Proletariatas neturi tėvynės, – kažkada skelbė Karlas Marksas, tokiais savo žodžiais, kaip atrodo, pirmiausiai išsakydamas savo paties vidinę negalią ir sopulius.
Ši ištarmė marksizme tapo atskaitos tašku, įrodinėjant, kad tautos yra laikini istoriniai dariniai, kurie išnyks istorinės pažangos verpetuose kaip ištiškęs vandens lašas ant įkaitintos keptuves, visuotinės proletariato revoliucijos dėka susiformavus homogeniškai betautei žmonijai, kalbančiai viena kalba. Tokią idėją Lietuvoje pirmieji tautiečiams pabandė įpiršti pikčiausi nepriklausomybės priešai, kūnu ir siela komunistinei Rusijai parsidavę. V.Kapsukas ir Z.Angarietis.
Tačiau štai prieš keletą dienų lygiai tą patį Valstybės pažangos forume įžanginiame pranešime pareiškė Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas, pranešdamas, kad artimiausių dešimtmečių bėgyje tauta turėtų nunykti, užleisdama vietą bendrijai. Kai atrodo, R. Petrausko vis dėlto pritrūko fantazijos ir ištvermės, taip ir nesugebėjus paaiškinti – kokio tipo bendrija čia turima galvoje?
Štai komunistinės sovietijos ideologai skelbė, kad tautų suartėjimo ir susiliejimo procesuose atsiranda naujo tipo bendrija, vadinama tarybine liaudimi, kuri neva jau yra vientisa pagal savo socialistinį turinį, tačiau drauge pasižymi ir nacionalinės kultūros formų ypatumų įvairove.
R.PETRAUSKAS ŽENGIA DAR TOLIAU KOMUNISTINIO RADIKALUMO LINKME, PRANEŠDAMAS, KAD TAUTINIS TAPATUMAS YRA ISTORINĖ ATLIEKA
Kaip užsiminiau jau praeitą kartą, R.Petrauskas žengia dar toliau komunistinio radikalumo linkme, pranešdamas, kad tautinis tapatumas yra istorinė atlieka, trukdanti pažangai, o kultūra, ugdanti tautinį identitetą, yra bjaurus nesusipratimas, įrašomas į didžiausių nuodėmių sąrašą. Tokiu atveju belieka pridurti, kad mūsų dienų pažangiečiai (taip jie prisistato visuomenei) yra chunveibinai tiek pagal turinį, tiek pagal formą.
Kaip atrodo bent man, Lietuvoje tėvams derėtų pagalvoti, ar nepakenks savo atžaloms, siųsdami dukras iš sūnus studijuoti į universitetą, kuriame pradeda vyrauti neįtikėtinai nešvankus ideologinis užkratas, ar jaunas žmogus apskritai gali atlaikyti tokį išbadymą forsuojamos smarvės slėgiu, nepakenkdamas savo sielai?
Tas pats R.Petrauskas savo fantasmagoriniame pranešime bando primesti dar ir tokią mintį, kad didžiausių laimėjimų Lietuva pasiekė unijų su kitomis tautomis laikais, neva todėl, be visa ko kito, mums derėtų ir Europos sąjungą pradėti įsivaizduoti pagal išplėstinės unijos pavyzdį, su dar didesniu įkvėpimu spartinant integracijos procesus.
Stebina žodžio „unija“ daugiskaitinis vartojimas, gal čia be Abiejų tautų respublikos pavyzdžio turima galvoje dar ir 1917m. gruodžio 11d. Lietuvos tarybos neilgai gyvavęs nutarimas sudaryti uniją su Vokietija, darant prielaidą, kad net R.Petrauskas Lietuvos sovietinės okupacijos vis dėlto nelaiko laisvanoriškos unijos sudarymu?
Tačiau sukrečia ir pribloškia tai, kitaip nepasakysi, kad istorikui R.Petrauskui iš akių pasimeta Vasario 16 d. nepriklausomos Lietuvos istorija kaip nereikšmingas epizodas, palyginus su unijiniais laikais. Atleiskite, bet jau vien dėl to man pseudopažangietis istorikas R. Petrauskas primena istoriką, atklydusį iš Orwello 1984-ųjų.
Kaip dabar nepriminsi, – net jeigu tai būtų veržimasis pro atviras duris, – kad dabartinė Lietuva atsirado iš Vasario 16 d. Lietuvos palikimo, kuri savo ruožtu užgimė iš aušrininkų ir varpininkų veiklos, atstačius lietuvių kalbos viešąją vertę, jai tapus politologinės refleksijos, meno, mokslo, filosofijos kalba.
Neneigiant mūsų didžiųjų kunigaikščių šlovės, negalime neįvertinti fakto, kad dabartinė Lietuva toli gražu atsirado ne iš kunigaikščių unijinės Lietuvos, be iškilo, supumpuravo iš lietuviško rašto, kalbos, knygos, atsiskleidė ir paržydo, atsiradus palankiai politinei terpei tautinio sąmoningumo puoselėjimui, savosios kultūros plėtotei.
Bandau įsivaizduoti, kad R.Petrausko piešiamos bendrijos piliečiu Nr. 1 turėtų tapti toks Arkadijus Vinokūras, sakantis, kad jam Lietuva be ES teisyno būtų tik žemės gabalas, mums lengvai nuspėjant, kad tokiu būdu čia yra įžaidinėjamas niekinamą vertę turintis lietuviškas frazeologizmas apie šūdo gabalą.
Ta proga pastebėkime, kad tame pačiame universitete, kurį dabar okupavo apgailėtini kuproti nykštukai, kažkokie petrauskai, subačiai and Co, dar ne tai seniai darbavosi iškilusis gimtosios žemės šventumo metafizikas Romualdas Ozolas, giliausią filotopijos (meilės gintajai vietai) vagą varė filosofas Arvydas Šliogeris.
Tikriausiai pernelyg nesuklysiu pasakydamas, kad žemininko jausena apskritai yra dominuojantis lietuviškos dvasios sandas. Kaip atrodo bent man, ryškiausias Lietuvos indėlis į pasaulio kultūros lobyną yra būtent giesmė apie gimtosios žemės šventumą.
ŠIANDIENINIU PAŽANGIZMU BESIVADINANTI DOKTRINA PAGAL SAVO ESMĘ YRA LIBERALKOMUNIZMAS.
Kartais sakoma, kad šiandieniniu pažangizmu besivadinanti doktrina pagal savo esmę yra liberalkomunizmas. Tai tikriausiai yra teisingas įvardijimas, tačiau aš pats dėl priešdėlio „liberal“ didelių vilčių nepuoselėčiau. Jeigu norite, tai yra tas pats daiktas, tik kitoje rankoje. Š. esmė nepakinta, pasikeistus š. atspalviams, ar ne?
Galiausiai skirtumą įžiūrėčiau tik tokiu rakursu, jog pastarieji yra dar labiau demoralizuoti padarai nei jų protagonistai. Tramdydamas save, kad nesutirštinčiau spalvų, atsakingai sakau, kad vadinamieji pažangiečiai šiandien Lietuvoje užveisia ne mažiau pavojingą politinės valios erozijos užkratą nei užsilikusių putinistų kohorta, įvertinus dar ir tą aplinkybę, kad Putinas mums yra grėsmė iš išorės, o jie naikina tautos ir valstybės gyvybingumo pagrindus iš vidaus, galiausiai yra dykumos užkratas su šakalų staugimo akomponavimu. Tačiau liūdniausia yra tai, kad vis dažniau atsiranda pretekstas pagalvoti, kad dabartinė valdžia palaiko ar net skatiną tokią kovą prieš Lietuvos valstybę, stoja šiandieninių stribų pusėje.
Kiekvienas turi teisę į savo nuomone, taigi nebūtina sutikti ir su čia išsakytomis pastabomis, tačiau labai prašau – tik nepasakokite man niekų apie tai, kad tokie ar panašūs kaip čia aptartas keblumas yra visame pasaulyje išplitę laiko vėjai, turėkite gėdos nekartodami pirmosios kartos pažangiečių, t. y. bolševikų užkeikimo, jog toks yra istorijos dėsnis, neatšaukiama pažangos kryptis, patinka tai kažkam ar nepatinka. Tai, kas tokiu atveju yra pavadinama istorijos dėsniu, galiausiai yra tik apgailėtinas zigzagas, pavojingai tolstant nuo Europos civilizacinių pagrindų.
Pažanga nėra linijinis procesas, neretai pasitaiko ir taip, kad žengiant žingsnį į priekį, du padaromi atgalios, tačiau europiečiai drauge pasižymi ir sugebėjimu anksčiau ar vėliau pakilti iš bedugnės, atsitokėti, išsikapstyti iš kelią užstojusio akligatvio. Galiausiai didžiosios tautos, kaip atrodo, bet kokiu atveju sugebės susiurbti į save laikmečio marazmus savo esme nepakisdamos net per zigzagų išbandymus, panašiai kaip purvina srovė ištirpsta vandenyne jo pernelyg neužteršusi, savo ruožtu Lietuvai įsijautimas į tokius eksperimentus galėtų lemti tik tai, kad jos gintarinė pakrantė galutinai uždumblėtų, tapdama mėšlinu užutekiu be jokių gyvybė ženklų.
Jeigu taip paprastai imtume ir paskandintume lietuvišką dvasią srutų duobėje…
Galbūt unija(jos) apie kurią(as) kalbėjo VU rekt. dar ir Litbelas? Teoriškai lyg ir egzistavusi Lietuvos- Gudijos socialistinė valstybė?
Niekaip nesuprantu nusistebėjimo šiuolaikiniais procesais. Autorius prašė nežeminti primenant, kad liberastiniame pasaulyje visur vyksta tas pats. Gal todėl, kad savo išvadose autorius bijo žengti akivaizdžiu teisybės keliu: taip, liberastinis ar „demokratinis” pasaulis juda link „naujos pasaulio tvarkos”. Kodėl lietuviai autoriai vengia šio termino, nors jis vartojamas dar nuo praeito šimtmečio paskutiniojo ketvirčio gana aktyviai ir atvirai? Ir šį terminą vartoja būtent tie finansinio kapitalo sluoksniai anglosaksų pasaulyje, kuriems tarnauja Lietuvos valdžia. Ir kitos „demokratinių” šalių valdžios. Tautinės savimonės naikinimas tampriai susijęs su „naujų vertybių” kimšimu į galvas, kad taptume elementais, o ne žmonėmis. Žmogus – socialinis padaras, be visuomeninių ryšių, be tautinių vertybių jis tik pasimetęs šiame pasaulyje žmogus. Kitaip tariant – kosmopolitas. Tokių reikia tarnavimui ne savo tautai, o pasauliniam elitui, todėl valstybių naikinimas – vienas pagrindinių elito uždavinių. Puikiai suprantant, kad rusai su savo laisvamaniška dvasia neįsipašys į naująją pasaulio tvarką, bei norint nusavinti jų gamtinius turtus elito prabangiai ateičiai, seniai buvo suplanuotas Rusijos puolimas. Kas ir prasidėjo praeitų metų pabaigoje. Juk kaip gudru pulti taip, kad puolamasis dar liktų kaltas, a ne? Primityviai mąstantiems gal tai ir daro įspūdį, tačiau toks anglosaksų ėjimas buvo nuspėjamas ir tam jie ruošėsi kelis dešimtmečius – po nepavykusios perestroijkos nesugebėjus Rusijos suryti.
Man daug įdomiau, kodėl lietuviai autoriai taip noriai lenda į Markso mokymą ir bolševizmą, kad paaiškintų vykstančius procesus? Tai žmonių klaidinimas arba visiškas nei Markso, nei bolševikų teorijos nesupratimas. Tokia neapykanta skatinama tik tam, kad žmonės bijotų lįsti į socialinio teisingumo dalykus, dar daugiau, bijotų net pačių žodžių. Pamirštama, kad Marksas taip pat buvo masonu ir jo pagrindinis veikalas „Kapitalas” buvo užsakytas parašyti. Ir niekas geriau už jį klasių kovos neatskleidė ir nepaaiškino. Tapatinti bolševizmą su vykstančiais procesais, reiškia visai nesuprasti, kas vyksta. Autorius, matomai, niekad nesidomėjo, ko gi norėjo bolševikai, arba jį gąsdina pagrindinė bolševizmo dogma – proletariato diktatūra. Baisu, a ne? Nemalonu, kad „elitinė” visuomenės dalis – inteligentija, atlieka ne tokį jau svarbų vaidmenį šioje paradigmoje? Kaip labiausiai nepatikima ir lengviausiai liberastinei ideologijai parsiduodanti visuomenės dalis (tai – faktas). Kaip baisu, kad visuomenė siekia socialinės lygybės, juk reikia, kad būtų labai turtingi, praktiškai grobiantys svetimo darbo vaisius, ir labai neturtingi, neturintys nieko, ką galėtų ginti. Bomžai. Vidutinės klasės, pagal Švabą, nebus, taigi, „naujoje pasaulio tvarkoje” – tik elitas ir jo vergai. Kuo čia dėtas bolševizmas, teigiantis visai ką kita? Toks elitas – bolševizmo priešas. Ir užsikabinus už tezės, kad tautinis identitetas sunyks, autorius suplaka bolševizmą ir globalizmą, kuris jokio socialinio teisingumo nepripažįsta ir jo bijo kaip ugnies. Kas numatyme, kad tautinės valstybės sunyks, kaip ir jų reikšmė politiniuose procesuose, nėra tiesa? Lietuva jau nėra nepriklausoma, ji tai atidavė anglosaksams man visai neaišku už kokią perspektyvą? Gal tiesiog mūsų eitas parsidavė už pinigus? Tai paaiškintų viską. Todėl kalbėti, kad turime tautinę valstybę galima tik meluojant. Mums nurodinėja anglosaksai ir ES. Kiek savarankiškų veiksmų pademonstravo Lietuva? Nieko, kas jai naudinga. Nieko, kad teisinga liaudies atžvilgiu. Viskas – ant „demokratijos molekulių” aukuro. Dėl to, kas neegzistuoja politinėje postkapitalizmo realybėje. Taigi, dėl „feiko” masėms apkvailinti. Pasaulis juda į ekonominių zonų kooperaciją ir tolyn nuo anglosaksų hegemonijos su jų nenuilstamu kolonijiniu siekiu engti, išnaudoti ir plėšti kitas tautas, kad pasaulio elitas gyventų puikiai, o jų tarnai – šiek tiek geriau, nei vergai. Pasaulis persitvarko ir tai turėjo įvykti. Kabintis į praeities „padalkus” kvaila – kaip buvo anksčiau jau nebebus. Vienas aišku, jei dar mums brangios tautinės vertybės, jei mylime savo tautą ir Tėvynę, reikia stengtis kuo ilgiau išlaikyti savo identitetą – ir tai turi būti ir mūsų valdžiai prioritetas (deja, jie švabistai). Ekonominės zonos niekaip nevaržo tautų saviraiškos, ir galime būti lietuviais tiek, kiek tik norime ir sugebame. Ir valstybingumą galėtume išlaikyti, kiek tik sugebame, jei tik jį atgausime, žinoma. O dėl universitetų, tai viskas seniai aišku: ir jėzuitai, ir liberastai, ir globalistai (jie juda viena kryptimi) veikia visuomenes būtent per universitetus: pasaulinis finansinis elitas formuoja tokią inteligentiją, kuri, kad ir gebėdama mąstyti, susiformuotų tokias „vertybes”, kurios pavers juos elito tarnais ir savo tautų prievaizdas. Būtent toks vaidmuo numatytas inteligentijai. Negražus, sakyčiau, bet toks mėgstamas tuščiagarbių – jie juk jaučiasi tautos vedliais. Tik veda kur, ar ne į pragarą? „Gerais ketinimais kelias į pragarą išklotas” – tikra tiesa.
Taigi, pasirodo, tautas plėšia ne Ukrainos grūdų vagys rusai, o anglosaksai. Labai įdomus požiūris.
Proto balsas tamsos karalystėje
Nepatingėjau ir perskaičiau visą rektoriaus R.Petrausko pranešimą. Pasistengus ir manipuliuojant galima bet ką padaryti marksistu, komunistu ir dar bala žino kuo. Bet ir polemikoje reikėtų turėti sveiko proto ribas ir nors kokį padorumo jausmą.
Citata iš pranešimo: Vietoj savo tapatybės sauga liguistai susirūpinusios tautos turime tapti savimi pasitikinčia bendrija, kuri siekia duoti pasauliui, nes tik taip galime tikėtis, kad būsime įdomūs ir reikalingi, neeikvodami energijos ir resursų neišvengiamos kaitos sulaikymui, identiteto konservavimui ir panašiems į tuščią nostalgiją orientuotiems procesams.
Kaip atrodo man, užtenka tik šios vienos citatos, kad susidarytum tikslesnį vaizdą apie padorumo jausmą. Tikra tiesa, tikra tiesa, net komunistai tikriausiai buvo bent truputėlį padoresni, nereikalavo stimgalviais naikinti tautinį identitetą, taip tiesmukai kaip R. Petraukas nevadino tautos progreso stabdžio Tačiau štai toks tobulas aklumas kaip Jūsų sugebėjimas nepamatytii esmės tikriausiai taip pat praverčia gyvenime…
Puikus straipsnis. Stebina VU Rektoriaus Petrausko kalbos, jos daro gėdą VU bendruomenei.