybės gadynės, išnaudodamas laikmečio teikiamą potencialą su požiūriu į perspektyvą buvo kultūrinės ir istorinės pažangos variklis visų pirma dėka sugebėjimo prasikišti virš laikmečio dvasios, nesusitapatinant su vyraujančiais laikmečio kretinizmais ir nepalankiomis aplinkybėmis, tokiu būdu, nežiūrint išpuolusių – palankių ar nepalankių – aplinkybių, tempiant visuomenę į priekį, nutiesiant tikrosios pažangos kelius. Tik toks, truputėlį paniręs į amžinybę, savo bokštais pradygęs virš laikmečio banalybės debesų universitetas galėjo palaikyti gyvastingą dvasios įtampą ir tapti turiningo atsinaujinimo šaltiniu. Toks yra arba turėtų būti klasikinis universitetas. Kitą atvejį matome dabar, kai universitetas pavirsta laikmečio makaka, tampa tampoma laiko vėjų kaliause ir galiausiai dėl įsiėdusių į sienas laikiškumo perteklinių miglų pradeda pūti iš vidaus.

Dar tikriausiai reikėtų pastebėti tai, kad ir akademinis marksizmas nėra tik ištisinė monotonija, o – savotiška įvairovė, kai, tarkime, gali būti lenininis, maoistinis, labiau modernizuoto pavidalo arba net postmodernistinis akademinis marksizmas, tačiau Lietuvos universitetuose, kaip atrodo, prigijo tik vieno tipo marksizmas: akademinis pagal savo formą, kumetynų marksizmas pagal turinį.

Lietuvos universitetuose, kaip atrodo, prigijo tik vieno tipo marksizmas: akademinis pagal savo formą, kumetynų marksizmas pagal turinį

Kas be ko, tokiame mūsų dienų nuosmūkio universitete labiausiai indokrinuoti yra humanitarai ir socialinių mokslų atstovai, mums nesunkiai įsivaizduojant, kad, tarkime, fizikas gali našiai darbuotis savo tyrimų sferoje, nekreipdamas dėmesio į indokrinacijos vajus. Tačiau, kaip atrodo bent man, universitete, kuris tampa neomarksizmo puoselėjimo kokonu, anksčiau ar vėliau nuskambės liūdnas varpo dūžis, skelbiantis kad iš tokiu kokonu tapusio universiteto išsirito smakas, ryjantis visus iš eilės, neatsižvelgdamas į žmonių mokslinės specializacijos profilį.

Kas pirmauja tokiose banalybės lenktynėse mūsų padangėje – Vilniaus universitetas ar Vytauto Didžiojo universitetas?

Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tokiose antilenktynėse, kurios veda į totalinį pralaimėjimą, jau tarsi pirmauja VU, išsikėlęs prie paradinių durų vaivorykštė vėliavą ir lyčiai jautrios kalbos forsavimo iniciatyvomis prajuokinęs net sfinksą. Gal VDU gelbsti tai, jog šio universiteto rektorius yra matematikas, a?

Kaip dabar nepaminėti, kad praėjusiuose VDU rektoriaus rinkimuose dalyvavo tokia sociologė Ališauskienė, kuri, kaip ji pati didžiuodamasi skelbia, jau seniai nebevartoja šventų Kalėdų pavadinimo, savo pažįstamus sveikindama su žiemos švente. Taigi, jeigu VDU rektoriaus rinkimus būtų laimėjusi minėta sociologė, VDU nešvankumo lenktynėse jau galimai pirmautų per pusę krūtinės. Tačiau nenukabinkite nosies, kosmetiškai atsinaujinusios konfigūracijos pažangiečiai, jus gelbsti tai, kad VDU Teisės fakulteto dekanu tapo toks Žalimas, tikriausiai šiandien labiausiai odiozinė figūra Lietuvoje, vieno poeto ironiškai vadinamas konstituciniu Žalimu.

Kas galėtų paneigti tai, kad žodis konstitucinis, gretinamas su jo pavarde, skamba ironiškai dėl jo veikloje andai stipriai prasikišusių politinio servilizmo konvulsijų Konstitucinio teismo pirmininko poste.

Kaip žinome, žmogus pagal apibrėžimą yra politinis gyvulys, dėl to niekas nieko nekaltina, tačiau truputėlį skirtingas dalykas yra tai, jog opozicija Žalimui dažnai priekaištavo dėl jo išankstinio užsiangažavimo vienos politinės partijos naudai. Jeigu neklystu, tokie priekaištai niekados nebuvo išsakomi kitų pirmininkų atžvilgiu. Tačiau ir man plika akimi matosi, kad Žalimo vadovavimo metu Konstitucinis teismai pastebimai degradavo, to neįmanoma paslėpti kaip ir žarijos išdžiūvusioje šieno kupetoje. Žalimo vadovavimo metu Konstitucinis teismas pateikė tokį šeimos apibrėžties išaiškinimą, kuris neatitinka nei mūsų Konstitucijos dvasios, nei raidės, o yra tik politinės konjunktūros išvarža.

Jau turėjau kartą progą viešai suabejoti dėl šio žmogaus padorumo, kai jo vadovaujamas Konstitucinis teismas pateikė išaiškinimą, jog atlyginimai po krizės pirmiausiai turi būti atstatyti teisėjams, nežiūrint to, jog teisėjai niekados nebuvo labiausiai skurstančių žmonių kategorija. Tačiau šiandien konstitucinį Žalimą jau teisėtai galime pavadinti tikru mėšliumi, nes vakar ar užvakar anas TV laidoje pernelyg nesivaržydamas ėmė ir pareiškė, kad tradicinis požiūris į šeimą yra nacistinis požiūris (sic). Štai taip!

Čia jau išties būtų pats laikas dėti tašką, neprarandant tikėjimo, kad, vedinas konstitucinio Žalimo, prisitaikėliškumo prie laiko marazmų lenktynes VDU turi šansą…