„Kultūros barai” paskutiniame numeryje rubrikoje „Praeities dabartis” paskelbė mano ilgą straipsnį „Politinės lyderystės drama. Lietuvos nepriklausomybės žlugimas ir kova už laisvę”. Straipsnis per didelis skelbti FB – ištisi 20 KB puslapių. Čia įkeliu tik paskutines kelias straipsnio pastraipas, bet iš jų bus aišku kokia problematika čia nagrinėjama.
Rubrika „Praeities dabartis” – ne atsitiktinė. Istorija iš tiesų daug ko moko, bet aksioma, kad „iš istorijos nesimokoma” – irgi galioja. Lietuvių politinį veikimą lyg koks prakeiksmas amžinai lydi nepajėgumas rasti konsensusą ne tik su oponentais, bet dažnai ir su partneriais ar net bendraminčiais. Pirštais nebadysiu, į pavyzdžius nerodysiu. Jų gana pažvelgus vien į pastarųjų trijų dešimtmečių patirtį.
Šiame straipsnyje kalbama apie ankstesnius laikus, tačiau tos pačios mūsų stiprybės ir silpnybės, smelkiančios dažnai neskaidrią konkurenciją dėl politinės lyderystės, nelyginant Lozorius iš kapo, kaskart prisikelia…
* * *
POLITINĖS LYDERYSTĖS DRAMA
Lietuvos nepriklausomybės žlugimas ir kova už laisvę
<…>
J. Lukšai sugrįžus Lietuvon 1950 m. spalį, ginkluoto pasipriešinimo sąjūdis dėl masinių trėmimų, kolektyvizacijos, išdavysčių ir nuožmaus MGB persekiojimu jau buvo gerokai susilpnintas, susižinojimas tarp partizanų apygardų smarkiai apsunkintas. Tad ir susipažinimas su Baden Badeno dokumentais bei susitarimų ratifikavimas užtruko. Jonas Žemaitis-Vytautas laiške Adolfui Ramanauskui-Vanagui nurodo, kad LLKS Tarybos nutarimo, kuriuo buvo patvirtinti Baden Badeno susitarimai, data „tenka laikyti [19]51.06.03, kada pasisakė paskutinieji trys Tarybos nariai“. Vadinasi, tai atsitiko praėjus net trejiems metams po įvykio, kai sąlygos tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose buvo jau kitos.
Kitos jos buvo ir jau VLIK’e. Politinės intrigos nesiliovė pašalinus BDPS U[žsienio] D[elegatūrą] ir nužeminus Diplomatinę tarnybą, tačiau VLIK’ui taip ir netapus „seimu tremtyje“, o jo Vykdomajai tarybai – „egziline vyriausybe“. Dėl politinės makiavelikos, į kurią buvo įsivėlę net ir krikščionys demokratai, 1952 m. vasarą iš Vykdomosios tarybos buvo pašalintas ir Lietuvių fronto atstovas J. Brazaitis, kuris asmeniškai J. Lukšos buvo įgaliotas atstovauti Vakaruose Lietuvos partizanų sąjūdį.
„Mūsų pareiškimas konstatuoja keturias žymes, kurios būdingos dabartiniam VLIK’ui, – spaudai sakė iš VLIK’o pasitraukusių dviejų organizacijų – Lietuvių fronto ir Vienybės sąjūdžio – atstovai Zenonas Ivinskis ir Leonas Prapuolenis: „(a) netekimas ryšio su Laikinąja Lietuvos vyriausybe; (b) netekimas ryšio su krašto rezistencijos įgaliotiniais užsienyje; (c) išvirtimas į grynai politinę instituciją, netenkant rezistencinio charakterio; (d) nusilenkimas nemoraliems politinės kovos metodams.“
Praėjus dešimtmečiui po pašalinimo iš VLIK’o, J. Brazaitis prisiminė Lietuvių fronto koalicijos partnerių VLIK’e – krikščionių demokratų ir M. Krupavičiaus – politinės raiškos pobūdį: „Nekeliu klausimo dėl prelato patriotizmo. Bet manau, kad kiekvienas amžius turi savas patriotizmui reikšti formas. Prelato formos, mano įsitikinimu, nėra šio amžiaus formos. <…> Prelato patriotizmas yra deklaracinis, negatyvinis ir anoniminis. Deklaracija apie tėvynės meilę yra tiek pat efektinga kaip senas jo skelbimas per Voicą, kad mūsų pulkai su pakeltom vėliavom eis vaduoti ten esančių… Tai frazeologija, poza. <…> Prieš tokį perkūnijų laidymą aš statyčiau aukščiau tylų mokytojo darbelį šeštadieninėje mokykloje. <…> Ir jeigu bičiuliai turėtų dar tiek energijos, tai aš jau siūlyčiau jiems bazuotis ne praeities mohikanais, bet dabarties jaunaisiais žmonėm.
O prelatas vis tiek liks apsuptas tų, kurie moka jam pataikauti, bet kurie yra bezdarnosti – iš tos rutinos jis neišsilaisvins. <…> Pastabos skirtos ne „spaudai“. Savo išvadom „įrodomosios medžiagos“ neskelbiu. Tai būtų ir nenaudinga, ir tam nėra laiko. Vieną vakarą, kai peržiūrėjau iš VLIKʼo laikų visokius raštpalaikius, norėjau visą archyvą sudeginti, nes tai dokumentai, kurie rodo, koki buvom naivūs, įsivaizdavę, kad „Lietuvą vaduojam“. O tai buvo žaidimas. Žaidžia vaikai, žaidžia seniai…“
Neproporcingai didelį lietuvių tarpusavio susipriešinimą ir ideologinį antagonizmą pastebėjo ir Vakarų žvalgybos, prisidėjusios prie J. Lukšos, J. Būtėno ir kitų laisvės kovotų parengimo bei permetimo į Lietuvą. Reikšmingos yra amerikiečių ir britų žvalgybų jungtinio tyrimo dėl operacijų Lietuvoje saugumo padarytos įžvalgos.
Britų atstovas manė, jog „tereikia labai nedidelio išorės poveikio sukelti vaidų liepsnas tarp lietuvių emigrantų organizacijų“, tuo metu pareigūnas, išvadai iš esmės pritardamas, darė išlygą, pridurdamas: „rusai yra ypač suinteresuoti perimti pogrindžio tinklo kontrolę ne tik dėl to, kad pagilintų nesutarimus tarp konkuruojančių lietuvių grupių, bet ir tam, kad išsiaiškintų operatyvinius Vakarų planus bei išprovokuotų informacijos atskleidimą apie galbūt egzistuojančius lygiagrečius [operacijų] tinklus vietoje.“
Toliau britai pastebi, kad „nauda, kurią MGB galėjo gauti perėmusi savo kontrolėn Deksnį ir jo grupę, buvo apgaulės politikos vykdymas, siekiant toliau skaldyti lietuvių pasipriešinimo pajėgas ir skatinti vidinę priešpriešą tarp įvairių šio sąjūdžio dalių.“ Amerikiečiai priduria: „Gudri sovietų propaganda, kaip žinoma, vienija [žodžiais] ir skaldo [veiksmais]; bet ji niekada nedaro to atvirai. <…> Tenka labai apgailestauti, kad į šias vietos operacijas įsiterpė emigracijos grupių politiniai nesutarimai, nes būtent tai turėjo tendenciją užtamsinti problemą, bendromis [CIA ir SIS] pajėgomis tiriant [operacijų] saugumo padėtį.“
Ir abi žvalgybos daro bendrą išvadą: „Tiek CIA, tiek SIS atstovai stengėsi išlikti visiškai objektyvūs atžvilgiu nuopelnų įvairių grupių ir asmenų, įsitraukusių į šiuos nesutarimus, tačiau abiem tarnyboms rekomenduojama ateityje suvienyti pastangas, kad operatyvinės veiklos detalės emigrantinėms organizacijoms būtų visiška paslaptis.“
Menotyrininkas ir literatūros kritikas Jonas Grinius (1902–1980), J. Brazaičio artimas draugas, trumpą laiką – ir bendradarbis VLIK’e, jau amžiaus saulėlydyje paragino jį užrašyti gyvenimo patyrimus. Pastarasis į tai atsakė: „Tavo sugestijos, ir norėdamas, negalėčiau įvykdyti – rašyti atsiminimus. Jau per vėlai. O svarbiausia – ir nenoriu. Kai anksčiau mane ragino rašyti, peržiūrėjau visokios vlikinės ir nevlikinės veiklos pas mane likusią dokumentaciją, ir ji galutinai apsprendė nė eilutės nerašyti. Kam palikti dokumentus, kad buvom suaugę žmonės, o neparodėm valstybinio subrendimo. Juk visa ta veikla nuo pat Kauno ir Viurzburgo laikų ėjo ne už Lietuvos laisvę (nors tuo buvo dengiama), bet už valdžią, kurią turėsim Lietuvoje. Kiek nenusimanymo, kiek nereikalingos kovos, įtarinėjimo, vienas kito juodinimo. Tikrai per trumpai gyvenom nepriklausomą gyvenimą ir neišmokom valstybinės išminties.“
„Kultūros barai”, 2022 Nr. 6/7, p. 71-90.
P. S. Nuoroda į visą tekstą žurnale – pirmame komentare.
