Džiūgaujant kai kuriems aktyvistams ir daugybės stebėtojų nuostabai, nepaisant tebesitęsiančio karo, tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimo klausimas atsidūrė ant prezidento Zelenskio stalo.
Internetinė peticija surinko daugiau nei 25 000 parašų ir sėkmingai pasiekė ribą, kuomet prezidentas privalo svarstyti pasiūlymą ir pateikti atsakymą. Peticijos autoriai apeliuoja į karo sukeltą netikrumo dėl ateities situaciją ir taip pat paliečia tos pačios lyties asmenų tėvystės klausimą:
„Šiuo metu kiekviena diena gali būti paskutinė. Suteikite tos pačios lyties asmenims galimybę sukurti šeimą ir įgyti tai patvirtinantį oficialų dokumentą. Jiems reikia tokių pačių teisių, kokias turi tradicinės poros.“
Tai ne vienintelė peticija, kuriai atsakymą privalėjo pateikti Zelenskis. Taip pat surinkta pakankamai parašų po peticijomis, prašančiomis panaikinti ribojimą vyrams iki 60 metų palikti šalį bei karo metu visą vaikų mokymą vykdyti nuotoliniu būdu, – abi šios peticijos buvo atmestos. Ant prezidento stalo nugulė ir peticijos, prašančios uždrausti fejerverkų ir pirotechnikos naudojimą (šis siūlymas buvo įvertintas teigiamai ir perduotas svarstyti atitinkamai valdžios šakai), pašalinti Jekaterinos II statulą ir pakeisti ją gėjų porno žvaigždės statula, taip neva „pasiunčiant aiškų signalą, kad Ukraina remia LGBT bendruomenę“. Belieka tik spėlioti, ar tokios peticijos vertinamos rimtai.
Ar tai triukas? Ar galėtų prezidentas Zelenskis prastumti vienalytes santuokas savo įsaku? Nematau, kaip tai būtų įmanoma. Šiuo metu Ukrainoje galiojantis karo stovis draudžia keisti Konstituciją, kurioje santuoka apibrėžiama kaip „paremta laisvu moters ir vyro sutikimu“. Ar toks veiksmas būtų spjūvis į veidą žiauriam Rusijos prezidentui? Taip. Ar Zelenskis spaudžiamas Bideno asministracijos rasti būdą už pažengusią ginkluotę sumokėti kultūrinėmis paslaugomis? Galbūt. Bet ar pasidavimas ideologinei kolonizacijai nebūtų smūgis jo paties tautai ir joje vyraujančiam požiūriui? Akivaizdu, kad būtų.
Ar Zelenskis spaudžiamas Bideno asministracijos rasti būdą už pažengusią ginkluotę sumokėti kultūrinėmis paslaugomis?
Išlieka skirianti linija, besitęsianti per centrinę Europą – nuo Baltijos sienos tarp Vokietijos ir Lenkijos iki pat Viduržemio sienos, skiriančios Prancūziją nuo Italijos. Europa pasidalinusi – beveik tiesiogine prasme – dėl požiūrio, ar du vyrai bei dvi moterys turi teisę į santuoką. Šios linijos nepajudino ir tai, kad pandemija bei regioninis konfliktas nukreipė dėmesį į skubesnius reikalus. Kai kuriose šalyse pasistūmėjo siūlymai dėl tam tikrų „sąjungų“ formų įteisinimo, bet kol kas ne dėl formalių santuokų. Ukraina tikrai atsiduria už šios skiriančios linijos.
Panagrinėję paskutinę Pasaulio vertybių apklausą – gerai vertinamą tarptautinės apklausos projektą, pasižymintį išvystyta metodika, tinkamomis imtimis ir vienodais klausimynais visoms šalims, – greitai galime sužinoti šį bei tą apie Ukrainos gyventojus. Paskutinė apklausa Ukrainoje buvo atlikta 2020-aisiais – neseniai, bet prieš 2022 m. vasarį prasidėjusį karą. Duomenys atskleidžia, kad dauguma ukrainiečių neigiamai vertina homoseksualumą ir tos pačios lyties asmenų santuokas – taip neigiamai, kaip tai jau dešimtmečius nematyta Jungtinėse Valstijose.
Respondentų buvo pirmiausia paklausta, ar jiems būtų priimtina turėti homoseksualius kaimynus – atsakymai į šį klausimą pasidalijo maždaug 50/50. Toliau buvo klausta, ar homoseksualumas yra „pateisinamas“, – šis klausimas užduotas šalia kitų 18 „veiksmų“, tokių kaip vagystė, mokesčių vengimas, politinis smurtas. Klausime turimas omenyje homoseksualus elgesys, o ne pati orientacija. Ukrainiečių nuomonė apie tokį elgesį neigiama: 42% atsakė, kad homoseksualus elgesys niekada nėra pateisinamas, ir tik 2% atsakė, jog toks elgesys visada pateisinamas. Tik beveik 12% respondentų pasirinko atsakymą 10 taškų skalėje, kuris rodytų manymą, kad homoseksualus elgesys yra daugiau ar mažiau pateisinamas. Tokie atsakymai gali nepatikti, bet svarbu tai, kad anksčiau minėtos peticijos subjektas nėra asmuo – kuris turi orumą ir teises kaip vienas iš mūsų, – bet tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimas ir pritarimas valstybės mastu.
Labiau į temą yra klausimas, kuris apklausoje buvo užduotas toliau. Klausimas liečia tos pačios lyties asmenų tėvystę, minimą ir peticijoje. Respondentai turėjo pateikti savo pritarimą teiginiui „Homoseksualios poros vienodai geri tėvai kaip kitos poros“. Čia taip pat žymi dalis apklaustųjų nenorėjo pateikti savo pozicijos – 20% pasirinko atsakymą „nežinau“. Likusiųjų nuomonė gana aiški: 26% stipriai nepritaria teiginiui, 30% tiesiog nepritaria, 12,5% nei pritaria, nei nepritaria. Tik 8,5% išreiškė pritarimą, o kiek daugiau nei 2% teigė stipriai pritariantys minėtam teiginiui.
Aišku, gali būti nuomonių dėl tos pačios lyties asmenų tėvystės, nesutinkančių su šia apklausa. Bet man jau 10 metų keliaujant per ugnį ir gilinantis į šią temą, vis dar esu įsitikinęs, kad egzistuoja svarbūs skirtumai tarp motinų ir tėvų ir kad santykių tipas turi pasekmių vaikams, kurie šiuose santykiuose auginami. Kodėl?
Todėl, kad tariamas „konsensusas“, sakantis, jog tos pačios lyties asmenų auginami vaikai nesiskiria nuo skirtingų lyčių – ypač santuoką sudariusių šeimų – vaikų, yra tikrasis socialinis konstruktas. Istorija apie „skirtumų nebuvimą“ tarp tos pačios lyties ir skirtingų lyčių asmenų auginamų vaikų remiasi dvejomis publikuojamose tyrimuose pasikartojančiomis tendencijomis: (1) slepiamasi už mažų ir nereprezentatyvių imčių; (2) pasitelkiamos analitinės strategijos, garantuojančios šališkiems tyrėjams galimybę „nurašyti“ tuos įkyrius pasikartojančius skirtumus tarp vaikų iš tos pačios lyties ir skirtingų lyčių asmenų namų, pridedant kontroliuojamus kintamuosius.
Šie skirtumai yra svarbūs. Tai, kas pastebima prieš kontroliuojamus kintamuosius, yra svarbu. Statistinių modelių kūrimas, skirtas paslėpti šiuos skirtumus, yra dažna, bet problematiška praktika. 2020 m. atlikta 1,2 milijonų vaikų apklausa (LGBT palankiuose) Nyderlanduose, kurios pirminė žiniasklaidos žinutė skelbė, kad tos pačios lyties tėvai yra geresni nei skirtingų lyčių tėvai, vis tiek atskleidė, jog 55% vaikų, gyvenančių su tos pačios lyties tėvais, kurių dauguma buvo dvi moterys, išgyveno tėvų atstūmimą, kai tuo tarpu tą patį išgyveno tik 19% vaikų, augančių su dviem skirtingų lyčių tėvais. Nestabilumo faktoriaus „kontroliavimas“ siekiant paskelbti tos pačios lyties tėvų pranašumus, yra dažna statistinė praktika, bet dažnai klaidinanti.
Todėl visada naudinga pažvelgti į alternatyvias analizes. Pavyzdžiui, į 2020 m. paskelbtą trijų nacionaliniu mastu reprezentatyvių duomenų iš Jungtinių Valstijų ir Kanados pakartotinę analizę. Ji atskleidė tendenciją, kad vaikų buvimas stabilizuoja skirtingų lyčių porų santykius, bet destabilizuoja tos pačios lyties porų santykius. Santykių iširimas kaip to rezultatas įvyko 43% tos pačios lyties porų ir tik 8% skirtingų lyčių porų. Tyrimo autoriai sutinka, kad „tėvų nestabilumas yra svarbus faktorius, per kurį tėvų seksualinė orientacija daro poveikį vaikų vystymuisi“. Tačiau drąsių socialinių mokslų tyrėjų, įstengiančių eiti prieš konsensusą, yra mažai. Toks elgesys prišaukia bėdą.
Tyrimo autoriai sutinka, kad „tėvų nestabilumas yra svarbus faktorius, per kurį tėvų seksualinė orientacija daro poveikį vaikų vystymuisi“
Jeigu tos pačios lyties santuoka bus įteisinta Ukrainoje, ji bus peršokusi visas centrinės Europos valstybes – Italiją, Čekiją, Lenkiją, Vengriją, ir visas rytų Europos kaimynes, kur tokios santuokos neegzistuoja. Tai būtų prezidento noras įsiteikti agresyviems Vakarų kultūriniams imperialistams, siekiantiems susilpninti santuokos gynėjų stovyklą, susiejant ją su Vladimiru Putinu, kuris neabejotinai paverstų bet kokį tos pačios lyties asmenų santuokos skatinimą į simbolinę motyvaciją tęsti agresiją Donbase.
Nors tos pačios lyties asmenų santuoką galima laikyti LGBTQ teisių šventuoju graliu, tai nebėra galutinis platesnio judėjimo tikslas, bet tarnauja kaip taranas pradėti diegti seksualiai dimorfinį vyro ir moters suvokimą. Progresyviosios jėgos socialiniu konstruktu laiko ne tik santuoką, bet „vyrus“ bei „moteris“, kurie sudaro šias santuokas.
Laisvos Ukrainos išsaugojimas lieka pagirtinu siekiu. Nuteisti Rusijos vadovybę dėl civilių žudymo ir kitų žiaurybių yra teisingas tikslas. Bet didinti dabartinę Ukrainos priklausomybę nuo JAV ir ES vadovybių skatinant jos ideologinę kolonizaciją nepaisant pačių ukrainiečių nuomonės, nėra teisinga. Tai žiauru.
Jeigu karas Ukrainoje iš tiesų yra kultūrinis karas dėl „demokratijos, Ukrainos kultūros – praeities ir šiandienos“, prezidentas Zelenskis turėtų saugoti tai, ką išsaugoti nori jo paties žmonės: santuokos struktūrą ir prasmę, juk tai yra pati socialinės reprodukcijos ir tautų tęstinumo šerdis.
Labai teisingai ir išsamiai parašyta. Kažin ar visi supras?