Albertas Žostautas. Ar turime Vyriausybę?

Jei Lietuva būtų tikra demokratinė valstybė, I. Šimonytės Vyriausybė jau seniausiai būtų atstatydinta. Užtektų vien tik išpuolio prieš Kiniją, kai mūsų šaliai buvo padaryta daugiau kaip dviejų milijardų eurų žala ir sugadinti tarpvalstybiniai santykiai ilgiems metams.

Bet po tokio poelgio nebuvo atleistas net didžiausias tos žalos kaltininkas – užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. O kur dar tos visos keistos prievartinio skiepijimo tvarkos, milžiniškos perteklinės mirtys, valstybę griaunančios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų pertvarkos, sumanymai miestuose mažinti, o ne didinti želdynus? O kur dar akivaizdūs LR Konstitucijos pažeidimai, na, kad ir priimant sprendimus dėl valstybinės kalbos?

Ir viskas – kaip vanduo nuo žąsies. Ar taip gali būti XXI amžiaus demokratinėje šalyje?

Pasirodo, ne tik gali, bet ir yra. Todėl daugumos rinkėjų valia, aiškiai išreikšta įvairiomis sociologinėmis apklausomis, – nė motais. O kai taip, tuomet galima viskas – net ir elektros tiekimą liberalizuoti, nors, pasak specialistų, tam buvo visiškai nepasiruošta ir neatlikti būtiniausi namų darbai. Todėl, pasak politologo Vytauto Sinicos, tai ne elektros rinkos liberalizavimas, o jos imitavimas ir didžiausia metų afera.

Maža to, energetikos ministras, viešai paklaustas per spaudos konferenciją, negalėjo paaiškinti, kaip čia taip yra, kad kilovatvalandės kaina mūsų šalyje šoka į niekada neregėtas ir ekonomiškai nepagrįstas aukštumas ir kas pasidalina tą milžinišką skirtumą tarp Švedijoje parduodamos ir Lietuvoje perkamos elektros kainų.

Ministras D. Kreivys tik pamikčiojo, tačiau toje pat spaudos konferencijoje atsirado žinančių ir patvirtinančių, kad tą didelį spekuliacinį skirtumą pasidalina parduodančios ir perkančios šalių elektros skirstymo operatoriai, pastaruoju metu itin sparčiai besikraunantys milijoninius pelnus. Štai ir visa elektros tiekimo liberalizacija.

Ar ir taip labai sudėtingomis geopolitinėmis aplinkybėmis dabar tikrai reikėjo liberalizuoti elektros rinką Lietuvoje, ar nebuvo privalu pirmiausia tam gerai pasiruošti, o tik paskui imtis to sumanymo?

Jau ne kartą šito viešai klausė buvęs ilgametis „Litbioma“ prezidentas, pasaulio biomasės energetikos asociacijos valdybos narys Remigijus Lapinskas.

Jo teigimu, maža to, kad nebuvo padaryti privalomi namų darbai, bet ir pradėjus eiti elektros rinkos liberalizavimo keliu, Vyriausybės sprendimai, švelniai tariant, buvo ne patys geriausi. Tačiau aukščiausios mūsų valdžios atsakymų į šiuos klausimus iki šiol neišgirdome. Todėl kyla dar ne vienas klausimas – ar elektros rinkos liberalizavimas naudingas Lietuvos valstybei?

Akivaizdu, kad ne. Ar už tai turi prisiimti atsakomybę I. Šimonytės Vyriausybė?

Tikrai taip. Bet ar prisiims?

Net ir klausti neverta, nes už tai bus atsakingas kas tik nori, bet tik ne tie, kurie iš tikrųjų yra atsakingi. Ir nereikia visko strimgalviais nurašinėti Rusijos karui prieš Ukrainą, nes, pasak specialistų, karo nulemtas pabrangimas sudaro palyginti nedidelę kosminės kainos dalį.

Žinia, kad pagrindiniai kasdienos dalykai labiausiai priklauso nuo Vyriausybės sprendimų, savarankiškai priimtų ar ultimatyviai kažkieno primestų. Tačiau mes matome, kad ten, kur Vyriausybės galvoja apie savo šalis ir jų žmones, būna vienoki sprendimai, o ten, kur galvojama apie kažką kitą – būna visai kitokie valdžios pasirinkimai, deja, kažkodėl visada naudingi ne savo piliečių ir savo verslų daugumai.

Pavyzdžiui, dabar kariaujančios Ukrainos Vyriausybė sugebėjo prisiimti įsipareigojimą, kad visi komunaliniai mokesčiai iki pat naujojo šildymo sezono pabaigos Ukrainoje nebus didinami. O kaip Lietuvoje?

Nejuokaukite. Apie tai niekas net negalvoja, na, bent neteko išgirsti nė mažiausios užuominos viešojoje erdvėje. Todėl ir kyla dar vienas klausimas – ar Lietuva turi Vyriausybę, ar po tuo pavadinimu glaudžiasi nežinia kam ir nežinia už ką dirbanti žmonių grupė, tik žodžiais besidievagojanti, kad „vardan tos Lietuvos“.

O kaip Jūs galvojate? Juk laikas ir apie tai rimtai pasvarstyti?