Juozapas Dirvonėnas. Apie Lietuvą

Kam rūpės, jei „uždarys Lietuvą“?
Mes vis labiau tampame viskam abejingi. Uždaro mokyklą (Lietuvoje uždaryta per 1300 bendrojo lavinimo mokyklų, daugiau kaip pusė veikusių 1990-aisiais) ar kultūros centrą – tyla. Kai bus vykdoma „tūkstantmečio mokyklų“ programa, prasidės dar nematytas iki šios veikusių mokyklų uždarymas. Ko galima tikėtis, jei kelias funkcijas dabar kuruojančioje ministerijoje nėra nė vieno aukštos kvalifikacijos edukologo.

Klausantis Švietimo tarybos posėdžio įrašų, apima nerimas, kad ten posėdžiauja asmenys, neturintys net minimalaus edukologinio pasirengimo. Jie šneka apie informacinių technologijų įtakos plėtrą, bet nepastebi, kas bendrojo ugdymo mokyklose įsigalėjo internetinis („feisbukinis“, „jutubinis“) mokymasis. Kuriose mokyklose dar liko mokomųjų bandymų sklypai ir kiti praktinio ugdymo centrai, jei net jas puošę gėlynai išnyko?

Kai uždaro ligoninę ar ambulatorinį padalinį, paburnojame prie butelio arba kavos-arbatos puodelio ir tik po to pradedame ieškoti, o kur dabar reikės kreiptis, atsiradus poreikiui. Kai uždaro kirpyklą, tai pastebi žymiai daugiau asmenų, negu uždarius universitetą, o jei uždaro tik jo padalinį (fakultetą, katedrą, mokslo centrą), išskyrus jo buvusius darbuotojus, daugiau niekam tai nerūpi.

Buvę universiteto pastatai, kurie dar taip neseniai buvo pilni ugdymo įstaigai būtino inventoriaus (suolų, kompiuterinės demonstracinės įrangos ir t. t.), aišku, ir studentų, jau seniai riogso tušti ir niekam jų nebereikia. O tie, kurie uždarė, mums aiškina, kiek daug biudžeto lėšų jie sutaupė ir kaip likusiose institucijose pakilo mokslo ir studijų kokybė. Tai kodėl tik kas dešimtas abiturientas dar bent apgraibomis suvokia, kas yra matematika, biologija, geografija, fizika ir chemija?

Man kyla ir klausimas: ar kas pastebės, kad “uždaroma Lietuva”. Tik nepulkime aiškinti, kad to nebus, kad taip net klausti yra šventvagiška. Dabartiniame “virtualiame pasaulyje” nei tautos, nei savos valstybės daugeliui nebereikia. Išsilakstys kaip tarakonai po pakampius. Neprotestuos, kad nebeliks šeimos, kad nebeliks net kapinių, nes pelenus galima nebaudžiamai išpilti į kūdrą arba išbarstyti … ant „Olando kepurės“. Pamurmėsime panosėje ir išsiskirstysime. Be savo kalbos, be savo vertybių.

Situacija kaista. Pasaulio niekšai ruošiasi karui ir jo teritorijos perdalijimui. O ką darome mes? NIEKO. Neseniai sunaikinta Tautininkų partija – vienintelė Lietuvos partija, dar turėjusi aiškią ideologinę ir vertybinę bazę. Jos likučiai prijungti prie beveidės buvusių veikėjų kompanijos. Kelis kartus klausiau, kad pagaliau susivienys dar likusių patriotines nuostatas deklaruojančių politinių grupių atstovai – Tėvynės Sąjungos krikščionys, idealistines idėjas puoselėjusių „valstiečių“, tikrų „žaliųjų“ ir “Nacionalinio susivienijimo” atstovai. O susivieniję ir pasivadins žmoniškai – TAUTOS SUSIVIENIJIMAS. Nieko neatsakė, su niekuo nesijungia. Visi gražūs tik patys sau… Kai iškilūs lyderiai svaigsta savo ambicijų pasaulėliuose, kas ateis Lietuvos valdyti? Putino ir Lukašenkos tipo “prezidentai”. Bet jiems mūsų tautų nereikia.

Atleiskite už pabiras mintis, primenančias šokinėjimą tarp skirtingų temų. Bet čia nėra jokio šokinėjimo, nes viskas – labai susiję. Kaip sakoma, kai nėra tvarkos tavo virtuvėje, jos nėra ir tavo galvoje. O tie, kuris dar norėtų susitvarkyti, lieka vieni. Jais aplinkiniai nepasitiki ir bando save apsaugoti, veikdami pavieniui.

Kas yra šeima?
Pasaulio gyvūniją (taigi ir žmoniją) sudaro vyriška ir moterišką lytys. Gražiausi pasaulio meno kūriniai šlovina meilę. Dauguma jų ir buvo sukurti kaip meilės įkvėptų kūrėjų talentingos ar net genialios veiklos rezultatas. Jokių kitų lyčių (nei biologine, nei socialine prasme) nėra.

Šeima yra savanoriška vyro ir moters sąjunga, pagrįsta meile ir įteisinta santuokoje. Susidėję (“sumetę skudurus”) ir kartu gyvenantys vyras ir moteris nesudaro šeimos. Tai – sugyventiniai. Bent vienas iš jų (dažniausiai – vyras) yra bailys, vengiantis prisiimti pareigas ir atsakomybę. Kažkada Švedijoje ir kai kuriose kitose šalyse propaguota “bandomoji santuoka” atnešė tik virtinę nelaimių: moterys buvo priverstos vienos auginti vaikus, nes “bandomasis sutuoktinis” nusprendė, kad eis bandyti toliau, nes dabar jo adresas “ne namas ir ne gatvė, o visas pasaulis. Jie – pasaulio piliečiai“ (tiksliau – pasaulio valkatos). Manau, kad dar yra prisimenančių sovietinę dainušką apie tai, kad „moj adres ne dom i ne ulica, moj adres – sovietskij sojuz”.

Šią dainušką būdami studentais, vadinome „alimentininkų himnu”. O kiek asmenybių liko sudaužytomis širdimis, nes tikėjosi, kad „bandomoji“ santuoka virs tikra. Kiek vaikų pateko į vadinamuosius „globos“ (koks veidmainiškas pavadinimas) namus. Seniai paskaičiuota, kad ne mažiau kaip kas ketvirtas vaikas iš nepilnos šeimos nusikalsta. Tai kiek būsimųjų nusikaltėlių kasmet paleidžiame į tą platų pasaulį? O prieš kelias dienas mūsų dabartiniai valdantieji džiūgaudami teigė, kad Lietuvoje nesusituokę gyvena apie pusę milijono, o dar pusė milijono neva jau tapo homoseksualais.

Svarbiausia šeimos funkcija – žmonijos pratęsimas ir doros jaunosios kartos išauginimas. Jokios globos institucijos tėvų vaidmens nepakeis. To nepavyko padaryti nei Makarenkai, nei bet kam kitam, o juo labiau nepavyks ir šiuolaikiniams klerkams, kurie reikalauja, kad vaikas kuo anksčiau būtų paimtas iš šeimos į lopšelį – darželį. Neprieštarauju, kad vaikas pirmą klasę gali pradėti lankyti, ir būdamas šešerių, bet tik su nuolatine tėvų globa. (Ir pats mokyklą ėmiau lankyti nuo šešerių, o brandos atestatą gavau, vos sulaukęs 16-kos)

Jei šeima yra nepajėgi susilaukti savo vaikų, jiems gali tekti priimti labai sudėtingą įsivaikinimo sprendimą. Jei biologiniai tėvai yra alkoholikai ar dėl kitų priežasčių nesugebantys auginti savo vaikų, įsivaikinimas jų paliktiems vaikams gali būti vienintelė išeitis. Bet reikia suprasti, kad įvaikintą žmogutį teks išmokti labai mylėti. O čia slypi ir daugybė pavojų ar net tragedijų. Bet visa tai – jau seniai žinoma. Jokie naujieji laikai, jokios naujos ugdymo „metodikos“ nepadės, jei nebus tikro prieraišumo ir gebėjimo atleisti. Jei tėvas ar mama nubaus, vaikas supras, nors gal ir ne iš karto (juk dabar vaikai tokie – „savarankiški“), bet jei nubaus įtėviai – reakcija gali būti visiškai kita, negu tikėtasi. Ir vis tik teks suderinti atsakomybę už vaiko ateitį, principingumą ir reiklumą su nesuvaidintu jausmu.

Vienišius
Jei žmogus apsisprendė nekurti šeimos, gyventi vienas, tai yra tik jo pasirinkimas. Ar dėl to jis bus laimingas, gyvenimo pabaigoje pasakys tik jis pats. Gerai žinomi atsiskyrėlio ir vienuolio fenomenai.

Vargu ar tokio žmogaus gyvenimas bus pilnavertis, ar jis gali būti laimingas, bet čia kiti gali tik patarti, bet ne spręsti. Esu šiek tiek stebėjęs vienišių gyvenimą, bet visada būdavo labai sunku pro juos praeiti neužkalbinus, nepaguodus. Tik niekada nežinai, ar tos paguodos jam (jai) tikrai reikia, ar įsivaizduojama pašaliečio pagalba bus priimta kaip reikalinga, o ne kaip įkyrus trikdymas.

Celibato paradoksas (o gal net absurdas)
Celibato visiškai nepateisinu: jokia administracinė struktūra negali uždrausti kurti šeimos. Nei tada, kai celibatas buvo įvestas, nei dabar jokiais racionaliais argumentais tokio draudimo pateisinti neįmanoma. Gal tik kiek diskusinis klausimas, ar gali vedęs katalikų kunigas toliau likti kunigu. Čia yra du požiūriai:

1) Jei tu apsisprendei tapti kurios nors bendrijos nariu, privalai laikytis jos taisyklių. Jei nusprendei taisyklių nesilaikyti, turi išstoti iš bendrijos;
2) Jau seniai laikas celibato atsisakyti, nes tai – atgyvenusi, žmogaus teises ir orumą pažeidžianti prievolė. Stačiatikiams – galima, liuteronams ir evangelikams galima, o katalikams, atseit, negalima. Jokios įtakos pasirinkti šventiko profesiją tai nebeturi.

Teko tiesiogiai susidurti su tokiu atveju. Jaunas kunigas buvo paskirtas į vieną pajūrio parapiją klebonu. Jis buvo labai populiarus tiek gimnazistų (gimnazijoje dirbo tikybos mokytoju), tiek tarp kitų parapijiečių, ir net tarp kitų konfesijų šalininkų. Buvo labai apsiskaitęs, domėjosi literatūra, filosofija ir pan., rašė puikius eilėraščius. Taigi buvo talentinga asmenybė. Tačiau atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti – jis įsimylėjo gimnazistę. Meilė tapo abipuse. Pajutęs, kad su savo jausmais kovoti darosi vis sunkiau, pasiprašė paskiriamas į išeivijos parapiją. Gavo klebono vietą lietuviškoje parapijoje, bet suSu mylimąja vis tiek nepajėgė nutraukti ryšių. Po kurio laiko ją išsikvietė į JAV ir netrukus slapčia susituokė. Labai sunerimusi pas juos atvažiavo ir tos jaunos moters motina, tačiau ji pamatė, kad jų ryšiai labai tvirti ir jų santuokai nebeprieštaravo.

Tačiau parapijiečiai, ypač vyresnio amžiaus, su tuo nesutiko. Nors jie pripažino, kad tai puikus šventikas, tačiau kelios, neva ypatingai pamaldžios moteriškės pareiškė, kad su tokia šventvagyste nesitaikstys. Jos rašė skundus ir privertė vyskupą atimti iš jo parapiją. Tačiau Amerika yra Amerika. Ten žmogaus laisvių supratimas yra kitoks. Ten net yra vedusių katalikų kunigų asociacija. Žmogus po kurio laiko vėl gavo parapiją visiškai kitame JAV pakraštyje. Visi žinojo, kad jis yra vedęs, tačiau naujieji parapijiečiai gerbė jo pasirinkimą, žavėjosi tuo, kaip jis vadovauja pamaldoms. Taigi jie vertino jį kaip profesionalą ir į jo asmeninį gyvenimą nesikišo.

„Vyras nesidomi moterimis…“
Niekaip kitaip, kaip tik labai rimtu neįgalumu, to nepavadinsi. Toks reiškinys pastebimas (tiesa, labai retai) ir gyvūnijos pasaulyje. Daug kas girdėjo apie vištgaidžius“, kai višta staiga ima elgtis su kitomis vištomis kaip gaidys. Ilgai toks nelaimingas padarėlis toje bendrijoje neužsibūna, Jei šeimininkė į puodą greitai ir neįdės, tai kitos vištos greitai nuo tokio priekabiavimo atpratins.

Žmonijoje „vištgaidžio“ elgesys pradėjo itin sparčiai plisti pastaruoju laiku. Vis dėlto faktiškai, dėl nuo individo nepriklausančių priežasčių bent iki šiol tai yra labai retas reiškinys. Ir nereikia įžūliai meluoti, kad tai dažnai pasitaikanti problema. Nereikia ir negalima šio, labai nemalonaus pačiai asmenybei sutrikimo vadinti normaliu reiškiniu ir bandyti tam klijuoti visokias „netradicinės orientacijos“ etiketes. Toks sutrikimas (jei jis tikras, o ne išsigalvotas arba kažkieno primestas) yra labai sunkus asmenybės elgsenos sutrikimas, kurį lemia apsigimimas, fiziologinio arba psichologinio vystymosi anomalija. Jokiu būdu nereikia tokio asmens įžeidinėti, prievarta siūlyti gydymo arba dar blogiau – diskriminuoti įdarbinant ar net paprasčiausiai bendraujant. Jei toks vyriškis nori gyventi su kitu, tokio pat apsigimimo vyru, nereikia jų nei žeminti, nei išjuokti. Tokie asmenys dėl savo elgsenos sutrikimo nėra kalti.

Iš tikrųjų šie asmenys dažniausiai suvokia, kad tai, kas vyksta jų elgsenoje, nėra normalu. Joks aklasis nepuola aiškinti, kad aklumas yra gėris arba sektinas reiškinys. Pasąmonėje homoseksualas pergyvena, kad negali turėti savo šeimos ir susilaukti vaikų. Tačiau puikiai supranta, kad auginti svetimų vaikų taip pat negali, nes būtų padaryta esminė žala vaikų asmenybės vystymuisi. Tokie žmonės nepuola visuomenės kaltinti, kad pažeidinėjamos jų teisės. Juk aklieji nelaksto su specifinėmis vėliavomis ir plakatais, reikalaudami jiems leisti … vairuoti keleivinius autobusus, nes puikiai supranta, kad nemato, kur važiuoti.

Kurtieji nepuola įrodinėti, kad jie „turi teisę“ diriguoti simfoniniam orkestrui, nes pripažįsta, kad negirdi ne tik muzikos, bet ir jokių kitų garsų. Niekas nepuola jų įžeidinėti ar žeminti, o priešingai – stengiasi jiems padėti. Ne vienas pažįstame seksualinio potraukio kitai lyčiai neturinčių asmenų, kurie nori tik vieno – kad kiti asmenys nebandytų nemokšiškai keisti jų elgesio, neįkyrėtų perdėtu dėmesiu, o pastebėję juos nederamai elgiantis su tokio sutrikimo neturinčiais žmonėmis, nebūtų agresyvūs.

Tačiau dauguma dabar save homoseksualais prisistatančių asmenų net nėra tokie. O kas jie yra, žino tik patys. Nesikėsinkime į jų teisę apsispręsti. Bet nereikia jiems leisti ir tuo piktnaudžiauti, skaudinti kitus žmones ir primetinėti jiems savojo, neretai neatsakingos elgsenos modelio.

Redakcijos prierašas. Autorius pasigenda politinių jėgų susivienijimo. Tačiau ar gali avelės vienytis su vilkais, jeigu šie apsirengė avikailiais?