Vilniaus universiteto docentė Nerija Putinaitė parašė straipsnį jautriu pavadinimu „Vietoje diskusijos – asmeniškumais persmelkta kova be taisyklių“. Reaguodama į profesoriaus Vytauto Radžvilo straipsnį „Mankurtizmo spąstai“ bei į diskusijas viešojoje erdvėje apie profesoriaus padėtį jų bendroje darbovietėje, N. Putinaitė teigia, jog „Lietuvoje stipriai reiškiasi kelios netolerancijai priskirtinos reakcijos į kitokią ar nepatinkančią poziciją, pažiūras ir idėjas“. Jos tikslas – pakalbėti apie tai per asmeninę prizmę, kadangi minėtame straipsnyje gvildenami jos atžvilgiu asmeniški dalykai.
Nėra jokios abejonės, kad diskusijos – itin svarbus demokratijos elementas. Todėl docentės pastanga apmąstyti jų būklę verta dėmesio ir demokratijos būklės požiūriu. Tačiau negalima pamiršti, kad sveikai demokratijai reikia sveikų diskusijų, o ne asmeniškumais, veidmainystėmis, retorinėmis manipuliacijomis ir sufabrikuoto pliuralizmo bei fiktyvios pagarbos kito pažiūroms prisodrintų kalbų. Kai diskusijose lygiavertiškumo ir atvirumo principai tik imituojamo, diskusijų kultūra tiek nuskursta, kad tų dalykų imitavimas persikelia ir į praktiką, o tai – faktinis demokratijos žlugimas.
N. Putinaitės bendraminčiai aikčioja iš pasitenkinimo matydami jos straipsnį, kuriame esą demaskuojami „Radžvilo persekiojimo dėl jo pažiūrų“ naratyvo kūrėjai – iš tiesų šitie ir besą tikrieji inkvizitoriai, puldinėjantys visus kitaminčius. Tuo tarpu šio „naratyvo“ dekonstruotojai sąžiningai diskutuoja, nesimėto tuščiais lozungais ir savo poziciją tvirtina argumentų kalba!
Docentė pateikia keturias „netolerancijai priskirtinas reakcijas į kitokią ar nepatinkančią poziciją, pažiūras ir idėjas“, kurias aptaria asmeniniu lygmeniu. Kadangi kalbama asmeniniu lygmeniu, šiek tiek asmeniškumo sau leisiu ir aš.
Po mano straipsnių, analizuojančių N. Putinaitės knygose pateikiamą poeto Justino Marcinkevičiaus „paveikslą“ (o iš tiesų – karikatūrą; žr. I dalį ir II dalį arba pilnesnę versiją su išnašomis), asmeniškai susidūriau su netolerancijai priskirtinomis reakcijomis į kitiems nepatikusią mano analizę. Pažymėtina, kad nė vienas žmogus, neigiamai reagavęs į mano straipsnius, neaptarė nė vieno mano argumento, teiginio ar frazės – visas dėmesys buvo telkiamas į mano atstovaujamą poziciją atsietai nuo to, kaip tą poziciją atstovavau, bet susietai su Vilniaus forumu ir Pro Patria, su kuriais anuomet neturėjau nieko bendro. Taip pat nepasitenkinusiųjų akys kreiptos į mano viešai neskelbtas pažiūras ir galimas implikacijas apie mane kaip asmenį, mano psichiką ir išsilavinimą. Reikšminga aplinkybė ir tai, kad privačiai arba tyliai susilaukiau palaikymo, pritarimo ar bent pagyrimo iš ne vieno viešai žinomo intelektualo, kurie neturi absoliučiai nieko bendro nei su Vilniaus forumu, nei su Pro Patria, o dalis jų net yra nusiteikę priešiškai šių organizacijų atžvilgiu.
Nepaisant to, faktiškai visi be išimties, ką nors teigiamo viešai kalbėję ar rašę apie Marcinkevičių, buvo vienaip ar kitaip pašiepiami ir kitokiais būdais neutralizuojami papunkčiai pagal N. Putinaitės naujausiame straipsnyje pateiktą netolerantiškų reakcijų į nepatikusias pažiūras sąrašėlį. Sutapimas ar ne, bet absoliuti dauguma tai dariusiųjų intelektualų ar virtualių juokdarių buvo ir tebėra docentės bendraminčiai. Jie ir dabar nesibodi dalintis aptariamu jos straipsniu, apie kurį galima drąsiai sakyti, jog jis yra būtent apie juos – straipsnio autorės bendraminčius, o vietomis ir apie ją pačią. Verta aptarti tas jiems būdingas ir straipsnyje išskiriamas keturias netolerantiškąsias reakcijas.
1. Viešos patyčios ir žeminimas vietoj argumentavimo.
N. Putinaitė sakosi, kad po savo knygos „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ pasirodymo susilaukė virtualių erdvių, kuriose buvo asmeniškai koneveikiama, kūrimosi, o dalis intelektualų ją ėmė laikyti ne idėjine oponente, o asmenine prieše. Turbūt galima pridurti, jog kažkas panašaus vyko bemaž po kiekvienos jos knygos pasirodymo. Tai didžiai nemalonūs ir didele dalimi nepageidautini reiškiniai, tačiau čia nėra nieko asmeniško ar idėjiško, nes interneto amžiuje tokie dalykai vyksta visose kertėse, nepriklausomai nuo pažiūrų ar kompetencijų.
Daktaras Laisvūnas Šopauskas jau ilgiau nei metus bando kelti diskusijas savo ilgomis ir konceptualiomis analizėmis, kurios, jeigu dar galima klausti apie jų teorinę kokybę ir praktinę motyvaciją, yra absoliučiai nepaneigiamai neutralios ir dalykiškos patyčių ir žeminimo, kurių ten rasti neįmanoma, atžvilgiu. Argumentuoto atsakymo niekada nesusilaukia, išskyrus vos keletą ne itin sėkmingų bandymų.
Jo ir N. Putinaitės keliams pagaliau susikirtus virtualioje erdvėje (žr. komentarus), docentė nustebino savo storžieviškumu. Šopauskui paironizavus dėl eilės žmonių patyčių, išsakytų jo paties ir jo bendraminčių adresu, kurios pašaipūnams atstoja argumentus, jis paprašė jų pateikti bent kokių argumentų, o ne vien tyčiotis, pridurdamas: „Įžvelgiu Tamstų nenuoseklumą: aukštinate dialogo privalumus, o kritikos, kuri yra puikiausia proga dialogui, atveju neriate į krūmus.“ N. Putinaitės atsakymas tiesiog pribloškia: „Esate idiotas. Su idiotais nesiginčiju.“ Docentė galbūt išliejo seniai pritvinkusias nuoskaudas, nes Šopauskas buvo ramiai ir išsamiai išnagrinėjęs jos knygas dviejuose straipsniuose (žr. ČIA ir ČIA). Jos žodžiai puikiai dera ir su Rimvydo Valatkos čia pat teikiamomis diagnozėmis, kad šizofrenija yra sunki liga. Kadangi akivaizdu, jog pastaba taikoma Šopausko asmeniui, papriekaištavus dėl koliojimosi, Valatka atsikerta: „Tai, kas yra faktas, nėra prasivardžiavimas. Prasivardžiavimas būtų tai, kas nėra faktas, yra išmislas, netiesa ir pan.“ Kitaip tariant, Valatka žino kaip faktą, kad Laisvūnas Šopauskas – šizofrenikas. Profesionalios diagnozės nereikia, užtenka pažiūrų nebendramatiškumo.
Po mano straipsnių apie Marcinkevičiaus „paveikslą“ N. Putinaitės darbuose, kitas docentės bendramintis, profesorius Paulius Subačius, man reaguojant į pasipylusius vertinimus pateikus palyginimą (žr. straipsnio komentarus), kad dėl to, jog Adolfui Hitleriui patiko kokia nors muzika, kuri patinka ir man, aš neturiu jaustis kaltas dėl milijonų mirčių, čia pat daro išvadą: „simptomiška, kad kaip pvz., išlenda Hitlerio, o ne Stalino, Mao mirtys. Čia pasąmonė, taip ji veikia.“ Kitaip tariant, giliai pasąmonėje aš esu stalinistas ar maoistas, nes tik tokią psichiką turintis žmogus galėtų kritikuoti N. Putinaitę ir kažin ką gero sakyti apie Marcinkevičių. Gal tai ir nėra „viešos patyčios ir žeminimas vietoj argumentavimo“, docentė turėtų geriau žinoti. O tekstologijos profesoriui galėčiau pasiūlyti ir geresnę išvadą: aš esu didis Hitlerio ir jo „žygdarbių“ gerbėjas, todėl nesijaučiu kaltas dėl milijonų mirčių ir drąsiai teikiu Hitlerio pavyzdžius (tai klaidingas teiginys, nes aš taip negalvoju). Žinoma, tokia išvada buvusiam aktyviam komjaunuoliui pasirodė per drąsi. Nieko nepadarysi, jei pasąmonė taip veikia.
Viešos patyčios ir žeminimas vietoj argumentavimo – dažna praktika ne tik posovietinių komjaunuolių (kompiuterio jaunuolių, dar vadinamų troliais), bet ir pačios N. Putinaitės bendraminčių gretose. Ironiška ir paradoksalu, kad tos patyčios ir žeminimai dažniausiai eina koja kojon su kaltinimais patyčiomis ir žeminimu, nors pačiai docentei to išvengti paprastai pavyksta.
2. Nepatinkamų pažiūrų autoriui prikabinamos klišės ir etiketės, taip jas paverčiant grotesku.
Pasak N. Putinaitės, jos oponentai sukūrė klišę, esą ji sakiusi, kad Jonas Basanavičius buvęs psichinis ligonis, o Vincas Kudirka – nevykėlis. „Jokiame tekste apie Basanavičiaus tautos sampratą net minties nebuvo teigti, kad jo tautos idėja kilusi iš pamišimo, ar kad Kudirkos tautinė veikla buvo nevykėliška“.
Visų pirma, minėtoji klišė kalba apie asmenis, o ne jų idėjas. N. Putinaitės minimas profesorius Bronislovas Genzelis savo straipsnyje „Vardan ko lietas kraujas?“ 2011 metais teigė, kad N. Putinaitė Kudirką laikanti nevykėliu gydytoju. Taigi akivaizdu, kad klišė tiesiogiai neimplikuoja nieko apie Kudirkos tautinę veiklą, bet implikuoja jo asmens sumenkinimą. Viename iš minėtų straipsnių daktaras Šopauskas, paminėdamas, jog N. Putinaitė Basanavičių pristato kaip psichinį ligonį, pabrėžia, kad jai kur kas svarbesnė yra jo pasaulėžiūra, o „psichinė sveikata vis dėlto netampa pagrindiniu jo veiklos vertinimą lemiančiu faktoriumi“.
Akivaizdu, kad pati klišė yra N. Putinaitės darbuose reiškiamų nuostatų apibendrinimas, kurį kartojant gali pasirodyti, jog jis priimamas kaip autentiška citata. Net jei tai yra neatidumo klaida, tiek šios klišės paneigimui, tiek ir įrodymui čia vietos nėra, nes kur kas svarbiau parodyti, kad N. Putinaitės bendraminčiams ir jai pačiai antroji „netolerantiška reakcija į nepatinkančią poziciją“ yra itin būdinga.
Tipiškas tokios klišės pavyzdys – Europos Sąjungos ir Sovietų Sąjungos lyginimo neigiamas vertinimas ir moralinis draudimas tą daryti. Straipsnyje „Vienintelė gera alternatyva Lietuvai“ N. Putinaitė teigia, jog ES lyginti su SSRS yra nesąžininga, nes mes galime pasitraukti iš ES, čia turime visas laisves ir dalyvaujame sprendimų priėmime, kai tuo tarpu SSRS svarbiausi sprendimai būdavo priimami be Lietuvos dalyvavimo, o pasitraukti buvo neįmanoma be aukų. Tai – tiesiog chrestomatinis tokio palyginimo esmės iškraipymas.
Niekas niekada nelygino ES ir SSRS omenyje turėdami abu darinius pilna apimtimi. Visuomet lyginama vienu, keliu ar daugeliu aspektų, bet ne visais iš karto. Tačiau tokie palyginimai kritikuojami tarytum būtų buvę lyginta absoliučiai, o ne aspektais. Jeigu teigiama, kad įtakingi ES lyderiai yra buvę komjaunuoliai ar komunistai, todėl sąjungoje formuoja eurokomunizmą, tai tuo kalbama apie tam tikrą struktūrų ir idėjų panašumą, bet neteigiama, kad tie žmonės mielai tremtų visus oponentus, jei tik galėtų, kad ES politika tolygi baisiausioms SSRS represijoms ar pan. Bet kritikai nurodo į šiuos ar panašius dalykus, tarsi juos būtų kas sakę. Kaip alternatyva pateikiami tam tikri geri aspektai, kurių niekas niekada neneigė. Tokiu būdu palyginimas padaromas absurdišku, nors yra visiškai racionalus ir remiasi lyginamų aspektų nepaneigiamu panašumu.
ES ir SSRS palyginimai laikomi neleistinais, nes galų gale prieštarauja ne tik sąžinei, bet ir „sveikam protui“. Nors kalbant apie sąžinę, reikėtų pastebėti bent jau tai, kad, pavyzdžiui, nuo sovietinio teroro kentėjęs rusų disidentas Vladimiras Bukovskis, kritikuodamas dabartinį Kremliaus režimą, kartu nesibodi ir ES lyginti su SSRS, o pats SSRS žlugimo išvakarėse, nors gyveno Vakaruose, bet įžvalgiai rašė, kad ši netrukus subyrės, kai Vakaruose niekas juo netikėjo. Jis pats ilgą laiką yra Britanijos išstojimo iš ES idėjų rėmėjas, neabejotinai matąs paraleles tarp SSRS ir ES, nors gyvendamas ES ir turi visas laisves ir teises, kurios esą užtikrina tokio palyginimo nesąžiningumą.
2009 m. jis sakė, kad ES ideologija yra politinis korektiškumas, kuris prilygsta leninizmui, o gal net ir jį lenkia, nes iškart po SSRS žlugimo Vakaruose įsigali ir tą korektiškumą neša žmonės, kurie visomis išgalėmis priešinosi Bukovskio siūlytam Niurnbergo teismui, kuriame būtų teisiamas komunizmas. Jeigu po nacionalsocializmo ir fašizmo pralaimėjimo įvyko didžiulis atotrūkis nuo dešiniųjų idėjų apskritai, tai kairiosios po sovietinio komunizmo žlugimo tik dar labiau įsitvirtino Vakaruose, kai kuriais aspektais vis labiau panašėjančiuose į Lenino sukurtą imperiją. Bet gal tik su vėlyvuoju sovietmečiu asmeniškai susidūrusiems ir daug istorijų prisiskaičiusiems mokslininkams geriau žinoti, kas yra nelygintini dalykai.
Aišku, kad SSRS ir ES lyginimas prieštarauja sąžinei ir sveikam protui, jei tik lyginame absoliučiai, o ne reikšmingais aspektais ir ne atitinkamais laikotarpiais. Įsivedus tokias specifikacijas, kurias kritikai linkę užmiršti, palyginimai atrodo prasilenkiantys su tikrove. ES ir SSRS palyginimus darantys žmonės laikomi gyvenančiais alternatyvioje tikrovėje, jiems kabinamos įvairiausios etiketės. Nepamirštant, aišku, ir „Putino kortos“, nes neva nėra jokios alternatyvos – arba pažangėjanti Europos Sąjunga, kažkodėl tapusi Europos sinonimu apskritai (nuo šiol Europa – tik Europos Sąjungos trumpinys), arba Putino Rusija. Šių alternatyvų siūlytojai ir SSRS palyginimų su ES neutralizatoriai – atviri N. Putinaitės idėjų šalininkai ir bendraminčiai.
Po minėtų mano straipsnių apie docentės tapomą Marcinkevičiaus „paveikslą“, buvau šliejamas tai prie vienų, tai prie kitų judėjimų, sambūrių, organizacijų – tiek istorinių, tiek dabartinių. Tarsi egzistuotų tik klaninis (mažne partinis) mąstymas, už kurio ribų žmogus negalėtų nieko pats nei sumąstyti, nei ginti, nei kritikuoti. Sambūris Pro Patria nuolatos susilaukia įvairiausių etikečių klijavimo, kurių pagrindu galima su šio sambūrio nariais nediskutuoti, į jų kritiką nekreipti dėmesio, iš jų šaipytis ir apskritai su jais elgtis kaip papuola, nes juk tai (spoiler alert!) – radikalai, nacionalistai, radžvilininkai, talibai, fašistai ir kas tik nori. Dažnas pasakymas, kad su juo neverta diskutuoti, nes juk jie radikalai, iš esmės reiškia, kad su jais neverta diskutuoti dėl to, kad jų pozicija kitokia. „Radikalo“ argumentas traukiantis nuo diskusijos pirmiausia nurodo, kad aš, kuris kitą kaltinu radikalu, pats nesu radikalas, ir todėl aš galiu diskutuoti su neradikalais (t. y. mąstančiais sąlyginai taip pat, kaip ir aš), bet nediskutuosiu su radikalais (t. y. su stipriai kitaip galvojančiais žmonėmis).
Tokios etiketės naikina dialogo, kurį taip aukština N. Putinaitė ir jos bendraminčiai, galimybę iš principo. Ir tada, jau sunaikinus diskusijos galimybę, prieš „radikalus“ pateikiamas nuginkluojantis argumentas: „su jais neįmanoma diskutuoti“. Tai panašu į situaciją, kai prie starto linijos pėsčias atėjęs lenktynininkas sako, kad su kitais lenktynininkais, sėdinčiais automobiliuose, neįmanoma lenktyniauti. Kad tą įrodytų, palaukia lenktynių pradžios, ir tada priekaištaudamas beda pirštu į nurūkusius bolidus: argi nesakiau, kad neįmanoma! Toks lenktynininkas teisus, jeigu ignoruojame tą faktą, kad galėjo jis ateiti ir ne pėsčias.
3. Ginčas suasmeninamas, teiginiai atremiami su asmens pažiūromis nesusijusiomis asmeninėmis aplinkybėmis.
N. Putinaitė pateikia pavyzdžius, kaip galima smagiai žaisti su jos pavarde, tai ją siejant su Putinu, tai dar kokiu nors būdu. Čia pat ji primena ir vieno akademiko išdaigas Vilniaus forumo konferencijoje, kurioje netikėtai paprašęs žodžio ir ne itin maloniu būdu aiškinęs jos vardo etimologiją, jis tiesiogiai ją susiejo su neigiamai vertinamais asmenybės bruožais. Docentė apie tokius išsišokimus savavališkai daro išvadą, kad Vilniaus forumui kaip organizacijai „turbūt viskas tiko“, nors ir yra gavusi vienos forumo narės asmeninį atsiprašymą, o tolesni pasvarstymai, kur gali vesti jos žaidimai su vardu, yra jos pačios fantazija, nes tokio lygio svaičiojimais užsiima nebent prasčiau išprusę ar net prietaringi žmonės, kurie jos nekenčia dėl jos idėjų, nesigilindami į jų argumentaciją.
Rimčiau kalbant apie asmeniškumus, visi ir toliau lyg niekur nieko traukia dainelę, esą profesoriaus Radžvilo situacija yra techninė problema, nesusijusi su jo pažiūromis, tai nėra joks puolimas ir viskas pernelyg dramatizuojama, nors vykstančios „radžviliados“ kontekste iš darbo buvo išmesta profesorė Jūratė Laučiūtė, savo straipsnyje „Pirmyn! Į praeitį?“ situaciją palyginusi su sovietmečiu aukšto lygio tautiškai ar krikščioniškai orientuotų mokslininkių ir studentų varymu iš akademijos. Nors motyvas yra ne asmeninis, nes reaguojama į nepriimtinas pažiūras, tačiau tų pažiūrų sklaida ribojama kertant asmeniškai per darbą ir finansus. Kaip sako vardan verslo žudantys žmonės, čia nieko asmeniško.
Garsiajame studentų prašyme dėl profesoriaus kurso pakeitimo aiškiai juodu ant balto nurodyta, kad dėstytojo „euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“, o išsakomas subjektyvus požiūris neleidžia susipažinti su platesniu akademiniu diskursu. Šie du (iš keturių) punktai prašyme nurodo į profesoriaus asmenines pažiūras, todėl prašymo tenkinimas mažiausiai penkiasdešimčia procentų (pusė punktų!) vykdomas dėl asmeninių pažiūrų, o ne jų raiškos formos ir santykio su dėstomais dalykais bei akademiniu nešališkumu. Bet čia N. Putinaitė jokio asmeniškumo nemato, nes pati pasirašė TSPMI bendruomenės kreipimąsi, kuriame, greta kitų dalykų, išreiškiama atvira parama prašymą įteikusiems studentams. Tai nėra vien su pažiūromis susiję dalykai – mat tų pačių studentų ir ne tik viešojoje erdvėje jie buvo palydimi įvairiausiais asmeniniais kaltinimais ir įžeidimais, kurių nesinori minėti. Išeina visa grandinė: kursas blogas, nes dėstytojas mąsto „netinkamai“, o „netinkamas mąstymas“ kurso dėstymui netinka, nes dėstytojas pernelyg užtikrintas savimi. Ir taip toliau.
4. Bylojama absoliuti Tiesa, „nenusižeminant“ iki diskusijos.
N. Putinaitė nuogąstauja, kad plačiai nenorima diskutuoti reaguojant į kitokią poziciją, norima byloti tiesą ir vadinti priešais visus, kurie su ja nesutinka. Aišku, ji pati su jos bylojama tiesa nesutinkančius laiko sovietmečio paveiktais žmonėmis, nostalgiškais, nes kas gi dar šiais laikais galėtų žavėtis Marcinkevičiumi ar dainų šventėmis? Jeigu kas pamiršote, tik pacituosiu docentės žodžius žmogui, kuris įdėjo daug pastangų diskutuodamas su jos keliamomis idėjomis ir siūlė padiskutuoti išsamiau: „Esate idiotas. Su idiotais nesiginčiju.“
Ironiška, kad po aptariamuoju N. Putinaitės straipsniu, kuriuo ji pasidalino savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, nemaža dalis ją palaikančių komentatorių atvirai reiškia įsitikinimą, kad štai šitie propagandistai (faktiškai „radikalo“ argumentas traukiantis nuo diskusijos!) neverti diskusijos, su jais nėra apie ką šnekėti, jie ne kalba, o tyčiojasi, su jais neįmanoma jokia intelektualinė diskusija, mąstantys žmonės palaiko jūsų pusę (nes tik kvailiai gali nepalaikyti!) ir objektyvią diskusiją (nes radikalai negali diskutuoti objektyviai!). Tikras nusižeminimas iki diskusijos!
N. Putinaitė tarsi palieka langą dialogui, nes esą visi tyčiojasi ir byloja vieną tiesą, bet niekas neteikia argumentų. Nors atvirų „radikalų“ tekstai retai praeina didžiųjų portalų filtrą ir todėl lieka kur kas mažiau skaitomuose portaluose ar leidiniuose, tų tekstų su rimtais argumentais ir be jokio šaipymosi net ir didžiuosiuose portaluose yra apsčiai. Kadangi beveik visi tokio pobūdžio straipsniai nesusilaukia jokio atsako, dar tebėra laikas į juos reaguoti. Bet, aišku, patogiau to nedaryti ir visiems skelbti absoliučią Tiesą, esą niekas nenori diskutuoti ir tik patys mėtosi savo lozungais, o štai aš tai visur tik dialogo ieškau.
Tai primena jos straipsnį „Ne vien apie Marcinkevičių kalbà“, kuriame ji sako neaptikusi, kad Marcinkevičius kur nors būtų užsiminęs, jog pats prisidėjo prie ant melo ręstos tarybinės santvarkos statybų. Tuo ją Marcinkevičius labiausiai ir nuviliąs. Ir tuo tarpu jau prieš šešerius metus nuo šios nevilties išrašymo buvo skelbti poeto teksto „Taburetė virš galvos“ fragmentai, kuriuose jis visus tuos dalykus pasakoja. Mirus poeto žmonai, neleidusiai publikuoti viso teksto, nes, anot jos, dar ne laikas, belieka sulaukti, kada jo dukros ar paveldo saugotojai nuspręs paviešinti visą tekstą su pavardėmis. Kai laikas ateis, ko gero, maža nepasirodys. N. Putinaitė neranda, ko nenori rasti.
Tuomet belieka kalbėti apie tai, kad kiti tik iš tribūnų skelbia absoliučią tiesą, o štai ji lūkuriuoja vieniša, taip ir nesulaukdama dialogo partnerių iš oponentų stovyklos. Laidomi priekaištai, esą bylojamos tiesos, o į diskusiją euroskeptikai, kurie nepripažįsta kitokių požiūrių, nesileidžia. Jeigu atidžiau panagrinėtume knygų mugių, diskusijų festivalių, pavienių renginių ar konferencijų programas, pamatytume, kad vadinamųjų euroentuziastų, jei jau priešiname kažką užsidariusiems „euroskeptikams“, renginiuose idėjiniams oponentams vietos taip pat neatsiranda. Nors N. Putinaitė save linkusi priskirti „eurorealistams“. Nes „realistai“ žino, kaip yra realiai, tarsi tariamas atsisaistymas nuo kraštutinių pozicijų (eurofederalizmas šiaip jau yra kraštutinė pozicija, nuo kurios prelegentė nesikrato) būtų savaime labiau realistinis, nei „optimizmas“ ar „skepticizmas“. Visuose renginiuose visi savo priešininkus kala į vienus vartus.
Tačiau yra viena svarbi aplinkybė – skirtingų pozicijų atstovavimo diskusijoje visų pirma turėtų siekti tie, kurie skelbia atviros visuomenės, pliuralizmo ir įvairovės idealus, nes kitaip tie jų deklaruojami idealai yra nieko verti. „Uždaros visuomenės“ (kitaip tariant – laisvos) šalininkai gali būti uždaresni, bet pliuralizmo ir įvairovės šalininkams užsidaryti savų bendraminčių ratelyje ir viešuose renginiuose atvirai ironizuoti oponentus ir vadinti juos prietaringais, analizuoti jų atsilikusio mąstymo priežastis, pereinant į įvairiausio pobūdžio psichologizavimus, vėlgi aiškinant mąstyseną tariamu istorijos neišmanymu arba nostalgijomis būtiems ar nebūtiems dalykams yra mažų mažiausiai nenuoseklu ir veidmainiška.
Egzistuoja keturios dažniausios reakcijos į argumentuotą kritiką ar analizę: 1) tyla; 2) veblenimai apie tai, jog nėra į ką atsakinėti, nepateikta argumentų, nusišnekėta, neįmanoma ginčytis, tad geriau negaišti laiko; 3) epitetų, įžeidimų ir palyginimų vaišės; 4) vieno teiginio, aspekto ar argumento supeikimas, traktuojant, kad jo kritika galioja visam tekstui ir viskam, ką autorius apskritai rašo, taip sugriaunant teksto namą, tarsi tualete išsukus lemputę sutrupėtų viso pastato pamatai.
Apie kokią diskusijų kultūrą, o kartu ir demokratiją, galima šnekėti, kai šios reakcijos tampa norma, aplipdyta įvairiausiais lozungais, iš tiesų užkertančiais kelią rasti tiesą, kuri jau seniai laikoma rasta ir nepaneigiama. Jeigu ji paneigiama, tai tuo blogiau ją neigiantiems. Kitaip tariant, demokratijos principų laikomasi tik tada, kai tai naudinga, o ne savaime. Tai – sekuliarizuotas pseudoreliginis santykis su demokratija. Johnas Rapley‘is, analizuodamas, kaip ekonomika tapo religija, pažymi, jog „nesame pilnai transformavęsi į ekonominius gyvūnus, kuriais mus norima laikyti. Kaip krikščionys, kurie lanko bažnyčią, bet ne visada laikosi įsakymų, mes elgiamės pagal ekonominės teorijos prognozes tik tada, kai mums patogu“. Demokratinis davatkiškumas pasižymi tuo, jog didžiausiais demokratais skelbiasi tie, kurie savo elgesiu yra labiausiai antidemokratiški. Panašią maskuotę galima įžvelgti ir N. Putinaitės kalbėjime.
Šio straipsnio pagrindinė veikėja yra pademonstravusi visus reakcijų tipus. Kaip ir jos bendraminčiai bei kiti objektyviai mąstantys, tiesos pusėje stovintys, nesityčiojantys, dialogo trokštantys, niekam nostalgijos nejaučiantys ir niekada neklystantys bei su idiotais radikalais neprasidedantys ir jiems savo nesarkastišką žodį bei tribūną amžiams užvėrę atvirojo pasaulio žmonės. Kokios reakcijos laukti šįkart? 25 procentų tikimybė, kad atspėsite…
