Kas su meile duoda, tam su meile grįžta
Kalbėdamas su Šeduvos krašto ūkininku Kazimieru Masilioniu iš Rokonių jaučiausi labai panašiai, kaip ir kažkada skaitydamas Džono Templetono knygą „Gyvenimo dėsniai“. Seras Džonas Templetonas buvo vienas turtingiausių pasaulio žmonių, didžiulės verslo imperijos įkūrėjas ir labdarys. Šioje knygoje – paties autoriaus moraliniai ieškojimai, jo kilnios idėjos ir nuoširdus noras padėti žmonėms. Kas su meile duoda, tam su meile grįžta, – yra pasakęs Templetonas. Tą patį savo gyvenimu liudija ir Šeduvos Garbės pilietis K. Masilionis. Jis taip pat sukūręs savotišką verslo imperiją ir yra tikras dvasinės ekonomikos puoselėtojas.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Kazimieras susigrąžino tik 8 ha tėvų žemės, tačiau ūkis palaipsniui išaugo iki 800 hektarų. Jis jau nuo jaunystės turėjo verslininko gyslelę, buvo kūrybingas. Dar sovietiniais laikais augino tulpes, statėsi šiltnamius, buvo prisijaukinęs ir kitų verslų.
Kazimieras, kaip liaudyje sakoma, turi auksines rankas, kurios ir vikšrinį traktorių sukonstravo, ir didžiulį metalinį kryžių padarė, namų namelių, ūkinės ir visuomeninės paskirties pastatų pristatė. Bet dar svarbiau, kad jis turi meilės kupiną širdį, kuri skleidžia geranoriškumą, rūpestingumą ir paramą. Ūkininkas jau išdovanojęs ne vieną dešimtį karvių ir automobilių, uždengęs stogus, padėjęs siekiantiems mokslo, už gerus darbus solidžiai paskatinęs gausybę žmonių, net ir butų yra dovanojęs bei parėmęs daug kitų prasmingų projektų.
Svarbiausia – tikėjimas, šeima ir Tėvynė
Templetonas į knygą suguldė 200 amžinųjų tiesų. Manau, kad ne mažiau jų gali padovanoti aplinkiniams ir Rokonių geradaris. Net ir trumpa pažintis su šiuo Lietuvos išminčiumi leido pajusti jo bemaž aštuonių dešimčių metų gyvenimo patirties platybes ir gelmes. Visas jo puoselėjamas vertybes tvirtai laiko trys kertinės kolonos: tikėjimas, šeima ir Tėvynė.
Kazimieras augo religingoje šeimoje, todėl su Dievuliu susidraugavo dar vaikystėje. Pagarba tikėjimui sklido ir iš tėvų, ir iš senelių, kurie maldą laikė dvasinės energijos šaltiniu. Štai senelis jam yra sakęs, kad jei dešimtinės pelno neatiduosi bažnyčiai ir biedniems – nesiseks.
– Dievulis davė man proto, kad čia, savo žemėje, pastatyčiau bažnyčią, – pasakoja Masilionis. Aštuoni metai įtempto darbo, vienas milijonas eurų nuosavų investicijų ir Rokonius pernai jis papuošė didinga, raudonšone bažnyčia, pavadinta Šv. Kazimiero vardu. Tai ir pati unikaliausia Lietuvos bažnyčia – vieninteliai privatūs maldos namai, o be to dar ir neturintys aukos dėžutės. Kazimieras pažadėjo – kol gyvas bus, tol bažnyčią ir išlaikys. Jis dar paatviravo, kad pastatytą bažnyčią skiria dviem mūsų didžiavyriams – Vytautui Landsbergiui ir Valdui Adamkui.
Už bažnyčią Kaziukui (taip jį vadina vietos gyventojai) dėkingi ne tik kaimo bendruomenės nariai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Su dėkingumu jį prisimena ir „Camino Lituano“ keliu einantys piligrimai. Jie mielai užsuka į Kazimiero prie autobusų stotelės suręstą medinį namelį, čia užkanda ir pailsi po ilgos kelionės.
Antras Kazimiero vertybes laikantis stulpas yra šeima. Jis mano, kad tokia vertybė kaip šeima, išlieka visais laikais. Juk dažniausiai svarbiausiomis nuostatomis laikomos tos, kurių mus mokė mūsų tėvai ir seneliai. Jeigu šeimoje vaikai buvo mokomi gerbti duonelę, pakelti ją nukritusią nuo žemės, tai jie ir savo vaikus mokys to pačio. Būtent šeimoje vaikai išmoksta atsakomybės ir sąžiningumo, nuoširdumo ir gailestingumo, padorumo ir pareigingumo, pagarbos ir meilės knygai…
Jis pats yra iš dvynukų, augo gausioje, devynių vaikų šeimoje, teko daug ir sunkiai dirbti. Šeimoje išmoko ir pirmąsias bendrystės pamokas. Išmoko puikiai, todėl savitarpio pagalbos ir paramos sėklomis noriai dalinasi ir su kitais. Jis gerai supranta, kad tik stiprios šeimos gali sukurti stiprią valstybę. Su žmona Vitalija jis drauge gyvena jau 54 metus, džiaugiasi savitarpio supratimu, palaikymu, pagarba ir pasitikėjimu. Džiaugiasi ir dviem dukromis bei anūkais. Kazimierui svetima šiais laikais propaguojama „kultūra“, kai tariamos žvaigždės ir žvaigždutės puikuojasi antromis ir trečiomis santuokomis. – Žvaigždė tas, kuris laikosi priesaikos, o ne švaistosi pažadais, – tvirtai įsitikinęs rokoniškis. Ir priduria, kad į Seimą, kitas aukštas pareigas turėtų būti renkami tik tvirtų šeimų atstovai.
Ir trečia – Masilionis yra geriausias pavyzdys, kaip reikia mylėti savo gimtinę, savo Tėvynę – Lietuvą. Tikras kaimo lyderis, puikiai organizuojantis ir darantis įvairiausius darbus, kad tik visi aplinkui jaustųsi patogiai ir saugiai, gyventų pasiturinčiai. Jis gerai žino, kad medį reikia lenkti kol jaunas, supranta švietimo ir mokslo svarbą, todėl yra įsteigęs premiją moksleiviams ir skatina šauniausius Sidabravo gimnazijos mokinius toliau siekti mokslo, jaunatvišką energiją skirti Lietuvos kultūrai ir savo gyvenimą susieti su Lietuvos ateitimi.
– Lietuva tokia maža, tad visi draugėn susiėmę galime ją taip išgražinti, kad kiti pavydėtų, – sako Kazimieras ir savo labdaringa veikla, savo skatinančiu pavyzdžiu kviečia nelikti abejingais savo gimtinei, savo šaliai. – Aš gi turiu savo kraštą, kuriame gimiau, jam ir dirbu. Tik tinginiai neranda Lietuvoj darbo, – nedaugžodžiavo Masilionis.
Pozityvumas ir entuziazmas priartina sėkmę ir laimę
Turėdamas begalę veiklų ir darbų, Kazimieras atranda laiko ir savo pomėgiams. Būdamas 71 metų įgyvendino savo seną svajonę – įsigijo licenciją pilotuoti lėktuvą. Jį „pasikinko“ ko ne kasdien, nes turi nuosavą aerodromą, erdvius Pilotų namus, angarą keturiems savo nedideliems lėktuvams. Dar pagaudo vėjuką su motociklu, turi jų ir retų automobilių kolekciją. Yra aistringas medžiotojas ir žvejys, groja armonika ir yra dainingas. Jis visur suspėja, jis valdo laiką, o ne laikas jį. Beje, mudu šnekučiavomės, kol žuvys tvenkinyje suko ratus apie įmerktą jo meškerės kabliuką. – Viską reikia daryti su protu. Labai svarbu planuoti, bet niekada neplanuok to, ko negali padaryti, o jei ėmeisi darbo – daryk iki galo ir gerai, – pamokančiai tarė metų naštos nejaučiantis darbštuolis.
Tinkamai „vairuodamas“ savo mąstymą ir emocijas, jis spinduliuoja pozityvumą ir optimizmą. Būtent pozityvus elgesys mažina pyktį ir įtampą, daro gyvenimą sklandesnį ir prasmingesnį. Kazimieras visuomet trykšta ir entuziazmu, nes supranta, kad šis bruožas priartina sėkmę ir užkrečia kitus. Ūkininkui sekasi, nes jis moka dalintis ir padeda siekti sėkmės kitiems, jis myli kitus, todėl yra mylimas, jis daro laimingus kitus, todėl yra laimingas ir pats. Ne veltui yra sakoma, kad tas, kuris tik ima ir nieko neduoda, panašus į stovintį vandenį: viskas, kas į jį įteka, pasilieka, o kas pasilieka – suplėksta.
Pasaulinio garso mąstytojas Viktoras Franklis yra pasakęs: „Neklausk, ką tau duos gyvenimas, pagalvok, ką gali jam duoti tu“. Seniai tai suvokęs Kazimieras Masilionis noriai ir džiaugsmingai dalinasi savo gerove, išmintimi ir nekantriai laukia savo bažnyčios pašventinimo vienerių metų sukakties. Rokoniškių šviesuolio skleidžiama šiluma ir vilties kibirkštys vėl apgaubs šimtus, o gal ir tūkstančius žmonių.
Visas pasaulis laikosi ant tokių žmonių vertybinio pagrindo.
Blogis tai yra gėrio nebuvimas. Kuo daugiau tokių gėrį kuriančių žmonių, tuo pasaulis gražesnis, turtingesnis ir saugesnis.