Prieš keletą dienų atlikėjas Ligitas Kernagis socialiniame tinkle paskelbė, kad, galimai Arūno Valinsko nurodymu, viena radijo stotis atsisakė jo dainų. Vėliau dainininkas, teigdamas, kad stotis informaciją paneigė, įrašą pašalino, tačiau Lietuvos atlikėjų blokavimas, purvo pylimas ant kai kurių iš jų šiandien matomas akivaizdžiai. Todėl apsimesti, kad niekas neduoda tokių užsakymų, neišeis.
– Kaip apibūdintumėt tai, kuo šiandien gyvena Lietuva? – filosofiškai pradėjome pokalbį su garsiu atlikėju, buvusiu Seimo nariu Ligitu Kernagiu.
– Siūlyčiau į situaciją žvelgti kiek plačiau. Nepriklausomybę Lietuvai iškovojo tarybiniais metais gimę žmonės. Jie pažymėti savotišku „kokybės ženklu”, nes juose vis dar gyva kovotojų dvasia. Prisiminkime to laikotarpio dainas ir kitą kūrybą. Niekas nebijojo, nebuvo jokio susipriešinimo, visi buvo vieningi ir siekė bendro tikslo.
Aš pats mokykloje esu ir Lenino biustą sudaužęs, ir jo raštus į makulatūros supirkimo punktą nuvežęs. Tiesa, ten jų nepriėmė ir liepė dingti, kol saugumas nepasirodė. Kai su klase lankėmės Maskvoje, atsisakiau nešti prie mauzoliejaus vainiką. Muzikuodami esame saugumiečių sulaukę, tačiau nebijojome, nes jautėme vienybę, buvome persismelkę patriotizmo dvasia. Atsigręžę į tuos laikus, užuot kritikavę, galėtume nemažai pasimokyti. Beje, A.Valinskas irgi atėjo iš tos pačios epochos, tačiau kuo jis pavirto šiandien? Ir kuo, atgavusi laisvę, virto Lietuva? Viskas išsivertė tarsi kojinė…
Dar 2010-aisiais sukūriau dainą „Aš – lietuvis”, kurios tekstas jau tuomet ragino vienytis: „Aš be tavęs, tu be manęs pražuvęs”. Bet jau tada daina kažkam pasirodė per daug politizuota, todėl visi kanalai ją užblokavo. Kadangi tuomet buvau Seimo narys, pagalvojau, jog tai susiję su mano politine karjera, todėl per daug šito nesureikšminau. Bet tai buvo klaida – dainoje buvo įžvelgtas ne raginimas vienytis, o politikavimas, todėl ją net ir šiandien sunku kur nors išgirsti.
Sakyčiau, kad tai buvo ir „Atšaukimo kultūros” („Cancel culture”), kuri mūsų dienomis liejasi per kraštus, Lietuvoje pradžia. Beje, pastebėjote, kas tuo užsiima? Ypatingais talentais nepasižymintys narcizai. Žmonės, kuriems tiesiog būtinas dėmesys. Tiesa, A.Valinskas neblogai pasireiškė, kai įkūrė anais laikais su sistema kovojusį „Dviratį”. Bet šiandien tai išvirto į konformizmą. Dabartinės „Dviračio žinios” yra elementari mūsų visų pinigais išlaikomos LRT laida. Gabiausi, pozityviausi jos veikėjai pasimirė ir liko tik laidos šešėlis.
Su A.Valinsku ėjome į rinkimus. Taip, jis mus surinko ir, kaip atrodė tuomet, suvienijo bendram tikslui, tačiau, eidami į didžiąją politiką, mes nesupratome visų jos niuansų. Po pusmečio Seime iš kubilių, degutienių bei juknevičienių pasisakymų tapo aišku, kas yra kas. Tie, kas turėjo būti autoritetais, tapo dugnu. Ir šis nuosmukis, papildomai skatinamas, pastarosiomis dienomis intensyvėja. Pavojaus akivaizdoje žmonės ne vienijami, o toliau skaldomi, užsiimant menamų vidaus priešų paieškomis.
– Ir vienu tokių „priešų” tapote jūs?
– Manau, kad mano atveju suveikė asmeninės ambicijos.
Paskambino bičiulis ir prasitarė, kad A.Valinskas pasirūpino, jog mano dainų vienoje radijo stotyje nebeliktų. Po šio skambučio susimąsčiau. Kai anksčiau jiems siųsdavau savo kūrybą, visuomet sulaukdavau patvirtinimo, kad daina adresatą pasiekė. Paskutiniu metu to nebūdavo. Tuomet galvojau, kad gal pamiršta ar laiko neturi, bet po skambučio visa mozaika tvarkingai susidėliojo. Manyčiau, A.Valinskas tai padarė, prisimindamas senas nuoskaudas. Kai buvome Seime, prasidėjo nesutarimai ir mūsų keliai išsiskyrė.
Kadaise A.Valinskas turėjo projektą – „Kelias į žvaigždes”, kuriame tikslingai menkino pasirodančius vaikus, nes tokį žmogų lengviau valdyti. Atėjęs į politiką, jis pamiršo, kad nesame jo projekto dalyviai, todėl dalis kartu atėjusių nuo jo pasitraukė. Jo aplinkos teigimu, A.Valinskas tokių dalykų nepamiršta, tad, spėčiau, dabar nusprendė už tai atkeršyti.
– Įrašą apie dainų blokavimą netrukus ištrynėte. Viešumas davė rezultatų?
– Norėjau ne skųstis, kad esu blokuojamas, o atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kas vyksta. Tie, kurie galvoja, kad įtaką galima daryti tik būnant programų direktoriumi arba arenos savininku, arba bilietų platintoju, klysta. Įtaką daro kiti žmonės, o minėti asmenys tik vykdo jų pavedimus. Tai, kad A.Valinskas turi įtaką, puikiai įrodo Selo, Gyčio Paškevičiaus, „Rebelheart” pavyzdys.
Po viešo įrašo mano dainų radijuje pradėjo daugėti. Jie taip esą bando parodyti, kad sakiau netiesą, tačiau jeigu viena daina nuskamba eteryje kartą per tris savaites, galima drąsiai sakyti, kad atlikėjas paliktas užribyje. Pažiūri radijo stočių grojaraštį ir aiškiai matai, kas turintiems įtaką tinka, o kas – ne.
Analogiškai pastaruoju metu vyksta Rusijoje. Ala Pugačiova, Maksimas Galkinas, „Mašina Vremeni” ir kiti, kurie pasisakė prieš Rusijos agresiją, tapo atstumtaisiais. Iš „Mašina Vremeni” lyderio Andrejaus Makarevičiaus atėmė visus sąžiningai uždirbtus valstybinius apdovanojimus.
Lietuvoje to dar nėra, bet tendencijos – bauginančios.
Selas ar G.Paškevičius surinkdavo pilnas koncertų sales, tad, tikėtina, santaupų turi, tačiau niekas nežino, kiek tęsis karas. Vėlgi A.Valinskas, prieš užsipuldamas atlikėjus, galėjo su jais susitikti ir pabendrauti. Mus pasiekia daug labai prieštaringos informacijos, tad joje susigaudyti tikrai nėra lengva. Gal kažkas ne taip suprato, gal ne taip išsireiškė. Deja, užuot žmones paprotinus, jie buvo viešai pasmerkti. Alternatyvų buvo, tačiau viskas susivedė į galios demonstravimą.
Situaciją dar labiau blogina tai, kad užpulti atlikėjai tyli. Šiuo atveju tylėjimas yra ne inteligentiškumo, o sutikimo ženklas. Vienintelis Selas „nesismulkina” ir beria tai, kas ant liežuvio galo, bet ir jis nesuvokia, kas jo gali laukti.
– Kodėl žmonės leidžia taip su savimi elgtis?
– Sakyčiau, nutylėjimas, dabar išpopuliarėjusi tolerancija ir baimė kažką prarasti. Tipiškas lietuvis tol sėdi krūmuose, kol lieka be nieko ir tik tuomet pradeda priešintis. Bet ar tikrai verta tiek laukti? Juolab kad sprendimai nėra sudėtingi.
Valdžia „ne tokius” menininkus stengiasi arba sutrypti, arba nupirkti. Tarkim, Marijonas Mikutavičius. Kadaise kritikavo esančius valdžioje, bet gavo apdovanojimą ir viskas baigėsi. Mačiau jį televizijos reportaže, skirtame Naisių festivaliui. Buvo akivaizdu, kad jis bijo sakyti tiesą, todėl visi atsakymai buvo aptakūs, vengiant, kad koks žodis bus ne taip suprastas ar interpretuotas.
Dar blogiau, kad „Atšaukimo kultūra” prasismelkė ne tik į meną, bet ir į politiką bei verslą. Visur klesti mobingas ir nepotizmas. Esant tokiai situacijai, išeitį matau vieną – ignoruoti tokius žmones, kaip A.Valinskas ir tuos, kam jis dirba.
Jeigu jis visą energiją, kurią skyrė atlikėjų puolimui, būtų paskyręs tautos vienijimui, tikrai turėtume puikų rezultatą. Bet, matyt, šiandien Lietuvoje kaip tik ir bijoma žmonių vienybės. Kam tai kliūna? Manyčiau, kad esantiems valdžioje.
Čia būtina prisiminti, kad ir A.Valinskas, dirbdamas mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomame LRT, atstovauja valdžios interesams ir niekada jos nekritikuoja. Net skeptikai sutiks, kad įtaką nacionalinis transliuotojas turi.
Be to, į Seimą pateko konservatorių partijai priklausantis jo sūnus, tad galima net neabejoti, kad jis nekirs šakos, ant kurios abu sėdi. Todėl ir formuojama „viena teisinga nuomonė”, sėjama baimė, o kitaminčiai – marginalizuojami. Sugebėjus įveikti šią baimę, situacija galėtų pasikeisti.
– Ar tai dar įmanoma?
– Po to, kai iš Naisių pabėgo dalis ten turėjusių pasirodyti atlikėjų (jie nuvylė ne organizatorius, o koncerto laukiančius žmones), į jų vietą, pareiškę, kad nebijo groti, galėjo stoti kiti. Tiksliau, nors ir nedaug, bet tokių atsirado, kas įrodo, kad viltis dar gyva.
Jeigu tokių nebijančių žmonių daugės, galbūt išdrįs prabilti ir tie, kurie neapgalvotai pasisakė karo tema. Problema ta, kad jeigu jie bandys kalbėti šiandien, kai visuomenė yra suskaldyta, niekas jų neklausys. Būtent tai ir yra „Atšaukimo kultūros” ašis – sužlugdyti žmogų, sužlugdyti atlikėją. Nes taip galima ne tik demonstruoti savo galią ar daryti įtaką visuomenei, bet ir reguliuoti kultūros rinką, naikinant joje konkurenciją. Darosi ne tiek svarbu, kiek geras yra atlikėjas, o kokios jo pažiūros. Scenos atsiveria ne geriausiems, o „teisingiems”, valdžiai tinkantį požiūrį viešai propaguojantiems, dainininkams.
Muzika gali būti naudojama tiek kaip protesto, tiek kaip auklėjimo forma. Tai yra veiksminga „minkštoji galia”, kuri šiandienos Lietuvoje naudojama prieš savus žmones.
