Edvardas Čiuldė. Didžiųjų beždžionių raupai

Gerai buvo tam vilkui, kuris galėjo keiktis gėlių vardais, daug kebliau dabar yra kalbėti apie vadinamųjų sąjungininkų raginimus Ukrainai pasidalinti savo žemėmis su agresore Rusija, kad tokiu būdu neva būtų galima užbaigti karą arba bent padėti Putinui „išsaugoti veidą“, – išgirdus tokius pasiūlymus, iškart norisi išrėkti savo pasipiktinimą, bet iš pradžių džiūsta apkartusi burna, o po to ilgai dar žiopčioji be garso, neatgaudamas kvapo, užspringęs nuo netikėtumo. Taip pat raibsta akys pamačius, kad su tokiais pasiūlymais ne bet kur, o Pasaulio ekonomikos forume Davose pasirodė, išlindęs iš sendaikčių spintos, nuo senatvės išpurtęs marazmatikas H.Kissingeris.

Taigi, tai gal net nėra raginimai, įprasta to žodžio reikšme, o piktosios dvasios šnypštimas iš pasalų, sunkiausią akimirką gundantis žmogų pasiduoti, pražudyti savo sielą. Kita vertus, čia kartas nuo karto pasigirstantys baisūs perspėjimai, kad nepasidavusi ir tuo pačiu įsismarkavusi Ukraina iš eigos gali užkariauti ir pačią Rusiją, yra panašūs į senelio grasinimus senelei nusivežti ją į šventinę fiestą prie jūros.

Gal kažkam ir neblogai dėl žinomų asociacijų skamba Putino veido gelbėjimo operacijos pavadinimas, tačiau E. Macrono, H,Kissingerio bei panašių postringautojų atsparos tašku yra truputėlį kitas mitologinis pagrindas, – jie gi bando įpiršti nuomonę, kad geriausia išeitis čia mums visiems būtų smako apetito užganėdinimas, kasmet atiduodant jam po gražuolę suryti. Tačiau jeigu užuomina apie paaukotą princesę pasirodytų pernelyg pakylėta, nudailinta, atitraukta nuo mūsų nuodėmingų reikalų, ne pro šalį bus ta proga pastebėti, kad nevalia atiduoti smakui net ir bedalės merginos, tarkime, Severiutės nuo Užpalių kaimo. Savo ruožtu nepadėjus taško dabar su Rusija Ukrainoje, kruvina Putino Rusijos puota, naikinant tautų laisvę ir žmonių savigarbą, tęsis su spartėjančiomis apsukomis.

Tačiau net ne tokie, visiems mums daugmaž žinomi, racionalūs pamintijimai apie užstosiančius dar didesnius pavojus, kartą nusileidus prievartautojui ir žmogžudžiui, labiausiai aitrina sielą, dar stipriau iš vidaus graužia ta nenumaldoma gėla, atsirandanti dėl to, kad Macrono and Co pasiūlymų paketas yra ukrainiečių tautos sudėtų milžiniškų aukų dėl savo laisvės išniekinimas, yra kažkas panašaus į krakoviako šokį ant didvyrių kapų.

Pasiūlytum jiems atgalios į snukį, tačiau jie yra tokie tolimi ir svetimi, kad negali būti net apkaltintas dėl smurto kurstymo, daugiausia, ką gali, tai – apspjauti televizorių. Iš tiesų, tie plačiai žinomi, kaip sakoma, stambaus gabarito politikai, kažkada buvę normaliais narcizais ir marazmatikais, dabar, kraupiai nuvertindami kovos už laisvę aukas, mūsų akyse stipriai persimaino, jau iš pažiūros, nekalbant apie esmę, tapdami kraštutinai atgrasiais ir svetimais, neatpažįstamais pagal ankstesnę legendą padarais, dabar labiau panašiais į beždžiones, atklydusias į karalystę iš miško, jeigu norite, į didžiąsias beždžiones su musės kakos dydžio mikrosmegenėlėmis.

Kaip atrodo bent man, tokių beždžionių pasisakymai gali būti prilyginti jeigu ne tiesiogiai karo nusikaltimams, tai yra bent kvalifikuotini įstatymiškai kaip karo kurstymo kalbos. Lietuva galėtų pademonstruoti savo principingumą ten, kur jo iš tiesų reikia.

Ar tai būtų nelabai išmintinga politologiniu požiūriu? Dar labiau neramina tai, kur pasidėti taip mąstančiam žmogui su savo nemeilės, nepasakius, neapykantos, bagažu, – pabandykime peršokti temos aptarime į šią plotmę. Žinia, krikščionybė ragina mylėti ne tik savo artimą, bet kviečia pamilti taip pat ir priešus, net nekalbant apie sąjungininkus kaip savaime suprantamą dalyką.

Krikščionybė yra radikaliosios meilės doktrina ir tikėjimas, kitaip nepasakysi.

Ar galima mylėti pagal įsakymą, įpareigojimą, juolab – priešus ar mūsų lūkesčių nepateisinusius sąjungininkus? Jau kartą turėjau progą laisvamaniškumo priepuolio metu, pareikšti, kad įpareigojimas mylėti priešus yra toks pat nutolęs nuo tikrovės, taigi neįmanomas kaip ir užduotis laimėti pasaulio lengvosios atletikos čempionatą sprinto rungtyje žmogui be kojų. Tačiau, jeigu prisimenate, atsitiko taip, – o tai yra Dievo ironija, – viename lengvosios atletikos sveikųjų pasaulio čempionate į 100 metrų bėgimo pusfinalį pateko žmogus be kojų, bėgantis ant protezų.

Krikščionybė iš tiesų yra neįmanomybė, pripažįstant išlygą, kad neįmanomybė čia vis tik reiškia ne grynai negatyvų santykį, bet ribinį iššūkį, viršijantį žmogaus galimybes pozityvų išbandymą.

Taigi jeigu šiandien pasaulyje yra bent vienas krikščionis, viskas įmanoma, labai tikėtina yra pergalė ne tik danguje, bet ir ant žemės!

Kita vertus, gyvenant aukštosios moralės zonoje, yra pavojus pernelyg greitai perdegti, neatlaikius sielą draskančių baisių įtampų. Todėl iš draugiškumo leiskite jums pasiūlyt vieną gyvenimo palengvinimo įrankį, savotišką parašiutą, leidžiantį nutūpti iš kietosios moralės zonos į minkštai iškultivuotą estetikos žemę be didesnių nuostolių.

Estetikos plotmėje nėra įpareigojimo visais žavėtis iš eilės, čia visiškai teisėtas yra ir pasišlykštėjimo galių išlaisvinimas. Žiūrint iš estetikos taško, šleikštulys mus išlaisvina…