Ar sulauksime Lietuvoje pirmalaikių Seimo rinkimų?

Kol valstybių parlamentuose bus pozicija ir opozicija, tol tarp šių dvipolyje atsidūrusių politinių jėgų vyks vienokia ar kitokia konkurencija ir kova. Tokios yra demokratinių šalių realijos. Nesvarbu ar tai ilgalaikio parlamentarizmo tradicijas turinti valstybė ar tik kelis dešimtmečius, po atgautos nepriklausomybės, demokratiškai bandanti gyventi šalis kaip mūsų Lietuva.

Interpeliacijų taikymas vyriausybės vadovams ar jų ministrams nėra retenybė, o visos vyriausybės atsistatydinimas ir pirmalaikiai rinkimai taip pat neatmetamas politinės kovos būdas demokratinėje valstybėje. Apie tokį scenarijų augant politinei įtampai ir šalies piliečių nepasitenkinimui savo valdžia Lietuvoje, „Respublikos“ apžvalgininkas Gediminas Jakavonis kalbasi su Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininku Vytautu Budniku.

G.J. Per visą mūsų atkūrusios nepriklausomybę Valstybės istoriją LR Seime laikas nuo laiko įvairiose kadencijose pasigirsdavo raginimai ir opozicinių partijų siūlymai organizuoti pirmalaikius rinkimus. Tokia politinės kovos praktika demokratinėse valstybėse egzistuoja, bet Lietuvoje tai yra atsitikę tik vieną kartą, kai paskelbęs Nepriklausomybę Atkuriamasis Seimas priėmė Konstituciją ir nusprendė „išsivaikščioti“. Kas Jūsų manymu vyksta dabar, kad tautoje taip smarkiai palaikomos pirmalaikių rinkimų nuotaikos?

V.B. Atsakymas būtų dvejopas: pirmiausia reikėtų vertinti valdžioje esančių politikų gebėjimą/negebėjimą tinkamai reaguoti į šiandienos iškilusias grėsmes mūsų visuomenei ir valstybei. Antra – išorės Lietuvai nedraugiškų valstybių veiksmai komplikuojant mūsų valstybės vidaus gyvenimą.
Apie valdžios gebėjimus sunkoka kalbėti, nes pastaraisiais metais jos pastangos buvo orientuotos ne į žmonių gerovės kūrimą ar gyventojų socialinės atskirties mažinimą, o į trečiaeilius ir visuomenei sunkiai paaiškinamus dalykus. Jei peržiūrėtume Seimo darbotvarkę, matytume, kad valdančioji dauguma daugiausia rūpinosi, kaip susiaurinti lietuvių kalbos valstybinį statusą, įteisinti Lietuvoje dvikalbystę, įskaitant tris papildomas X,W ir Q raides lietuvių kalbos abėcėlėje.

Karo grėsmės akivaizdoje ji visai nesirūpina jaunimo patriotiniu auklėjimu, bet rūpinasi kaip jaunuoliams palengvinti narkotikų prieinamumą. Ji neskiria beveik jokio dėmesio katastrofiškai šalies demografinei būklei, vaikų gimstamumui pagerinti, šeimoms stiprinti ar gyventojų emigracijai suvaldyti, tačiau siautėjant pandemijai paskelbusi šalyje nepaprastąją padėtį ir uždariusi žmones jų namuose, ji uoliai rūpinasi abortu legalizavimu, translyčių ir homoseksualių asmenų teisėmis, lyčių lygybe bei kitomis kontraversiškomis naujovėmis. Todėl daugelis negali suprasti, kodėl siautėjant pandemijai ir vykstant karui Ukrainoje, valdžia pasirinko tokius veiklos „prioritetus“.

Kita vertus ryškiai juntame išorės nedraugiškų Lietuvai valstybių, ypač Rusijos, įtaką provokuojant žmonių tarpusavio priešpriešą ir nesantarvę. Liūdnai pagarsėjęs nacių medžiotojas Efraimas Zurofas iš peties darbavosi juodindamas Lietuvą tarptautinės bendruomenės akyse, o jam talkino pustuzinis vietinių naudingų idiotų. Kitaip jų nepavadinsi, nes jau atvirai prabilta apie šio nacių medžiotojo galimus ryšius su Kremliumi, o mūsų vietiniai propagandistai kibę ant Maskvos kabliuko uoliai įgyvendino Kremliaus programą „denacifikuojnat“ Lietuvą ir kaip įmanydami juodino šalies laisvės kovų didvyrius, žemindami žuvusiųjų partizanų atmintį ir skleisdami neapykantą tarp žmonių. Tokioje situacijoje nebuvo galima tikėtis jokios žmonių santarvės ir sutarimo, kuris yra būtinas karo grėsmės akivaizdoje.

Be to visuomenė išvydo, kokius „denacifikacijos“ ir „deukarinazcijos“ metodus Kremlius taiko Ukrainoje. Todėl pajutę grėsmę žmonės natūraliai siekia politinių permainų, nori naujų rinkimų, naiviai vildamiesi, kad tie patys politikai, kurie valdė šalį virš 30 metų, realiai gali ką nors pakeisti. Lietuvai reikia visai kitokių permainų. Bet tai jau atskira tema.

G.J. Klasikinis revoliucinės situacijos apibūdinimas skamba „kai apačios nenori gyventi kaip seniau, o viršūnės negali valdyti kaip anksčiau“. Atrodo, kad susipriešinimas mūsų Valstybėje pasiekė kritinę ribą, nes valdžia dirba sau, o žmonės nuo jos priimamų sprendimų sunkiai suduria galą su galu. Kažkada Marija Antuanetė tėškė įpykusiems prancūzams: „Neturit duonos, tai valgykit pyragus“. Palyginkit premjerės I. Šimonytės žodžius savo tautiečiams pasipiktinusiems nevykusia elektros kainų liberalizavimo akcija: „reikėjo patiems pasiskaičiuoti pasirenkant nepriklausomą tiekėją!“. Bandau suskaičiuoti kiek dabartinės valdžios sprendimų kėlė Lietuvoje kainas, mažino darbo vietas, žlugdė ekonomiką, griovė sveikatos apsaugos sistemą, švietimą… Niekada Lietuva neturėjo tokios arogantiškos, ambicijų kupinos ir nekompetetingos vyriausybės kaip ši. Ir tai jau tampa ne opozicijos, o visos lietuvių gyvenančių savo Tėvynėje nuomonė. O kodėl Jūsų nuomone Lietuvoje vyksta tokie dalykai?

V.B. Šie I. Šimonytės žodžiai tautiečiams, geriausiai iliustruoja valdžios požiūrį į žmones. Sunku pasakyti, iš kur toks nejautrumas kitam. Taip pat sunkiai paaiškinama karo pavojaus akivaizdoje kai kurių politikų neapykanta savo piliečiams, jų skleidžiamas melas ir galios demonstravimas. Ar kalbėtume apie ekonomiką, sveikatos apsaugos sistemą ar švietimą – visur tas pats nesiskaitymas su žmonėmis. Kitaip kaip valstybės demontavimo šio Lietuvos valdymo laikotarpio nepavadinsi.

Sukelia labai negeras mintis valdžios mėginimai vykstant Rusijos-Baltarusijos hibridiniam karui prieš Lietuvą perleisti į privačių investuotojų rankas valstybei svarbią strateginės reikšmės infrastruktūrą (aviaciją, vidaus vandenų transportą, Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, suskystintų gamtinių dujų terminalą ir kt.). Šis mėginimas, skambiai pavadintas strateginės reikšmės Lietuvos valstybinių įmonių pertvarka, buvo laiku sustabdytas.

Tačiau, nors karo grėsmė ir neatslūgo, valdžia vėl mėgina perduoti į privačias rankas šalies valdymo strateginius svertus. Šįkart elektros rinką. Esu minėjęs, kad realios elektros rinkos nėra. Lietuvoje neatsirado naujų elektros perdavimo tinklų ir naujų elektrinių, išskyrus vėjo ir saulės jėgaines, kurios yra nuostolingos, ir kurias išlaiko mokesčių mokėtojai. Šią visuomenei jautrią sritį valdžia mėgina perduoti siauram suinteresuotų žmonių ratui, ciniškai meluodama, kad „žmonėms už elektrą reikės mokėti mažiau“. Kiek „mažiau“, visi labai greitai įsitikino, gavę paskutiniųjų mėnesių sąskaitas.

Kodėl tai vyksta? Ogi todėl kad patikėjome Laisvos rinkos instituto ir kitų panašių ideologinių organizacijų kliedesiais, neva valstybė yra blogis, esą valstybės turi būti kuo mažiau. Kitaip tariant mes sutikome, kad socialinės apsaugos, įskaitant mediciną, būtų kuo mažiau, kad mūsų vaikų švietimą ir auklėjimą galėtų reguliuoti pseudo ideologinės visuomeninės organizacijos, galiausiai, kad būtų kuo mažiau meilės savo tautai, kalbai ir kultūrai, nes ir jos pamažu jau atsisakome. Tuo tarpu atsisakydami savo valstybės (savęs valdymo) mes kartu tampame valdomi kitų, tarsi tampame savotiškais kažkieno vergais. O vergus visada atsiranda kam valdyti.

G.J. Bandau spėti, ar šitaip savo valstybę žlugdantys ir savo šalies žmones skurdinantys valdantieji sugebės rasti savyje drąsos pripažinti, kad su savo piliečiais elgiasi kaip priešai ir skelbti pirmalaikius rinkimus? Greičiausiai kad ne. Bandykim prieštarauti, kad Lietuvoje 1991 metais signatarai tai padaryti sugebėjo. Tik tuo metu pripažintu moraliniu autoritetu buvo Justinas Marcinkevičius, o dabar tokiais bando būti šurajevai, tapinai ir valinskai už pinigus aptarnaujantys save „elitu“ laikančius valdančiuosius politikierius. Politikierius, kurie įsitikinę, kad į valdžią atėjo amžiams ir dėl savo (ne)supratimo, jog gali tapti eiliniais piliečiais, turėsiančiais gyventi pagal pačių sukurtus įstatymus iš savo pozicijų nesitrauks. O kokia Jūsų nuomonė?

V.B. Vėl turėtume grįžti prie ištakų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, absoliučiu blogiu buvo paskelbtas valstybės dalyvavimas ūkio valdyme, vieninteliu pakaitalu iškeliant neoliberalizmą su absoliučiu tariamu privataus kapitalo valdymo gėriu. Tuomet buvo beatodairiškai ir galvotrūkčiais privatizuojamos to meto geruosius standartus atitinkančias gamybos technologijas turinčios įmonės, galėjusios konkuruoti Vakarų Europos rinkoje (daugelio tokių įmonių įrengimai buvo išparduoti kaip metalo laužas, apleisti pastatai palikti savaiminiam griuvimui, o buvę tų įmonių darbuotojai dažniausiai tapę emigrantais, virto pigia darbo jėga turtingesnėms šalims).

Paskutinis spektaklis su elektros rinka – tai mėginimas atsikratyti valstybinės atsakomybės už priimamus visuomenei nenaudingus sprendimus privataus kapitalo naudai. Tai yra savotiškas ženklas apie paskutinį Lietuvos ūkio išvalstybinimo etapą, galutinai pakertantį valstybės savarankiškumo ir nepriklausomybės šaknis.

Nereikia didelio ekonominio išprusimo, kad suprastumei, jog už politikų reiškiamų skambių frazių visada slypi siauri privatūs interesai. Pvz., pasiminkime, kaip garsioji A.Pavilionienė šaukė apie laisvę abortams ir moters teisei į kūną. Tuo metu šios politikės šešėlyje slėpėsi farmacijos kompanijos, siekiančios gausiai aprūpinti Lietuvos rinką kontraceptikais ir kitokiais preparatais šiai tariamai teisei įgyvendinti, kadangi Lietuva, skirtingai nei kitos Europos šalys, buvo neįsisavinta šių gaminių rinka. Paaiškėjo, kad politikė buvo susijusi su šiomis kompanijomis.

Analogiškai, kai Seimo nariai verkšnoja apie tariamai neproporcingas bausmes narkotikų platintojams, esą šie neadekvačiai yra baudžiami už nedidelio narkotikų kiekio platinimą, turime suprasti, kad jų šešėlyje slepiasi galingas plačia gyventojų rinka suinteresuotas narkotikų verslas. Lygiai taip pat, kai kalbame apie monopolinės elektros rinkos liberalizavimą, turime žinoti, kad tuo ketinama atverti vartus privačiam kapitalui dosniai pelnytis iš Lietuvos žmonių.

Visa tai yra pasekmės to, kad laisva valia atsisakome savarankiškumo, nesinaudojame savo konstitucinėmis teisėmis ir nenorime dalyvauti savo valstybės valdyme. Turiu galvoje žmonių nenorą dalyvauti rinkimuose ir referendumuose, jų sprendimą laisva valia atiduoti savo likimus į neaiškių politikų, dažnai įvairaus plauko perėjūnų rankas. Atitinkamai daugelio politikų sąmonėje susiformavo ydingas požiūris į mūsų visuomenę kaip nelaisvų žmonių bendruomenę, kurią galima valdyti medijomis, manipuliuoti jų sąmone, primesti jai bet kokius, netgi pačius idiotiškiausius sprendimus (prisiminkime garsų Vilniaus universiteto valdžios sprendimą įpareigoti akademinės bendruomenės narius bendrauti tarpusavyje nenaudojant žodžių vyras ir moteris, o naudojant žodį „Žmoga“).

Nepriklausomybės atgavimo aušroje turėjome šviesų, išprususį visuomenės elitą. Jį sudarė rašytojai, mokslininkai, filosofai, menininkai ir kiti. Turiu galvoje Lietuvos Sąjūdį. Šį elitą iškeitėme į dvaro juokdarius, kadangi mums norėjosi linksmai gyventi. Štai dabar ir turime tai, ką turime. Tačiau blogėjanti žmonių ekonominė ir socialinė padėtis, šalies politikų avantiūros savarankiškai be partnerių žinios blokuojant Kaliningrado tranzitą, kai Rusija ima grasinti Lietuvai karo veiksmais, jau darosi nebejuokingi.

Mes susiduriame su nelaisvų, be atsakomybės, nesavarankiškų žmonių, kurį vadiname elitu, sprendimais. Just. Marcinkevičius tuo ir skiriasi nuo Jūsų paminėtų šurajevų, tapinų ir valinskų, kad jo sąmonė buvo ne vergo, o laisvo žmogaus sąmonė. Gal ir keista, bet laisvė pirmiausia turi būti mūsų galvose ir mintyse, o tik po to ji gali tapti tikrąją laisve. Būtent dėl to nemanau, kad šioje situacijoje pirmalaikiai Seimo rinkimai gali ką nors pakeisti. Pirmiau turi pasikeisti pati visuomenė.