Trečiasis pasaulinis karas tęsiasi jau tris mėnesius ir tikros siaubingų nusikaltimų prieš žmoniją pabaigos dar nesimato. Nėra jokios garantijos, kad taikių gyvenamųjų vietovių ir visos jų infrastruktūros naikinimas bei masinės žmonių žudynės, vykdomos Europoje, neišsiplės į kitus regionus ir net į kitus žemynus.
Dar niekada iki šiol pasaulio istorijoje nebuvo tokio atvejo, kad kažkuri valstybė atvirai skelbtų norinti sunaikinti visą tautą ir ištrinti iš pasaulio žemėlapio gana didelę valstybę, turinčią tūkstantmetę istoriją. Šį kartą sakoma taip atvirai, kaip net hitlerininkai nedrįso: „Nėra tokios ukrainiečių tautos ir negali būti tokios valstybės, kaip Ukraina…“Dar baisiau, kad šie žudikai kiekvieną, nepritariantį jų beprotiškiems planams, apšauktų fašistais, kad įžūli agresija būtų vadinama „denacifikavimu“, t. y.to skelbiamo „fašizmo naikinimu. Bet ir to maža: atvirai skelbiamas siekis išplėsti savo valdomą teritoriją „nuo Vladivostoko iki Lisabonos“. Ukrainos duomenimis, kasdien žūva per šimtą ukrainiečių.
Visa ligšiolinė istoriografija rodo, kad nacistinių blokų vadovai, sėkmės atveju, nė neketino sustoti ties kažkuria geografine riba. Kaip tokiais atvejais jau būdavo įprasta, iš pradžių karo planuotojai ieškodavo bendrininkų ir kurdavo jų sąjungas, bet netrukus kibdavo jiems į gerklę, kad ateityje nebereikėtų dalintis grobiu.
Tą patį jau matome ir dabar: sąjungininku vadinamas toks šeštą kartą „išrinktas prezidentas, nors jam paliktas tik patarnautojo vaidmuo. Antrojo pasaulinio karo pradžioje J. Stalinui prireikė A. Hitlerio, bet netrukus pastarasis, ką tik su kariauna žygiavęs bendruose paraduose Brest-Litovske ir Kišiniove, nukreipė ginklus į tų paradų dalyvį, su kuriuo buvo pasirašęs „nepuolimo sutartis“. Ne kartą pasitvirtino prielaida, kad nusikaltėliai ilgalaikių strategijų nekuria: sudaužo savo „sąjungininkus“ pirmai progai atsiradus.
Todėl ir V. Orbanui nereikėtų žavėtis V. Putino komplimentais: pastarojo pirmtakai ne tik Budapešto, bet ir kitų Vengrijos miestų gatves gausiai apipylė jo tautiečių krauju. Negi jis tai pamiršo?
Nebus jokios pigios naftos ir veltui tiekiamų dujų, nežiūrint, kad Vokietijos komersantai, prisidėdami prie jūros dugnu tiesiamų vamzdynų finansavimo, taip pat kažko panašaus tikėjosi ir tik labai pamažu išsiblaivo. Visas kruvinosios Rusijos ūkis laikosi tik gaudamas pajamas iš to, ką „iškasa ir išsiurbia“. Bet tai ne tas kita, kaip kartuvių virvė, kurią toks V. Putinas ar bet kuris jo įpėdinis bet kada galės užveržti, realizuodamas savo „nuo Vladivostoko iki Lisabonos“ arba iki Ramiojo vandenyno ir Antarktikos. Net primityviausi nusikaltėliai yra labai gerai suvokę vieną taisyklę: „Jeigu šiandien išdavei savus, ryto išduosi ir mane…“ Pokario metais okupantų bendrijose buvo labai populiarus pasakojimas apie vertingos informacijos suteikusią šnipę, kuri tikėjosi dosnaus atlygio, bet buvo pririšta prie dvejų palenktų medžių ir, juos paleidus, perplėšta pusiau.
Dabartinės Rusijos avantiūros, galinčios bet kada tapti visaapimančio Trečiojo pasaulinio karo pradžia, atkleidė ir dabartinio pasaulio sąlyginės ramybės spragas. Pirmiausiai paaiškėjo, kad Jungtinių Tautų organizacija visiškai neturi jokių gebėjimų nutraukti, kad ir patį žiauriausią, patį beprasmiškiausią karinį konfliktą. Valstybių įtaka, kaip ir prieš du šimtus metų, tebematuojama pagal teritorijos plotą ir gyventojų skaičių, nors ten nebūtų nė kruopelės to, ką vadiname šiuolaikine demokratija. Rusija, jau daugiau kaip keturis šimtmečius ginklu plečianti savo teritoriją ir savo visuomenėje įdiegusi „vyresniojo brolio“ sindromą, net ir dabar, pradėjusi visapusiškai naikinti kitą tautą, jau ketvirtas mėnuo tebėra JT Saugumo (???) Tarybos nuolatine nare, turinčia veto teisę. Jei šios organizacijos vadovybėje pagaliau atsirastų strategiškai mąstančių vadovų, bet koks JTO sprendimas nutraukti karo nusikaltimus būtų užblokuotas tos vienos nusikaltėlių imperijos valia. Ir iki šiol nieko nedaroma, kad tokia, atsiprašant, procedūra būtų atšaukta.
Priminkime, kodėl JTO buvo įkurta. Jungtinių Tautų chartiją 1945 metais pasirašė 51 valstybė. Šiandien ją sudaro jau 193 valstybės. Organizacijos tikslas – „palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, plėtoti draugiškus tautų santykius bei siekti tarptautinio bendradarbiavimo. Tai didžiausia ir labiausiai pasaulyje žinoma tarptautinė organizacija“. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja gali suteikti stebėtojo statusą ir valstybei, nesančiai JT nare. JTO turi nuolatinę būstinę Niujorke. Tai yra ir labai brangiai kainuojanti organizacija – vien privalomų įnašų suma sudaro netoli 3 mlrd. dolerių. Daugiau kaip penktadalį šios sumos skiria JAV. Pastaraisiais metais JTO buvo itin dažnai kritikuojama dėl labai neefektyvaus lėšų naudojimo. Jos biudžetas buvo sumažintas.
JTO turi taikos palaikymo pajėgas. Jose tarnauja daugiau kaip 111 tūkst. asmenų, iš kurių beveik 91 tūkstantį sudaro kariškiai. Vien karinėms išlaidoms kasmet skiriama beveik 8 mlrd. dolerių. Tačiau JT karinės struktūros kaltinamos, kad neracionaliai naudoja resursus, turi išpūstus personalo etatus, veiklos valdymui būdinga labai prasta vadyba. JT labai pavėluotai reaguoja į tarptautinius ir vietinius konfliktus. Pavyzdžiui, vien Ruandoje žuvo apie 800 tūkst. žmonių. Ir dabar, nors įžūliausiai užpulta pažangos keliu tvirtai einanti ir europinės integracijos siekianti valstybė, tiesiai kalbant, JTO nė piršto nepajudino, kad būtų nutrauktos niekuo dėtų taikių žmonių žudynės. Kai Sovietų Sąjunga 1939 metais užpuolė Suomiją, ji gana operatyviai buvo pašalinta iš pagrindinių tarptautinių organizacijų. O dabar dar nieko panašaus nepadaryta.
Bene svarbiausias klausimas, kuris kyla matant šią šiurpią situaciją, yra tai, kaip ją vertina visas likęs pasaulis. Ne tik JTO, bet ir ES vadovai, lyg kokie naivūs mokinukai, vis bando kalbėtis su asmeniu, atsakingu už prarastas dešimčių tūkstančių žmonių gyvybes, sugriautus miestus, gamyklas ir mokyklas, ligonines ir kultūros objektus, vis klausinėdami, kas čia atsitiko, kuo Ukraina jam „nusikalto“. Europos valstybių prezidentai ir parlamentų vadovai skambina išprotėjusiam nacistui, prašo, tiesiog maldauja nutraukti žudynes. Nejaugi jie iki šiol nepasidomėjo, kaip šiurpiausių nusikaltimų keliu susiformavo ši imperija, kaip nacistinė ideologija buvo tvirtai įdiegta Rusijos visuomenėje, kad ji yra pasiruošusi žudyti kitas tautas, naikinti kitas valstybes?
Pirmiausia būtina atsikratyti iliuzijos, kad tai, kas dabar jau ketvirtas mėnuo vyksta Europoje, neva yra tik vietinis Ukrainos ir Rusijos konfliktas. Būtina suprasti, kad Ukraina nėra niekuo skolinga Rusijai ar kažkuo jai prasikaltusi. Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra pats šlykščiausias nacistinis nusikaltimas prieš visą žmoniją. Tai toli siekiančio nacistinės Rusijos karo prieš žmonijos pažangą pradžia.
Negalima savęs guosti tuo, kad karas galbūt neišsiplės, kad galbūt nebus panaudoti dar labiau pavojingi masinio žmonių naikinimo ginklai. Net ir Ukrainoje yra veikiančios branduolinės jėgainės, kurių bombardavimo scenarijus bet kada gali būti įgyvendintas ir tada naujas Černobylis paskleistų mirtinas radiacijos dozes, nepasisydamas valstybių sienų. Matydamas, kad beviltiškai pralaimi, Kremliaus žmogėdra gali ryžtis bet kuriai avantiūrai, tikėdamasis, kad mirtina radiacija sunaikins tiek ukrainiečius, tiek bet kurią kitą šalia gyvenančią tautą, t. y. padarys tai, ko niekaip nepadaro jo išgarsintos ginklų sistemos.
Deja, mokslo ir technikos pažanga taip pat prisidėjo, kad šiuolaikinė puolamoji ginkluotė jau dabar nesustoja prie kurios nors valstybės sienų. Šiomis dienomis paaiškėjo itin skandalingas faktas, kad Rusijos naujausiuose ginkluose panaudota itin moderni prancūziška įranga. Tai ką tada reiškia tos garsiai deklaruojamos sankcijos Rusijai? Deja, jos tik dar kartą paliudijo, kad karas yra ne tik siaubingas, bet ir labai pelningas verslas. Juo labiau dabar, kai visa taikos išsaugojimo misija užversta ant vienos – ukrainiečių tautos krūtinių. Pasaulis gal tik po kurio laiko sužinos, kiek šioje nusikaltinų grandinėje yra faktiškai susipynę ginklų gamintojų ir politikų interesai.
Jungtinių Tautų organizacijoje yra ir tokia pasauliui gerai žinoma struktūra kaip UNESCO. Ar ne jos pareiga pasirūpinti, kad pasaulio visuomenė, o ypač jaunimas nebūtų priverstas naudotis vadovėliais, perkimštais Rusijos nacistine ideologija? Kas gali labiausia prisidėti, kad pasaulis pagaliau sužinotų tiesą tiek apie Antrąjį pasaulinį karą, tiek apie sovietines pokario piktadarybes, trėmimus ir gulago mirties stovyklas? Kas sudarė daugumą statybos darbininkų, tiesusių iki šiol neveikiančius geležinkelius amžinojo įšalo zonoje, kas statė dabar vaiduokliais virtusias gyvenvietes, kėpsančias šalia poliarinio rato, kurias lyg kokį egzotišką darinį filmuoja palydovinės televizijos sistemos?
Belieka tik pakartoti anksčiau Pozicija.org skelbtą A.Camiu įžvalgą:
Nėra tikro gyvenimo be ateities perspektyvos, be tikėjimo branda ir pažanga.
Kas be ko, žmonės ne pirmą kartą atsiduria prieš materialiai uždarą ateitį. Bet paprastai jie nugalėdavo ją žodžiais ir šauksmu. Jie apeliuodavo į kitas vertybes, kurios teikdavo jiems vilčių. Šiandien jau niekas nebekalba (išskyrus tuos, kurie kartojasi), nes pasaulis atrodo mums varomas aklų ir kurčių jėgų, kurios neišgirs nei įspėjimų, nei patarimų, nei maldavimų. Pastarųjų mūsų nugyventų metų reginys kažką mumyse sunaikino.
Tas kažkas yra amžinas pasitikėjimas žmogumi, kai visuomet galėjai manyti, kad iš kito sulauksi žmogiškų reakcijų, jei kalbėsi su juo žmogiška kalba. Mes matėme meluojant, žeminant, žudant, tremiant, kankinant, ir niekada nebūdavo įmanoma įtikint tų, kurie taip darė, to nedaryti, nes jie pasikliaudavo savimi, – juk neįtikinsi abstrakcijos, kitaip tariant, kokios nors ideologijos atstovo. Ilgai gyvavęs žmonių dialogas ką tik nutrūko. Ir, savaime suprantama, žmogus, kurio negalima įtikinti, kelia baimę.
Mes dūstam tarp žmonių, kurie įsitikinę, jog yra absoliučiai teisūs, nesvarbu, ar kalbama apie jų mechanizmus, ar apie jų idėjas.
O KAD JĄ ĮVEIKTUM, REIKIA ŽINOTI, KĄ JI REIŠKIA IR KĄ ATMETA. JI REIŠKIA IR ATMETA TĄ PATĮ DALYKĄ: PASAULĮ, KURIAME ĮTEISINTOS ŽUDYNĖS IR KURIAME ŽMOGAUS GYVENIMAS LAIKOMAS NIEKNIEKIU.
ŠTAI PIRMOJI NŪDIENOS POLITIKOS PROBLEMA. IR PRIEŠ PEREINANT PRIE KITŲ DALYKŲ, REIKIA UŽIMTI SAVO POZICIJĄ JOS ATŽVILGIU.
Rašytojas-filosofas, Nobelio premijos laureatas
Alberas Kamiu (Albert Camus)
Taip. Tik viena sąvoka aktuali – komunizmas. Žinom kas jį sukūrė, kieno užsakymu ir kaip jis mutavo į šiuolaikines formas. Šiame kontekste nacizmas tik primityvus “atpirkimo ožys”. Nafta ir dujos ?Taip. Tereikia pasidomėti didžiųjų pasaulio energetikos monstrų valdybų personaline sudėtimi. Turėtų celofanas nuo traiškanotų akelių nukristi. O JT tam ir sukurtos, kad netrukdytų ‘meinstrymu” žygiuoti. Orvelas gana paprastai tai aprašė ir paaiškino.
Bent jau lietuviai terminą “nacistai” turėtų sąmoningai keisti į “komunistai”, nes Vakaruose šio blogio pirmgimio esmė dar nesuprasta ir neįsisamoninta.