Buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus: Ne „bairaktaras” ir ne Tapinas vienija Lietuvą

Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos” žurnalistė

Buvęs kariuomenės vadas, atsargos generolas leitenantas Valdas TUTKUS sako, jog mūsų valstybės saugumas šiuo metu nebeatrodo toks užtikrintas. Jis ne tik abejoja, ar mūsų valdžia atstovauja valstybės saugumo interesams, bet ir nerimauja dėl pasigirstančių susitaikymo nuotaikų, esą nieko tokio, jei NATO brigada nebus dislokuota Lietuvoje ir gins ją nuotoliniu būdu, likdama Vokietijoje.

Rusijai užpuolus Ukrainą, mūsų žmonės ėmė tiekti visokeriopą pagalbą, aukojo pinigus, automobilius, pirko amuniciją, net siuntė savo medikų komandas. Eltos nuotr.

– Gerbiamas generole, Lietuvoje jau niekas nebemoko, kaip susidėti išgyvenimo kuprinę, jau nutilo kalbos apie tai, kad gyventojai neturėtų kur slėptis karo atveju, tačiau ar tai reiškia, kad išorės grėsmės mūsų valstybei sumažėjo?

– Žinoma, ne. Priešingai, nuo šitos valdžios atėjimo pradžios mūsų saugumo situacija vis blogėja. Sakykim, aš nekvestionuoju vertybinės politikos Baltarusijos atžvilgiu, bet tai, kad šiandien Baltarusija Rusijos gubernija, kad rusų tankai jau yra prie Lietuvos sienos, manau, nereikia būti generolu, kad suprastum, kad nuo to mūsų saugumo situacija žymiai pablogėjo. Nors nežinau teisinių aspektų, tačiau mūsų dabartinis sprendimas apriboti Rusijos tranzitą į Kaliningradą, manau, yra rimtas pretekstas rusams pradėti kelti klausimą dėl Suvalkų koridoriaus. Anksčiau šis klausimas man kėlė šypseną, tačiau dabartiniu sprendimu mes įdavėme rusams kozirį, t. y. suteikėme pretekstą tvirtinti, kad Lietuva trukdo Rusijos egzistencijai. Žinoma, Rusijos politikai turi priešintis visais įmanomais būdais, tačiau visuomenė nebuvo informuota, ar prieš ribojant tranzitą į Kaliningradą buvo konsultuotasi su NATO aljansu, – juk karinio įsiveržimo ar Kaliningrado deblokavimo atveju į konfliktą neabejotinai įsitrauktų ir aljansas.

– Prie šito fakto pridūrę Rusijos Dūmoje nuskambėjusį siūlymą atšaukti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą bei informaciją, kad neketinama dislokuoti NATO brigados Lietuvoje, gausime nepavydėtiną kontekstą, tiesa?..

– Siūlymas dėl Lietuvos nepriklausomybės atšaukimo, švelniai tariant, kelia ir turėtų kelti šypseną, – ne Rusija nepriklausomybę mums suteikė. Be to, Lietuva yra pripažinta Jungtinių Tautų Organizacijos, Lietuva yra NATO ir ES narė ir nuo to, kad kažkokia valstybė priims kokį sprendimą Lietuvos atžvilgiu, jos statusas nepasikeis. Todėl tokie pasakymai iš Rusijos pusės reiškia lygiai nulį, jaudintis dėl to nėra ko. Dėl NATO pajėgų dislokavimo mes kol kas negalime pasakyti, kaip ten bus iš tikrųjų, nes su dideliu dėmesiu laukiame NATO viršūnių susitikimo, kuris vyks Madride. Būtent jos, NATO viršūnės, ir spręs klausimus tiek dėl naujos aljanso strategijos, tiek dėl priešakinių gynybinių pozicijų stiprinimo. Tačiau kai girdžiu sakant, kad nebūtinai NATO brigada ir turi būti dislokuota Lietuvoje, man pagrįstai kyla nerimas, nes, mano manymu, ji būtinai turi būti dislokuota Lietuvoje ir būtinai turi būti stiprinamas JAV karinis kontingentas (JAV labiau pasitikiu nei Vokietija).

– Dažnas linkęs abejoti NATO sutarties penktojo straipsnio veiksnumu. Galėtumėt išsklaidyti šias abejones?

– Aš visiškai neabejoju jo galia bei aljanso valia, esant reikalui, jį aktyvinti.

NATO penktasis straipsnis jau buvo aktyvintas ir nedelsiant, 2001 metais, po „Al Qaeda” išpuolių prieš JAV, per kuriuos žuvo daugiau nei 3 tūkst. žmonių. (JAV atakuojant Afganistaną, NATO atsiuntė savo misiją.)

5 straipsnio aktyvinimas nepriklauso nuo simpatijų ar antipatijų kokiai nors NATO valstybei, – NATO yra vienintelis aljansas, kuris užtikrina pačios Europos ir jos narių saugumą. O minimas straipsnis yra kertinis aljanso akmuo, ant kurio visas blokas ir stovi. Ir jeigu atsitiktų taip, kad, neduok, Dieve, tas straipsnis nesuveiktų, matyt, tai būtų mirties nuosprendis pačiam aljansui, neatliekančiam pagrindinės, gynybinės, funkcijos. Tad abejonių, kad jis suveiktų užpuolimo atveju, aš neturiu. Kita vertus, tiek aljansas, tiek kiekviena valstybė skyrium privalo daryti viską, kad poreikio to straipsnio aktyvinimui nebūtų.

– Pastebite Lietuvoje kokių nors karo kurstymo nuotaikų?

– Mūsų žmonės adekvačiai suvokia situaciją, supranta, kad ji nėra labai rami, tačiau kai kurių politikų noras įsivelti į Ukrainos konfliktą karo pradžioje ir jam įsibėgėjant man iš tikrųjų kėlė daug nerimo. Sakysim, NATO aljansui nusprendus Ukrainos frontą remti ginklais, bet ne kariuomene, disonansu skambėjo mūsų erdvėje pasigirdę raginimai uždaryti Ukrainos oro erdvę, deblokuoti jos uostus, siųsti karius išminuotojus ir pan. Reikėtų labai atsargiai daryti tokius pareiškimus, nes galima kartais žengti žingsnį, kuris bus susietas su aljanso vardu; juk mes labai dažnai kartojame esanti NATO valstybė. Mūsų žingsniai neturi stumti aljanso į karą.

– Kokios aplinkybės, jūsų akimis, pateisintų nesibaigiančią nepaprastąją padėtį Lietuvoje?

– Nemanau, kad jos įvedimas buvo pagrįstas, nematau, kuo ji pakeitė Lietuvos gyvenimą, išskyrus tai, kad labai pakenkė ir tebekenkia turizmui. Jei neklystu, mes vieninteliai ir buvome ją paskelbę, tačiau šiandien dėl tranzito į Kaliningradą blokavimo situacija pasikeitė.

– Sakoma, jog kritiniais valstybei momentais už duoną svarbesnis pasitikėjimas valdžia…

– Be abejonės, pasitikėjimas valdžia yra kertinė sąlyga, kalbant apie valstybės gynybą; tai, mano manymu, labai gerai iliustravo Ukrainos pavyzdys. Aukštą pasitikėjimą (apie 90 proc.) prezidentu V.Zelenskiu galima laikyti viena iš svarbiausių ukrainiečių ištvermės, ryžto ir sėkmės karo lauke sąlygų, nes labai sunku priešintis, jeigu žmogus nepasitiki savo valdžia. Piliečiai turi žinoti, kad valdžios žmonės yra su jais, kad valdžia kartu su žmonėmis atlieka savo pareigas ir neapleidžia jų kritinėmis aplinkybėmis.

– Kokiu pasitikėjimo laipsniu pažymėtas valdžios ir visuomenės santykis Lietuvoje šiandien?

– Žemą tautos pasitikėjimą valdžia (30 proc.) išduoda sociologiniai tyrimai. Galima guostis, kad taip yra taikos metu, kad karinio konflikto atveju pasitikėjimo laipsnį nulemtų konkretūs pareigūnų veiksmai, tačiau apie šį būtiną aspektą, mano manymu, valdžia turėtų galvoti jau dabar. Naivu tikėtis, kad minimalus pasitikėjimas valdžia, užklupus krizei, šaus į neregėtas aukštumas. Pasitikėjimą, mano giliu įsitikinimu, reikia užsidirbti laikysena, požiūriu į žmones, konkrečiais darbais, kurie neleistų abejoti valdžios intencijomis atstovauti viešiesiems ir valstybės saugumo interesams. Šiandien man būtų keblu tvirtinti, kad ji jiems atstovauja.

– Todėl, kad nerodo net minimalių pastangų vienyti supriešintas grupes?

– Sunku siekti vienybės, kada kritikuojama ministrė pirmininkė leidžia sau atsikirsti, esą tauta galės pasakyti savo žodį per kitus rinkimus, kai po lengvos kritikos, užuot reagavusi ir dariusi išvadas, ją ignoruodama valdančioji grupė išeina iš Seimo salės… Kada svarbūs sprendimai valstybės saugumo, žmonių gerovės, galų gale infliacijos suvaldymo, kainų normalizavimo klausimu, – aš jau nekalbu apie švietimą, sveikatos apsaugą (daug klausimų yra, kur sprendimai reikalingi), – yra apeinami ir buldozeriu stumiami civilinės sąjungos, narkotikų dekriminalizavimo ir panašūs įstatymų projektai, keliantys žmonių susierzinimą, peršasi išvada, kad galbūt privatūs, smulkmeniški grupių interesai užduoda toną Seime, nors aš nenukreipčiau žvilgsnio vien į poziciją, vien į valdančiuosius, – jie aktualūs ir opozicijoje.

– Socialiniuose tinkluose jūs iškėlėte svarbų klausimą: kas gali sutelkti Lietuvos žmones, aplink ką jie turėtų telktis? Jūs tikrai nežinote, kas tai galėtų padaryti?

– Tai nėra toks paprastas klausimas. Mano manymu, pirmiausia siekti sutelkti žmones turėtų valdančioji koalicija, tie, kuriems patikėta valdžia. Konstitucijoje parašyta, kad valstybę kuria ne Seimas ir ne prezidentas, ir ne Vyriausybė, o Tauta, tad jos balsas ir turi būti girdimas. Valdantiesiems reikėtų mažiau arogancijos ir daugiau bandymo susikalbėt, stengiantis daryti viską, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi eiliniam žmogui. Kaip kariuomenės smaigaly stovi karys, ne generolas, taip visuomenės ašis yra ne ministras, o žmogus. Jeigu valdžia nuoširdžiai darbuosis dėl jo gerovės, tada tautos vienybė, susitelkimas bus. Deja, šiandien tokių valdančiųjų ketinimų, juo labiau pastangų, neįžiūriu.

– O Andrius Tapinas giriasi, kad jam pavyko dronu suvienyti Lietuvą, per kelias dienas surinkti reikiamą sumą jam nupirkti…

– Gal ne „Bayraktar” dronas, ir ne Tapinas Lietuvą vienija, – greičiau ją vienijančiai veikia Ukrainos tauta. Rusijai užpuolus Ukrainą, mūsų žmonės ėmė tiekti visokeriopą pagalbą, aukojo pinigus, automobilius, pirko amuniciją ir pan. „Bairaktaro” idėja dar sykį parodė, kad grėsmės akivaizdoje lietuvių tauta gali susitelkti. Bet šis atvejis iš esmės nekeičia situacijos, – vienybei užtikrinti mūsų valdžia, atleiskit, nedaro nieko.

– Kaip manote, ar pasiūlymas susimesti dėl šovinių mūsų pasieniečiams sulauktų panašios lietuvių reakcijos?

– (Juokiasi.) Valstybės saugumas tikrąja to žodžio prasme visų pirma yra valstybės darnios užsienio ir vidaus politikos rezultatas. Kitaip sakant, kada politikai ir diplomatai atlieka savo darbą be priekaištų, patrankos tyli. Galima tik sveikinti priimtus sprendimus dėl kariuomenės finansavimo, dėl kariuomenės pajėgumų didinimo, tačiau reikia nepamiršti, kad ne tik kariuomenė stovi valstybės sargyboje. Buvau nustebęs, kai sužinojau, kad pasieniečiai, kurie yra pirmosiose linijose, apginklavimo atžvilgiu lyg ir palikti už borto. Idėja susimesti šoviniams graži, žmonės, manau, ją palaikytų, tačiau neabejoju, kad tai būtų skaudus antausis mūsų valdžiai.

– Galėtume pasakyti, kad valdžiai prisiėmus supriešintojo vaidmenį, mus galėtų suvienyti nebent bendras priešas, arba, kitaip tariant, karas?

– Oi ne, aš taip nesakau. Manau, kad mūsų žmones gali suvienyti jų pačių valia išsaugoti Lietuvos valstybę bei valdžios atsitokėjimas, verčiantis ją atsisakyti arogantiškų ir nepamatuotų veiksmų. Žinoma, nelaimė, bėda visuomet žmogų traukia prie žmogaus, bet karas nieku gyvu nėra tinkamas būdas tautai suvienyti.