Justina GAFUROVA
Disidentė, vienuolė, Laisvės premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė dar yra vadinama Lietuvos sąžine. Nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” dauginimą ir platinimą, ji iškentė KGB tardymus, kankinimus, tremtį ir niekuomet nenustojo kovoti už tiesą bei Dievo žodį. N.Sadūnaitė, pati išleidusi knygą apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų pamintas teises Lietuvoje, matydama, kas šiandien vyksta nepriklausomoje mūsų šalyje, baisisi, kad KGB metodai atgyja.
Kaip skelbiama kronikai skirtoje interneto svetainėje, 1972 metų kovo 19 dieną pogrindyje pradėtas leisti leidinys šiais metais mini 50 metų jubiliejų. Sulaukusi plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir tapo neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi, reikšmingai prisidėjusia prie Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusius kolaboruoti, kvietė ištvermei Bažnyčios vadovybę. Šimtai kronikos bendradarbių bei platintojų patyrė KGB persekiojimus, represijas, šantažą. Nepaisant griežtos cenzūros, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” buvo reguliariai leidžiama ir platinama net 17 metų iki pat Nepriklausomybės atgavimo.
– Ar pastaraisiais metais Bažnyčiai vėl tenka atremti tam tikrą puolimą? Dvasininkai, kalbantys, kas parašyta Katekizme, užpuolami kaip LGBT kritikai, kai kuriems iš jų jau draudžiama bendrauti su žiniasklaida…”, – „Vakaro žinios” paklausė sesers Nijolės Sadūnaitės.
– Taip, negirdėta ir neregėta. Grįžtame į Kremliaus režimą. Tie, kas nemėgsta tiesos, jiems tiesa yra kaip rakštis akyje. Taip buvo visais laikais. Bet negyvenkime mele. Evangelijoje Jėzus taip pat sakė, kad tiesa padarys mus laisvus. Čia kalbama apie aukščiausią, gerąją, moralinę laisvę. Tai ne ta laisvė, kurią dabar propaguoja Laisvės partija – amoralumas, narkotikai, alkoholis, paleistuvavimas. Tai yra šėtono vergystė, o ne laisvė. Ir kanapės paveikia smegenis ne tik jaunam žmogui. Tuomet leisti jas naudoti yra tautos žudymas, veikimas prieš savo žmones. Tai yra ne tautos gelbėtojai, o jos naikintojai.
Bet aš tikiu, kad gyvenimas – kaip jūra, jis banguoja. Ir ši banga, manau, praeis. Kai šiandien manęs paklausia, už ką meldžiuosi, atsakau, kad už Putiną, ir tada daug kas labai nustemba. Tai, ką jis daro, yra baisūs dalykai, bet Dievui yra brangus kiekvienas žmogus. Man kiekvieno gaila, nes mele gyvenantys žmonės yra patys nelaimingiausi. Dievas žmogui davė daug dovanų: gebėjimą matyti, jausti, kalbėti, sąmoningai mąstyti. Bet šiandien mes nusigręžiame nuo jo ir norime diktuoti savo įsakymus. Dievas sakė nepaleistuvauti, nežudyti, o mes kaip tik sakome, kad reikia tą daryti. Visa tai kyla ne iš Dievo.
– Kalbantys apie taiką šiandien apšaukiami vatnikais…
– Ne, karo neįveiksime karu. Blogio blogiu neįmanoma nugalėti. Taip, galima gintis, tai leistina. Niekas negali atimti žmogaus laisvės per prievartą. Žmogus gina savo namus ir vaikus, bet puolamasis ir grobiamasis karas yra blogis. Ne veltui sakoma, kad velnias yra žmogžudys ir melagis.
Putinas ir tie, kurie yra už karą, gyvena iškreiptame pasaulyje. Nes tai pirmiausia yra kova ne už Rusijos imperijos atkūrimą, tai yra kova, kad šie žmonės kuo ilgiau išliktų valdžioje. Tai – puikybės sprendimai. Bet gėris ir meilė yra daug stipresni už blogį ir neapykantą. Gėris galiausiai vis tiek laimės.
– 2022 m. Seimas yra paskelbęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” metais. Už kronikos platinimą ir dauginimą buvo persekiojama ir kankinama daug žmonių, kai kurie, kaip ir jūs, už tai buvo nuteisti. Šiandien, kai Lietuva skaičiuoja daugiau kaip trisdešimt metų nepriklausomybės, ar gyvename kitokiomis sąlygomis?
– Dažnai sakau, kad prie kronikos darbo prisidėjo visi, kas myli tiesą. Gal šiandien ne visi jie yra „patogūs”, nes ne visi nori girdėti tiesos žodį. Ypač, jei tas žodis truputį „prieš plauką”. Nors už sąžinės įsitikinimus bausti negalima.
– Atrodo, Lietuvoje už tai galima bausti. Mitinguose cenzūruojami žmonių plakatai, o Seime valdžią kritikuojančią kalbą pasakiusiai Zitai Šličytei pradėtas ikiteisminis tyrimas...
– O, pasaulio pabaiga! Ji yra tiesos žmogus. Visuomet tiesą, net ir karčią, reikia pasakyti į akis, bet tai turi būti daroma iš meilės, o ne iš neapykantos. Juk ji sakė tiesą, už ką ją dabar taip…
Aš su ja kalbėjau po jos kalbos. Tai – nuostabus žmogus, lenkiuosi prieš ją, bučiuodama jai rankas ir kojas. Baisu, kaip politikai Seime ant jos rusiškai keikėsi ir šlykščiausiais žodžiais apipylė. Koks puolimas su juoda, KGB-istine neapykanta. Taip siekti žmogų paniekinti, sutrypti yra nusikaltimas.
O nukentėti už tiesą, tai – didžiausia garbė žmogui ir paaukštinimas. Aš iki šiol meldžiuosi už visus savo tardytojus ir teisėjus, kad juos Danguje sutikčiau, nes jie buvo labai nelaimingi.
– Per tardymus KGB buvo jums pagrasinę, kad uždarys į psichiatrijos ligoninę. Neseniai valdžią kritikuojančius mitingus rengianti mokytoja Astra Astrauskaitė teismo sprendimu buvo priverstinai pristatyta į psichiatrijos įstaigą. Taip ir nenutolome nuo tų laikų metodų?
– Girdėjau apie tai. Absoliutus sovietmetis. Taikomi tie patys metodai, nes nebuvo liustracijos, ir tie patys dar liko… Net Putinas iki šiol sako, kad buvusių KGB-istų nėra. Jie arba dirba, arba mirę.
Man atrodo, kad ir mūsų teismai per daug nusiritę… Kažkodėl iki šiol teismai laikosi pozicijos, kad mes, kronikininkai, esame melagiai, ir vadovaujasi KGB tardymų informacija, tarsi jie būtų tiesos nešėjai. O tai, ką kalbame, grasinimai apie psichiatrinę, yra netiesa. Nes tai nebuvo registruota. Žinoma, jie tokių dalykų neregistravo, kaip ir to, kai kankindami žmones laužydavo pirštus, lupdavo nagus ir kitaip kankindavo. Matau, grįžtame vėl į tą moralinę balą…
– Argi karo akivaizdoje neturėtume ieškoti bendrystės, o ne priešų tarpusavyje?
– Ir man taip atrodo. Iš didelio rašto išeiname iš krašto. Visi gąsdinimai ir yra tik gąsdinimai. Negali būti tokių dalykų, kaip elgiamasi prieš Z.Šličytę ir kitus. Žmogus turi teisę turėti savo nuomonę. Kitaip iki ko mes nusirisime. Iki tokių atvejų, kai kitose šalyse, kur ratifikuota Stambulo konvencija, kunigui Bažnyčioje paminėjus Sodomą ir Gomorą, keliama byla, ir jis nuteisiamas. Pasaulio pabaiga. Tai baisiau nei komunizmas. Tikiu, kad ukrainiečių kraujas mus išgelbės.
– Jūs taip pat sulaukėte puolimo ir kritikos, kai 2017 m., kaip ir Z.Šličytė, Seimo tribūnoje, atsiimdama Laisvės premiją, palietėte Garliavos temą ir klausėte, ar dar gyva Deimantė.
– Iki šiol prisimenu, kai prieš kalbą mane drausmino, kad tik nekalbėčiau apie Garliavą. Aš atsakiau, kad tik apie tai ir kalbėsiu. Sukilimas buvo lyg kokioje mafijoje. O po mano kalbos tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad niekada nežinojo ir nežino, kur yra Deimantė. Iš paskos einantis Saulius Skvernelis su panieka pasakė, kad ir nepriklauso žinoti.
Bet iki šiol liko neatsakyta į daug klausimų. Tokių dalykų Lietuvoje yra daug. Ypač našlaičių prieglaudos namuose, bent anksčiau, vykdavo baisūs dalykai. Tai yra šėtoniški nusikaltimai.
Jeigu darai gerą darbą, kam reikėtų tą mergaitę nešti, skausmingai kryžiuojant jai kojas? Arba atsiminkime, kaip buvo atliekamas pats perdavimas. Kambaryje buvo vaizdo kameros ir matyti, kad pirmiausia, įėjus į kambarį, vykdyti perdavimo atėję žmonės nukreipė kameras į lubas ir užtraukė užuolaidas. Jeigu vykdai teisingumą, ko bijai? Rodyk visam pasauliui, kaip teisingai darai, vaduodamas mergaitę iš grobikų. Taip slapčia elgiasi tik plėšikai ir banditai, bijantys liudininkų.
– Visa tai rodo, kad už tiesą turime kovoti visada?
– Žinoma, ypač šiandien, kai aplink tiek melo ir netiesos. Kovokime kas žodžiu, kas, kaip jūs, raštu, kas, kaip aš, malda.
