Viešojoje erdvėje nuskambėjo vienos ekonomistės siūlymas naikinti vaiko pinigus, kurios ji pavadino gerų laikų baroku. Sutinkant su tuo, jog ši išmoka yra imli biudžetui, visgi negalima sutikti su mintimi, jog ji nėra taikli, t. y. neatlieka tos funkcijos, kuriai yra skirta.
Įvedant vaiko pinigus buvo akcentuojama šios išmokos vertė šeimų, auginančių vaikus, skurdo rizikos mažinimo aspektu. Kaip žinia Lietuvoje šeima, auginanti tris ir daugiau vaikus arba vienas iš tėvų, auginantis vieną ar daugiau vaikų, vien dėl šio sociodemografinio fakto patekdavo į skurdo rizikos lauką. Todėl ją įvertinti reikia pagal tai, ar ji šią funkciją atliko. Taigi, pasižiūrime.
Lietuvos Statistikos departamento duomenimis labiausiai skurdą ir socialinę atskirtį patyrė būtent tie namų ūkiai, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo su vienu ar dviem vaikais. 2018 m. prieš įvedant vaiko pinigus, asmenų, vienų auginančių viena ar du vaikus ir gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis sudarė 53,1 proc, t.y. kas antra šeima. Namų ūkių, kuriuos sudaro du suaugę asmenys su trimis ir daugiau vaikais, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis tais pačiais metais sudarė 37.2 proc., t.y. kas trečia šeima.
Įvedus vaiko pinigus, 2019 m. šių dviejų sociodemografinių grupių, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis sumažėjo: asmenų, vienų auginančių vieną ar du vaikus ir gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis sumažėjo neženkliai, iki 49,1 proc., o štai namų ūkių, kuriuos sudaro du suaugę asmenys su trimis ir daugiau vaikais, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis sumažėjo iki 29,8 proc., t. y. daugiau kaip septyniais procentiniais punktais. Per vienerius metus – tai tikrai daug, žinant, jog pirminė vaiko pinigų bazė buvo vos 50 Eur.
2020 m., nepaisant padidėjusios vaiko pinigų bazės, abu šie rodikliai nežymiai pablogėjo: asmenų, vienų auginančių vieną ar du vaikus ir gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis padidėjo iki 51 proc., o namų ūkių, kuriuos sudaro du suaugę asmenys su trimis ir daugiau vaikais, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, ji padidėjo iki 32,4 proc.
Žinant, kad tais metais prasidėjo koronaviruso epidemija, dėl kurios stojo verslai ir žmonės neteko darbų, pradėjo augti infliacija, tenka konstatuoti, jog krytis buvo gana nežymus. Taigi, ekonominės stagnacijos periodu, vaiko pinigai atlieka stabilizuojantį vaidmenį, todėl jų atsisakyti – bent jau dabar – būtų neprotingas sprendimas.
Vaiko pinigai kritikuotini kitu aspektu. Daugelis pamiršo, kad vaiko pinigai „valstiečių“ valdymo metais neatsirado iš valdžios malonės. Juos įvedus buvo panaikintas papildomas neapmokestinamas pajamų dydis (toliau – PMPD) už kiekvieną auginamą vaiką. Dėl šios reformos, šeimos, kurios ]daug dirba ir uždirba, turėjo sumokėti daugiau mokesčių, kurių nekompensavo vaiko pinigai.
Ekonomine prasme – tai mažino paskatą dirbti daugiau. Ar galimas grįžimas prie senos sistemos: papildomas neapmokestinamas pajamų dydis (toliau – PNPD) plius tikslinės išmokos skurstančioms šeimoms? Toks variantas teoriškai svarstytinas, bet praktikoje nerealus. Valstybinės politikos požiūriu – tai egalitaristinė koncepcija, diskriminuojanti šeimas, turinčias prastesnį socialinį ekonominį kontekstą.
Vaiko pinigų ar bet kitokios paramos šeimai klausimas iš tiesų yra ne techninis, o ideologinis, t. y. ar valstybė vaikų turėjime ir auginime įžvelgia vertę, ar ne. Socialinės politikos požiūriu, vaikų turėjimas reiškia būsimas pajamas ateityje, taigi – mokesčius valstybei, o per tai ir paramą skurdo riziką patiriančioms šeimoms, ir galimybę išmokėti pensijas seneliams. Taigi, tvarų socialinį biudžetą.
Vaiko pinigų ar bet kitokios paramos šeimai klausimas iš tiesų yra ne techninis, o ideologinis, t. y. ar valstybė vaikų turėjime ir auginime įžvelgia vertę, ar ne.
Dar daugiau, jei pažiūrėsime globaliau, vaikų turėjimas reiškia tautos demografinį tęstinumą, o per tai – ir valstybės kaip tokios tvarumą. Nėra valstybės be tautos. O jei ta tauta nyksta, nyksta ir valstybė. Taip, demografų skaičiavimais, mes dar turime kelis šimtus metų. Bet tam, kad išnyktų valstybė, nėra būtina, kad mirtų paskutinis lietuvis. Tam pakanka, kad lietuvių sumažėtų tiek, kad nebebūtų gyvybinės jėgos kurti savo valstybę. Lietuvos demografinė raida rodo, kad prie šios kritinio taško mes sparčiai artėjame. O galbūt net jau esame priartėję.
Taigi, visi tie, kurie turi vaikų, vien dėl šio fakto, sąmoningai ar ne, prisideda prie Lietuvos valstybės kūrimo. Vien todėl šeimas, kurios augina vaikus, būtina remti. Ir lygiai taip pat, valstybinės politikos požiūriu, tie, kurie apsisprendžia neturėti vaikų, turi savo būdu ir tam tikra forma prisidėti prie valstybės tvarumo ir tęstinumo, nes valstybė – tai ne individų sankaupa, ir ji nėra skirta kurti jiems šiltnamio sąlygas, išskirtinai tenkinant individualius jų poreikius ir tik juos. Valstybė – tai piliečiai, kurie savo būdu ir forma prisideda prie aukštesnio už juos bendrojo gėrio kūrimo. Ir būtent šis piliečių įsipareigojimas valstybei kuria tinkamą terpę jiems joje gyventi bei daro ją tvarią.
Socialinės politikos požiūriu, tai išreiškia vadinamasis viengungio mokestis. Nenorite turėti vaikų, nes saugote planetą ir kovojate su klimato kaita? Prašau, jūsų reikalas. Bet susimokėkite už tai. Propaguojate etinę bevaikystę, bet auginate katę ar šunį? Prašau, jūsų reikalas. Bet susimokėkite už tai. Šio mokesčio taikymo praktika rodo, kad viengungio mokestis turi teigiamą socialinį efektą – jis paskatina kohabituojančias poras pagalvoti apie savo santykių formalizavimą, o neapsisprendusias žengti žingsnį ir sukurti šeimą. O santuoka – paprastai yra paskata ir prielaida turėti vaikų.
Lietuvos mokesčių sistema yra grįsta individualiu požiūriu į apmokestinimą. Pajamų mokesčio objektas yra asmens, o ne šeimos gautos pajamos. Toks požiūris lemia, jog šeimos moka daugiau mokesčių nei namų ūkiai, neturintys išlaikytinių. Taigi, egzistuojanti sistema yra palanki individui, bet ne šeimai.
Tokia pajamų mokesčio sistema, kai apmokestinamas individas, o ne namų ūkis, labiausiai pažeidžia šeimas, gyvenančias iš vienos algos (t.y., šeimas, kuriose dirba tik vienas iš tėvų arba šeimas, kuriose vaikai auga su vienu iš tėvų). Tokia pajamų mokesčio sistema Lietuvoje lemia skurdo ir socialinės atskirties riziką. Valstybė per savo mokesčių sistemą neturėtų bausti šeimų, kurios įsipareigoja auginti vaikus.
Panaši problema egzistuoja ir Didžiojoje Britanijoje. Ten santuokoje ar civilinėje partnerystėje gyvenanti pora, turinti vienas pajamas ir du vaikus, gaunanti vidutinį darbo užmokestį, turi sumokėti maždaug 40 proc. daugiau mokesčių nei panaši šeima Prancūzijoje ir beveik tris kartus daugiau nei panaši šeima JAV.
Šiame kontekste naujoji konservatorių partijos lyderė Liz Truss prakalbo apie būtinybę reformuoti Didžiosios Britanijos mokesčių taisykles, kurios šeimoms užkrauna tokią nesąžiningą naštą. Duomenys rodo, kad dvi vienodas pajamas gaunančios šeimos Jungtinėje Karalystėje gali turėti didesnes mokestines prievoles nei išlaikytinių neturintys namų ūkiai. Šią neteisybę lemia tai, kad Jungtinėje Karalystėje pajamų mokestis grindžiamas individualiomis pajamomis ir mažai atsižvelgiama į šeimos įsipareigojimus.
Naujoji Didžiosios Britanijos premjerė teigia: „Reikia keisti kultūrą, kad namų ūkis būtų pripažintas pagrindiniu apmokestinimo vienetu, kaip ir kitais tikslais. Tai leistų pašalinti anksčiau šioje ataskaitoje aptartą neteisingumą ir nepalankias sąlygas šeimoms su vaikais, o Jungtinės Karalystės sistema labiau atitiktų daugumos kitų išsivysčiusių šalių sistemas.“
Lietuvoje apie namų ūkį, kaip apmokestinimo vienetą, kol kas kalba tik šeimoms atstovaujančios organizacijos. Pirminiai bandymai tai siūlyti įstatymo leidėjui, baigėsi nesėkme. Argumentai tie patys – namų ūkis pagal Lietuvos įstatymus nėra pajamų mokesčio objektas, tokio objekto įvedimas reikalautų kardinalios mokesčių sistemos reformos.
Akivaizdu, jog daryti esminę pertvarką šioje srityje stokojama politinės valios. Sisteminės partijos nėra tam pasiruošusios. Bet ne Nacionalinis susivienijimas. Jis dar 2020 m. per Seimo rinkimus, siekdamas mažinti mokestinę neteisybę, tenkančią šeiminius įsipareigojimus prisiimančioms poroms, siūlė, sekant Vokietijos modeliu, sutuoktiniams sudaryti galimybę, pateikus bendrą mokesčių deklaraciją, išskaidyti priskaičiuojamą gyventojų pajamų mokestį, sudedant sutuoktinių pajamas, padalijant jas pusiau ir tik tuomet apmokestinant, atskirai taikant atitinkamo dydžio mokesčio tarifą bei neapmokestinamą pajamų dydį, tokiu būdu sumažinant mokestinę naštą šeimoms.
jv97vz