Jonas Jasaitis. Aktyvistai – kolaborantai – šių dienų lyderiai

Jie dažniausiai išryškėja labai anksti – dar žengiant į paauglystę. Antai klasės auklėtoja paskelbia, kad reikia išsirinkti seniūną ir bendraklasiams jau aišku, ką siūlyti. O ir pats pasiūlytasis priima savo kandidatūrą, kaip natūraliai suprantamą, išskyrus tuos retus atvejus, kai mokinių bendrijoje neatsiranda norinčių prisiimti atsakomybės.

Sovietmetyje tie būsimieji kandidatai į visokiausio rango vadovus dažniausiai būdavo vadinami „aktyvistais“ ir jų karjera klostydavosi gana nuosekliai: pionierių grandies grandininkas – būrininkas – draugovės tarybos pirmininkas – pirminės komjaunimo organizacijos sekretorius ir t. t.

Vienintelis siekis – aukštyn karjeros laiptais, o tam būtina sąlyga – jausti „aukščiau sėdinčių“ nuostatas ir prisitaikyti taip, kad galėtum jomis operatyviai pasinaudoti. O kadangi „viršūnėse“ taip pat vyksta pokyčiai ir nereta net nuožmi konkurencija, labai svarbu visa tai kuo greičiau pastebėti ir nuspėti, kas laimės. Nė vienas aktyvistas nerems vadovo, kurio pozicijos smunka, nors pastarojo veiklą palankiai vertintų bendruomenė.

Aktyvistai retai būna tais asmenimis, kuriais bendruomenė pasitiki ir yra nusiteikusi jais sekti. Visuomenėje, kuriai būdingas karjeros kelias, grįstas paklusnumu „valdžiai“, aktyvistai nėra mėgstami. Už akių iš jų ir pasišaipoma: „ Nori bulvinio medalio?“.

Aplinkiniai gana greitai pastebi aktyvistų egoizmą, o neretai ir moralinių vertybių ignoravimą arba net jų neturėjimą. Visa veikla remiasi asmeninės naudos principu. Sovietinio režimo valdomoje Lietuvoje dauguma aktyvistų tapo tipiškais kolaborantais, įsitikinusiais, kad tik taip ir dera elgtis.

Net ir dabar, praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams nuo sovietinio režimo pabaigos, retai išgirstame savikritišką savo buvusios kolaborantinės buvusios veiklos įvertinimą. Žymiai dažniau aiškinama, kad „nebuvo kito pasirinkimo“ arba „ir tada mes dirbome Lietuvai“.  Štai kodėl iki šiol dedamos sutelktos pastangos įslaptini visa tai, kas buvo nedora ir net nusikalstama.

Kolaborantai ir šiandien išryškina tik tuos savo veiklos faktus, kurie gali būti bent kiek pateisinami, kaip diplomatiški ar bent suvokiami kaip objektyviai neišvengiami. Kaip kitaip galima vertinti pastangas ilgiems dešimtmečiams įslaptinti asmenų bendradarbiavusių su SSRS KGB (Valstybės saugumo komitetas) arba GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba, .t. y. karine žvalgyba) bei Varšuvos blokui priklausiusių bei kitų valstybių vadinamosiomis saugumo arba žvalgybos institucijomis.

Motyvacija visa tai slėpti – labai paprasta: po septynerių dešimtmečių sovietinių represijų, kalinimo ir tremties epizodai bus tik seniai praėjusio istorijos laikotarpio ženklai. Vos vienas kitas buvusių tremtinių ar kalinių provaikaitis domėsis į amžinybę išėjusių kartų patirtimi. Patys kolaborantai taip pat jau bus seniai mirę ir nusinešę į užmarštį, kaip anuo metu prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo praradimo ir dalyvavo, persekiojant Pirmosios Respublikos visuomenės šviesuolius.

Tačiau dabartis dar daug ko nėra paslėpusi. Dar gyvi ir patys represuotieji, ir jų vaikai bei vaikaičiai. Anot poeto žodžių, dar tebėra tie, kuriems skauda. Todėl kolaborantais tapę asmenys deda milžiniškas pastangas, siekdami supainioti istorinių faktų autentiškumą, apipinti juos neva objektyvių aplinkybių traktuote, neretai pasitelkiant ne tik nutylėjimą, bet ir faktų klastotes. Įdomu tai, kad išdavikišką tėvų ir kitų artimų giminaičių veiklą įnirtingai bando teisinti jų vaikai. Neretai tai daroma gana subtiliai, pasitelkus tiek realias aplinkybes, tiek ir įžūlią demagogiją.

Vienu iš ryškiausių pavyzdžių yra „Lietuvos TSR himno“ autoriaus, sovietinio švietimo komisaro Antano Venclovos sūnaus Tomo Venclovos veikla. Šis asmuo, į viešąją erdvę įžengęs neva astronomijos tematikai, vaikams ir jaunimui skirta knygele „Raketos, planetos ir mes“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, 166 p.) pasitelkia tiek gana platų savo apsiskaitymą, tiek susikurtą „disidento“ etiketę.

Daugybėje dabartinio laikotarpio publikacijų jis bando įžūliai menkinti Sąjūdžio veiklą ir Lietuvos valstybės atkūrimo reikšmę, tendencingai pasisako apie atkurtos valstybės literatūrą, ypač poeziją (Justiną Marcinkevičių, Bernardą Brazdžionj), lietuvišką tautinį paveldą, bandydamas jam pripiršti antilenkiškumą ir kitas neva nacionalistines tendencijas.

Prabėgus vos porai metų po Kovo 11-osios Akto paskelbimo, naujų knygų lentynose pasirodė itin gausi memuarų serija. Puikiai poligrafiškai apipavidalintos, skambiais, neretai net poetiškais pavadinimais apdovanotos vakarykščių kolaborantų prisiminimų knygos pasipylė didžiuliu srautu.

Padedant nusamdytiems literatūriniams bendraautoriams, šios knygos parašytos gana sklandžia kalba. Jų turinys sudėliotas taip, kad patrauktų skaitytojų dėmesį neva dar niekam nežinomais faktais, demonstruojant neva visapusišką išprusimą, platų politinių įvykių panoramos išmanymą ir net gebėjimą pasinaudoti sovietinio laikotarpio silpnybėmis

Ne vienas buvęs aršus kolaborantas, pajutęs stiprėjančią Sąjūdžio įtaką, staiga „persiorientavo“: iš karingo ateisto tapo… istoriku ir labai skubėdamas puolė rašyti apie Vasario 16-osios Akto signatarus ar Pirmosios Respublikos visuomenės veikėjus, analizuoti naujausius visuomenės pasaulėžiūros virsmus. Taip atsirado gausybė naujų, tiesa, gana paviršutiniškų „tyrimų“ apie Sąjūdžio gimimą ir kt. Dabartiniu metu tokia „produkcija“ gerokai trukdo šiuos virsmus objektyviai įvertinti.

Būtina atsižvelgti į tai, kad neretai anų laikų aktyvistai, patekę į kitą laikmetį, parodė ir neįtikėtiną darbštumą. Jie labai skubėjo supratę, kad iki jų apie tai dar niekas nerašė. Taip ir atsirado autorių, sugebėjusių per kelerius metus išleisti net po keliolika storų „monografijų“.

Kai kurie iš tokių autorių net niekada neturėjo jokio rimtesnio bazinio pasirinktos srities išsilavinimo. Ateities tyrinėtojams teks gerokai nustebti sužinojus, kad daugybės istorijos tematikai skirtų knygų autorius – visai ne istorikas, o pagal specialybė, kuri nuodyta jo diplome, taip niekada ir nedirbęs. Sovietinio laikotarpio pabaigoje stropiai rašęs daktarinę disertaciją apie mokslo klestėjimą „tarybų Lietuvoje“, bet nespėjęs jos užbaigti, puolė į kitą sritį ir kitą vertinimų skalę.

Žinoma, moksle kartais pasitaiko, kad tyrėjas kardinaliai pakeičia tyrimų sritį arba tyrinėja kelias, visai negiminingas sritis. Todėl vertinimo skuba čia nepriimtina. Tik praėjus keliems dešimtmečiams, kiti tyrėjai, naudodami ir kitus šaltinius, ir kitus tyrimų metodus, gebės įvertinti, kas išanalizuota kruopščiai, o kas – tik paviršutiniškai ar net tendencingai.

Tai nėra lengva istorinės analizės sfera. Gerai žinomi (tiesa, gana reti) faktai, kai asmuo net įstodavo į komunistų partiją, taip tikėdamasis išsaugoti dabar užimamas svarbias pareigas, įtaką mokslo ir kultūros institucijose – tautos kultūros labui. Ne vienas anų dienų liudytojas gali priminti, kokie motyvai lėmė, kad tvirtus patriotinius įsitikinimus turintis žmogus tapdavo tos partijos nariu vien todėl, kad bet laikinai apsaugotų instituciją nuo pražūtingų tautai tendencijų įsigalėjimo.

Antai, gerai žinomas tautos folkloro saugotojas net kolegų buvo perspėtas, kad tik tapęs „partiniu“, gali tikėtis dar kiek pratęsti patriotinę veiklą. Todėl negalima skubėti klijuoti kolaboranto etiketės, giliai neišanalizavus dar neišnagrinėtų aplinkybių. Čia dera priminti ir tai, kad net ginkluotoje kovoje prieš okupantus dalyvavę tautos patriotai kuriam laikui buvo tapę „partiniais“. Tiesa, labai neilgam – tol, kol buvo aktyvistų įskųsti. Bet tenka pakartoti, kad tai buvo labai reti ir trumpalaikiai atvejai, nes tuometinė sistema gana greitai priversdavo priiminėti sprendimus, niekaip nesiderinančius nei su patriotinėmis nuostatomis, nei su sąžine.

Vis tik yra dar vienas reiškinys – žymiai pavojingesnis mūsų dienoms. Tai ne valstybės istorijos, bet jos dabarties tema. Anaiptol ne visi vakarykščių aktyvistų – komunistų ir komjaunuolių – palikuonys rašo memuarus. Žymiai gausesnis jų būrys darbuojasi srityse, nuo kurių raidos priklauso mūsų dabartinis gyvenimas, dabar priimami valstybės institucijų sprendimai, teisės aktai, strategijos.

Šio sluoksnio atstovai itin mėgsta pabrėžti, kad „vaikai už tėvų nuodėmes neatsako“. Bet ir dabartinė, neseniai praūžusios pandemijos prislopinta visuomenė vis dažniau klausia, kodėl Pirmojoje Respublikoje žemės reforma buvo įvykdyta per keletą metų, o Antrojoje tęsiasi jau ketvirtą dešimtmetį. Kodėl praradome daugiau kaip milijoną savo valstybės piliečių? Kodėl susiformavo toks atotrūkis tarp dabartinių valdančiųjų ir tautos?