Skaitytojų dėmesiui siūlomas 2022 m. gegužės 19 d. paskelbtos New York Times redaktorių tarybos nuomonės dėl karo Ukrainoje perspektyvų vertimas į lietuvių kalbą.
Šis redakcinis itin įtakingo laikraščio straipsnis svarbus tuo, kad atspindi ne tik plačiuose politinių ir kairiųjų intelektualų sluoksniuose vis atviriau reiškiamą paramą V. Putino pradėtam karui, bet ir dešimtmečius egzistavusį šių sluoksnių požiūrį į pasaulio geopolitinę ir saugumo tvarką. Glausta ir vaizdingai formuluojama šio požiūrio išraiška tapo E. Macrono ir kitų garsių Europos šalių politikų atvirai išsakomas reikalavimas ,,nepažeminti Putino ir Rusijos“.
New York Times vedamasis padeda suprasti šio reikalavimo turinį ir prasmę, nes jis pagrįstai gali būti laikomas išsamiai išdėstyta (geo)politine Vakarų tikėtinų veiksmų programa. Jos šerdis yra jau neslepiami ketinimai ,,išsaugoti Putino veidą“ bet kuria – net Ukrainos kapituliacijos ,,savanoriškai“ atiduodant Rusijai jos užgrobtas žemes – kaina. Raginimą Ukrainai šitaip ,,pasiaukoti vardant tiesioginės taikos“ Davose išsakė JAV diplomatijos veteranas, buvęs valstybės sekretorius H. Kissingeris, o Italijos vyriausybės oficialiai pateiktas ,,taikos planas“ išsklaido bet kokias abejones šių ketinimų rimtumu.
Akivaizdžiai auga grėsmė, kad Ukrainai pavykus įgyti pranašumą kare ir atsidūrus prie visiškos pergalės slenksčio šie ketinimai gali virsti cinišku sąmokslu, kai prasidėtų brutalus spaudimas nutraukti beveik laimėtą karą ir sėsti prie beviltiškų ir beprasmiškų ,,taikos derybų stalo“. Tokios dešimtmečius galinčios trukti derybos ne tik visam laikui palaidotų ukrainiečių viltis susigrąžinti prarastas teritorijas, bet veikiau taptų atokvėpiu Rusijai, kuri, atsigavusi nuo Ukrainoje patirto smūgio, vėl mėgintų įgyvendinti šios šalies ,,demilitarizavimo“ ir ,,denacifikavimo“ planą.
Tačiau Lietuvos žiniasklaidoje apie šias grėsmes kalbama tik aptakiai. Stengiamasi nutylėti arba sumenkinti Vakaruose vykstančios Putino gelbėjimo kampanijos mastą ir reikšmę. Tokių valstybių kaip Italija, Prancūzija ar Vokietija vyriausybių ciniški veiksmai kritiškai vertinami tik kaip tam tikro moralinio pakrikimo arba pragmatinių interesų išraiška. Vengiama analizuoti gelmines geopolitines tokio veidmainiško elgesio priežastis, taip pat jų poveikį Lietuvos nacionaliniam saugumui vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.
Didžiąja dalimi užsieniečių kontroliuojamai Lietuvos žiniasklaidai sunku, o gal ir neleidžiama, kelti ir svarstyti virtinės itin ,,nepatogių“, bet ypač svarbių klausimų: ko vertos skambios kalbos apie ,,vakarietiškas laisvės ir demokratijos vertybes“ akivaizdaus ir nuolatinio Ukrainos išdavinėjimo bei faktinės paramos Rusijai kontekste; ką gali reikšti spartėjantis tariamai vieningos ir solidarios euroatlantinės bendrijos eižėjimas, kurį apnuogino ne tik vykstantys ginčai dėl pagalbos Ukrainai masto ir pobūdžio, bet ir išryškėjęs visiškai skirtingas įvairių šalių elgesys šios krizės metu, kai vienos valstybės deklaruojamą solidarumą patvirtina teikdamos realią pagalbą, o kitos jį verčia tuščiais žodžiais, iš tikrųjų sabotuodamos ir tik imituodamos teikiančios paramą; galiausiai kokia bus ES ir Lietuvos joje ateitis turint omenyje ryškėjančios naujos ne tik geopolitinės ir gynybinės anglosaksiškųjų šalių – pirmiausia Didžiosios Britanijos bei JAV – ir Vidurio rytų Europos šalių sąjungos kontūrus, kuriems ryškėjant ir tokiai sąjungai toliau formuojantis bei stiprėjant Lietuva turės ieškoti savo vietos naujoje tarptautinio saugumo sistemoje ir daryti ypač atsakingus geopolitinius pasirinkimus.
Skelbiamas straipsnis turėtų tapti akstinu kelti viešojoje erdvėje bei rimtai svarstyti šiuos ir kitus Lietuvai egzistenciškai svarbius tautos ir valstybės išlikimo bei ateities klausimus. Straipsnis ČIA
Kam išsaugoti Putino veidą? Kad pultu kitas šalis? Kad sugriautų Europą ir NATO? Tik kvailys gali taip siūlyti. Kodėl Kissinger iš nesiūlo Izraeliui atiduoti Vakarų krantą Palestinai vardan taikos? Veidmainiska pozicija!