Gvidas Rutkauskas: Ar pagarba tremtiniui – tik Gedulo ir vilties dieną?

Irena BABKAUSKIENĖ

Rubrikoje „Mini interviu” kalbamės su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininku Gvidu Rutkausku.

– Kokiomis nuotaikomis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga pasitinka birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną, kuri žymi masinius lietuvių trėmimus? Kaip šiandien gyvena tremtiniai?

– Tremtiniai gyvena tomis pačiomis nuotaikomis, kaip ir gyveno. Atminty įstrigo visų trėmimų datos. Kiekvienas prisimena siaubą, vargus, netektis, esame lyg paženklinti tos lemties. Visada minime tas datas – tie, kurie dar gali, važiuojame į minėjimus, renginius. Žinoma, susitaikėme su tuo, kad buvome ištremti, kad praradome viską – artimuosius, savo gyvenimus. Kaip sakoma, laikas yra geriausias gydytojas.

Džiaugiamės, kad pagaliau Desovietizacijos įstatymas skinasi kelią į realybę, tačiau manome, jog jis yra per švelnus. Vien tik nugriauti paminklus su sovietiniais simboliais, pakeisti gatvių pavadinimus – nėra tikslas, kurio mes norėtume.

– Ko pasigendate siūlomame Desovietizacijos įstatyme?

– Pasigendame to, kad būtų oficialiai įvardyti žmonės, kurie buvo išdavikai, agentai, kurie trėmė, žudė. Visa tai kažkodėl lieka tolimai ateičiai. Tai ne tik mano nuomonė, tai visų tremtinių, kuriems atstovauju, noras.

– Ne vienerius metus kalbama, kad tremtiniui skiriama valstybinė nukentėjusio asmens pensija – 62 eurai – daugeliui atrodo lyg pasityčiojimas. Gal ji padidėjo?

– Tremtinio pensija, ta vadinama renta, didės 5 procentais. Tokio padidėjimo nelabai ir pajusime.

Skaudžiausia, kad esame vienoje įstatymo eilutėje su žmonėmis, kurie mus ir vežė į tremtį. Klausiate, kaip tai gali būti? Esame valstybinių pensijų gavėjai, o valstybines pensijas pagal įstatymą gauna ir buvę milicininkai, kariškiai, mokslininkai, ugniagesiai. Tad esame toje pačioje eilutėje kartu su milicininkais, kitais to meto „nusipelniusiais” žmonėmis, kurie organizavo trėmimus.

– Mūsų tremtiniai, palyginus su Estijos, Latvijos, Lenkijos, gauna beveik tris kartus mažesnę valstybinę pensiją. Estijoje, pavyzdžiui, tremtiniams mokama per 200 eurų. Kaip jaučiatės dėl to?

– Galime tik pavydėti. Ne tik dėl pinigų. Manyčiau, valstybinė pensija yra lyg pagarbos tremtiniams ženklas, lyg savotiškas atsiprašymas, arba pripažinimas, kad žmogus kentėjo. Ir kentėjo už visus likusiuosius, nes faktiškai jis prarado viską – artimuosius, turtą, sveikatą. Nes dar ir šiandien tikrieji tremtiniai, kurie grįžo į Lietuvą 1959-1960 metais, niekada taip ir neatsigavo. Juk tie, kurie grįžo į Lietuvą dar darbingi, negalėjo rasti darbo, nors kai kurie buvo ir mokslus baigę – „liaudies priešams” buvo sunku įsidarbinti, teko dirbti tik menkai apmokamus darbus. Pavyzdžiui, iš tremties grįžęs mano tėvas tik medžius krauti lentpjūvėje galėjo, o mama – įsidarbinti valytoja. Atlyginimai buvo ypač maži. Tai ir pensija jų dabar minimali. Todėl tremtinio pensija, valstybės skiriami 62 eurai, tikrai yra paspirtis, pagalba žmogui. Bet toks priedas tikrai nėra didelis. Kalbant apie Latviją, Estiją, mes tikrai su pavydu į juos žiūrime. Ir nemanau, kad tos šalys turtingesnės. Tiesiog – kitas požiūris.

– Ten daugiau pagarbos tremtiniams?

– Manyčiau, taip. Nežinau, ar Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje pasigirsta tokių kalbų, kaip leidžia sau kalbėti kai kurie mūsų politikai. Neseniai akibrokšto sulaukėme iš Seimo nario Algirdo Syso – jis, kalbėdamas vienoje televizijos laidoje, pasakė: „Kažkas gauna valstybinę pensiją už tai, kad buvo laiku kažkurioje vietoje.” Skaudu girdėti tokius žodžius, jog tau valstybinė pensija mokama už tai, jog buvai „tam tikroje vietoje”, kad tau „pavyko ten pabūti”, o tie, kuriems „nepavyko”, ir negauna valstybinės pensijos.

A. Syso žodžiai mus sukrėtė, nelabai tikėjome, kad ir šiais laikais dar yra žmonių, kurie nelabai nori pripažinti, jog tremtiniai yra nukentėjusieji, tikrai netikėjome, kad taip gali būti, pasirodo, gali. Politikas dėsto atvirai.