Kolega Marius Markuckas kelia labai nepatogų klausimą, kurio Rusijos agresijos kontekste, rodos, dar niekas nekėlė. Politikos analitikų kompetencijos ir lygio klausimą.
Karo pradžioje visas pasaulis stebėjosi agresijos mastais ir pretenzijomis okupuoti kone visą Ukrainą. Niekas nesako, kad reikėjo tai nuspėti. Tačiau dažnų ekspertinių diskusijų turinys buvo baisėjimasis ir smerkimas – tie patys dalykai, dėl kurių taip pagrįstai pašiepiame Vakarų lyderius ir tarptautines organizacijas.
Baisėtis ir smerkti yra tuščias reikalas. O štai suprasti, kas vyksta Rusijoje, Ukrainoje ir – lemiamai svarbu – Vakarų šalyse, būtina.
Marius tekste akcentuoja Radžvilo atvejį. Primena, kad jį TSPMI išėdė atvirai už tai, kad kritikavo ES ir jos neįgalumą, lygino su SSRS jos griūties iškvakarėse.
Kaip tik nuo 2016 metų Radžvilas daug viešai kalbėjo apie Macrono-Merkel-Putino paktą, t.y. nerašytą jų solidarumą ir tarpusavio priklausomybę, įtakos zonų dalinimąsi. “Pažangūs” žmonės (ir ypač ekspertai) sukiojo pirštu lyg girdėtų kliedesius. Prasidėjus karui visi pamatėme, kad Vokietija ir Prancūzija yra pagrindinės Putino atramos Europoje (taip taip, ir Vengrija, bet visi suprantame, ko palyginti teverta šios įtaka).
Aš gi prisiminiau ir noriu atkreipti dėmesį į kitą pavyzdį – visiškai save diskreditavusį ekspertą, kurio pilna žiniasklaidos eteryje ir karo metu. Marius Laurinavičius iš Atviros Lietuvos fondo finansuojamo Vilniaus politikos analizės instituto pastarąjį dešimtmetį viešai skelbė:
1) kad Rusija nepuls Ukrainos 2014 metais;
2) kad Zelenskis yra prorusiškų oligarchų statytinis, naudingas Putinui;
3) kad Trumpas yra prorusiškas prezidentas, naudingas Putinui. Ypatingai primenu pranašišką 2018 metų Trumpo raginimą Vokietijai nebepirkti Rusijos dujų ir nebešerti Rusijos kariuomenės – Laurinavičius kalbėjo ir po to;
4) asmeniškai miela smulkmena – kad Pro Patria yra prorusiškas portalas/judėjimas, naudingas Putinui. Šią idėją jis pasigavo tiesiogiai iš tikrai Kremliaus ruporų Sputnik dezinformacijos ir nekritiškai nutransliavo toliau.
Būtų galima tęsti. Laurinavičius nėra kvailas. Jis tiesiog turi išlikimo instinktą kartoti tuo metu elite populiarias klišes ir taip iš pažiūros saugiai skambėti protingai.
Bėda, klišės dažnai nepasitvirtina. Bet tuo jis geras pavyzdys, nes Lietuvos politikos analitikų problema taip pat yra pirmiausiai konformistinis požiūris, nuolat neleidžiantis į situaciją pažvelgti drąsiau ir anapus to, kas jau kitų viešai pasakyta.
Buvo toks ironiškas rėmelis „I support the popular thing”. Labai tinka mūsų padėčiai.
Visiems užsiimantiems politikos komentavimu (ir man) verta kaskart savęs paklausti, kiek manyje Laurinavičiaus (šypsena), o visiems verta perskaityti Mariaus Markucko tekstą.
Pritariu. Ir daugiau panašių “karo ekspertų” atsirado. Nuo buvusių tardytojų iki virėjų. Visi ekspertai. Juos rodo ekranuose ir portaluose. Daug žmonių , ko gero, jie įtikina. Todėl labai svarbu skaityti. Kad ir Orvelo “melo ministerijos” filtrą įsijungti tokių ekspertų fantazijoms perkošti. Padeda.
Būtų įdomu surengti apklausą – kas ką iš mūsų tada įžvelgė ?
Ačiū gerbiamam Sinicai už puikų perspėjimą, kad žmonės nepasimestų tokių “pranašų” laurinavičių pinklėse. Keistas žmogelis, geriau susigėstų ir patylėtų, kai niežti liežuvį.
Tarp Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus ir A. Paleckio yra santykinis ryšys. Ne tik dėl to, kad jis ilgą laiką tyrinėja Rusijos režimą – A. Paleckis buvo M. Laurinavičiaus bendrakursis…