Kol kas dar labai mažai informacijos, liečiančios šį klausimą, patenka į viešumą. Bet, kaip galime suprasti iš tos informacijos, kuri jau yra, tai, visų pirma, Azovo vyrams ir kitiems Mariupolio gynėjams buvo duotas įsakymas pasiduoti rusams į nelaisvę. O toks įsakymas buvo duotas po to, kai, galimai, atsirado trečioji šalis, sutikusi laiduoti už Mariupolio gynėjų gyvybę. Sprendžiant iš to, kad Turkija rodė iniciatyvą „ištraukti“ Mariupolio gynėjus iš „Azovstal“ teritorijos (net laivą tam buvo paruošusi), galimai / menamai ši trečioji šalis yra Turkija.
Šiandien taip pat į viešumą nutekėjo informacija, kad Raudonasis kryžius sugebėjo susirinkti duomenis tų Mariupolio gynėjų, kurie pasidavė rusams į nelaisvę. O tai yra iš ties labai džiugios žinios. Nes tai yra tarptautinės organizacijos patvirtinimas, kad konkretūs Mariupolio gynėjai yra rusų nelaisvėje, jie yra gyvi ir jie šiuo metu yra Rusijos atsakomybėje. Jei Rusija norėtų Mariupolio gynėjus nukankinti ir nužudyti, tą ji turėtų padaryti iki to momento, kol tarptautinės organizacijos negautų duomenų apie tokių belaisvių buvimą pas rusus. O dabar rusams jau nebebus galima tvirtinti, kad „nebuvo tokio“, „nieko apie tokį nežinome“, „mums toks į nelaisvę nepateko“.
Net jei rusai nuspręstų Mariupolio gynėjus teisti (nesvarbu, kokiu pagrindu), o ne išmainyti į rusų karo belaisvius, kuriuos turi Ukraina, svarbiausia, kad Rusija juos turės išlaikyti gyvus. O jei Mariupolio gynėjai bus gyvi, anksčiau ar vėliau, bet jie į namus grįš. Pavyzdžiui, po to, kai Rusija pasirašys besąlyginės kapituliacijos aktą Ukrainai.
