Steigiant Lietuvos regioninius parkus, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad atskirų kraštų skiriamasis bruožas yra didžiulė akmenų gausa. Tai – ledynmečio laikų dovana: ledyno tirpsmo vandenų suformuotose žemėse amžiams liko iš svetur atgabenti 10 – 12 tūkstančių metų senumo, paties įvairiausio dydžio, formų, spalvų, sudėčių rieduliai. Tačiau turbūt niekur neišvysime tokios didelės jų įvairovės, kaip Salantų regioniniame parke. Kulakių, Erlėnų, Igarių, Šauklių riedulynai užima didžiulį parko plotą. Be to, parke esama ir įspūdingų pavienių akmenų: penktas pagal dydį Lietuvoje akmuo „Šilalės kūlis“, siekiantis apie 7,5 m ilgio, beveik 5,5 m pločio ir daugiau kaip 3,5 m aukščio; Šauklių alkavietėje esantys du nutašytais šonais akmenys, buvę pagonių šventyklų aukurais; prie Mosėdžio kyšantis Mosėdžio akmuo, kurio parametrai – 1,74 m, 3,55 m, 3,34 m; Šauklių akmuo, irgi su įspūdingais matmenimis – 2,80 m, 5,10 m, 2,50 m, ženklinantis to paties pavadinimo gyvenvietės pradžią (beje, ant nuo šios akmens nuskelto granito gabalo Palangoje stovi Jūratės ir Kastyčio skulptūra), bei daugybė kitų. Neveltui ir šio parko emblemą puošia akmenys.
Lietuvoje irgi esama tundros
Salantų regioniniame parke esantis Šauklių riedulynas vietinių gyventojų neretai vadinamas tundra. Pramintas jis šitaip ne skambaus epiteto vardan – šios vietovės augalai savo rūšine sudėtimi išties primena tundroje vešinčius. Išvysime čia egzotiškuosius briedgaurius, mėgstančius nederlingus ir rūgščius dirvožemius, viržių plotelius, visžalius paparčius. Čia ant akmenų auga itin retos kerpių rūšys. Buvodamas Šaukliuose, negali atsikratyti įspūdžio, jog esi kažkur Šiaurėje ir stebi jos trumpos vasaros padovanotus vaizdus. Tie apsamanoję, apkerpėję, galvas iškišę akmenys, tos savaime pasisėjusios nedidukės pušaitės ir berželiai. Ekologai sako, jog šioje vietovėje stūksantys akmenys daugiausia yra nuo 0,3 metrų skersmens, bet yra siekiančių ir po tris metrus. Legenda pasakoja, jog visi šie akmenys – tai kažkada šį kraštą norėjusios pavergti švedų kariuomenės kariai, pagonių dievų užkeikti. Į žmones akmenimis paversti priešai atvirsią tik tada, kai akmenys sužydėsią…
Visus šiuos riedulius atvilko nuo Švedijos, Vakarų Suomijos, Alandų salų slinkę ledynai. Ir Baltijos jūros dugno akmenų čia esama. Bendras Šaukliuose esančių akmenų tūris siekia maždaug 300 tūkst. kubinių metrų. Tiesa, į akis Šauklių riedulyne ši akmenų gausa pernelyg nekrenta; jie įaugę į žemę, pasislėpę tarp žolių, apžėlę samanomis ir kerpėmis.
Pažintiniu taku – per kadagyną
Tačiau pirmiausia Šauklių draustinis garsus savo kadagiais: aukštais, tarpais į viršų net kelis metrus išstypusiais, vešliais, išsišakojusiais. Į kadagyną veda maždaug poros kilometrų ilgio pažintinis pėsčiųjų takas. Visur stovintys stendai supažindina su savitais šios vietovės augalais ( kurių dalis įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą ) ir gyvūnais, o tako gale įrengtas apžvalgos bokštas leidžia pasigėrėti įspūdingu šios teritorijos vaizdu iš viršaus. Beje, draustinyje įrengtas ir 300 metrų ilgio medinis lentų takas, prasidedantis kiek toliau nuo pagrindinio įėjimo į kadagyną; jis pritaikytas ir neįgaliems lankytojams.
Čia mėgsta apsilankyti įvairiausių mokslo sričių specialistai. Entomologai randa didelę vabzdžių įvairovę, ornitologai – retų paukščių perimvietes, botanikai – retai kur kitur sutinkamų augalų… Na, o paprastiems lankytojams šioje vietoje tiesiog norisi ilsėtis: kvėpuoti tyriausiu oru, klausytis įvairiausių sparnuočių trelių, grožėtis žydinčiais viržynais ir skrajojančiais drugiais… Čia pabuvojęs jauti, kaip atsigauna kasdienybės stresų nualinta dvasia ir kūnas…
Ant jo laumės žlugtą velėjo
Netoli Kartenos piliakalnio stūkso mitologinis akmuo, vadinamas Laumės kūliu. Vietiniai gyventojai tvirtina, jog senovėje, kai palei šį riedulį tekėjo Kūlupio upelis, ant jo sulipusios laumės skalbdavo savo drabužius. Kita legenda byloja, jog kažkada, kai akmenys dar tebebuvę minkšti, čia ganydavosi karvės, ir viena iš jų įmynusi savo pėdą. Išties, akmens paviršius nelygus, jame esama ne vieno įdubimo, o vienas iš jų savo kontūru primena karvės pėdą. Dar viena legenda sako, jog šį akmenį nešęs nelabasis ir norėjęs juo sudaužyti bažnyčią, tačiau nespėjęs, nes pragydęs gaidys ir tekę riedulį mesti žemėn. Įsiutęs nelabasis spyręs akmeniui, palikdamas jame ženklą.
Laumės kūliais vadinami akmenys sudaro didžiausią mitologijos paveldo grupę. Visi jie traukia dėmesį įspūdingais gabaritais ir paprastai randami šalia vandens telkinių arba pačiame vandenyje. Iš čia, aišku, ir jų sąsajos su laumėmis. Beje, seniau tėvai drausdavo savo vaikams net artintis prie tokių akmenų, kad laumės nesučiuptų ir neįtrauktų vandenin…
Akmenys – sakralinės erdvės dalis
Aišku, retas, atvykęs į šį kraštą, neaplanko garsiosios Orvidų sodybos – privačios moderniojo, sakralinio ir tautodailės meno ekspozicijos, esančios Kretingos rajono Gargždelės kaime. Įkūrė ją Vilius Orvidas – tautodailininkas, skulptorius, vienuolių pranciškonų ordino narys, dvasininkų vadintas broliu Gabrieliumi. Skulptorystės meno šis žmogus išmoko iš savo tėvo, akmentašio, rinkusio iš melioruojamų laukų akmenis ir iš jų kalusio įvairius meninius dirbinius. Abu vyrai ilgainiui savo sodybą pavertė ištisa akmenų karalyste.
Kadangi visa tai vyko tarybiniais laikais, o ekspozicijoje buvo aiškiai matomi sakralinio meno bruožai, sovietiniams ideologams ji neįtiko. Prieš šią sodybą kovota – skulptūros nesyk vežtos į akmens skaldyklą. Nepatiko valdžiai ir tai, kad pas Orvidus rasdavo prieglobstį visuomenėje nepritapę žmonės: maištaujantis jaunimas, buvę kaliniai, narkotines medžiagas vartoję asmenys… Visiems jiems brolis Gabrielius rasdavo gerą žodį, visus užjausdavo, apgyvendindavo ir maitindavo.
Vėliau, prasidėjus Atgimimui, kurti tapo lengviau. Viliaus Orvido padirbdinti kryžiai, skulptūros, mitologinės kompozicijos yra labai savito braižo, originalūs kūriniai. Krikščioniškuosius siužetus ir simbolius jis interpretuoja savaip; jo darbuose itin išryškėja akmens forma, spalva, struktūra. Tašymo technika gruboka, kai kurie kūriniai atrodo tarsi neproporcingi, tačiau jiems nestinga dinamikos ir ekspresyvumo.
Dar sovietmečiu ši sodyba buvo gerai žinoma Lietuvoje ir už jos ribų. Dabar, Viliui Orvidui iškeliavus Anapilin, čia įsteigtas privatus muziejus. Pasak ne vieno Lietuvos menininko, ilgalaikių šios sodybos išsaugojimo tendencijų, deja, nesama, ir kažin ar ji tvarkoma taip, kaip jos ateitį regėjo brolis Gabrielius. Būta minčių, kad čia derėtų leisti apsigyventi vienuoliams pranciškonams arba sodybą perimti valstybei: tokio lygio meno kūriniai turį priklausyti visiems. Net su peticija 2001 metais į Lietuvos vadovus kreiptasi, primenant, jog mėgėjiškas Viliaus Orvido paliktų šedevrų tvarkymas yra žalingas dalykas.
Kurdamas savo darbus, Vilius Orvidas negalvojo, jog jo darbo vaisių po kurio laiko vyks žiūrėti žmonės iš įvairių šalių. Šie kūriniai buvo jo filosofinių minčių išraiška, materialus jo dvasinių ieškojimų įsikūnijimas. Savo skulptoryste jis gelbėjo tai, ką dar buvo galima išgelbėti: didžiulius Žemaitijos akmenis – nuo suskaldymo ir pavertimo medžiaga keliams grįsti; buities reikmenis iš melioruojant griaunamų kaimo sodybų – nuo išmetimo kaip niekam nereikalingus. Tarp jo paties ir kitų menininkų kuriamų skulptūrų šie senoviniai daiktai puikiai pritapo.
Grožio puoselėjimo tradicijos tęsiamos
Tarp vieno iš garsiausių kultūros paveldo objektų Salantų regioniniame parke yra Vaclovo Into akmenų muziejus. Įsteigtas jis 1979 metais, ir savo rinkinyje turi per 150 tūkst. akmenų kolekciją: nuo didžiausio, sveriančio 50 tonų, akmens iki vos kelių gramų svorio akmenėlio.
Jaunas gydytojas Vaclovas Intas, atvykęs dirbti į Žemaitijoje esantį Mosėdžio miestelį, visą gyvenimą rinko akmenis. Iš pradžių juos kurdino ligoninės teritorijoje, kuri kartu su alpinariumu, tvenkiniais ir parku virto įspūdingo grožio zona, o kai akmenų kompozicijoms čia jau tapo per ankšta, jas ėmė ir perkėlė į Bartuvos upelio slėnį. Dabar čia eksponuojami ne tik Baltijos regiono rieduliai, ledynmečiu atridenti į Lietuvą, bet ir iš kitų kraštų pargabenti akmenys. Gydytojas Vaclovas Intas daug keliavo, iš svetur atsiveždamas ne tik retų medžių, krūmų sodinukų, augalų sėklų, bet ir akmenų. Jie, atkeliavę iš Ukrainos, Karelijos, Kazachijos, ir dabar puošia muziejaus teritoriją. O restauruotame malūne yra pateikta uolienų klasifikacija, demonstruojami tiek tipiški mūsų kraštui akmenys, tiek ir retesni, išdėstyti geologiniai žemėlapiai.
Akmenys lemtingai pakeitė visą Mosėdžio miestelio gyvenimą: jis tapo garsus pirmiausia Vaclovo Into sukauptos kolekcijos dėka. Ne veltui ir paties gydytojo kūnas amžinąjį prieglobstį rado akmenyje. Kremuoti pelenai įkurdinti vieno riedulio ertmėje.
Lankydamiesi Mosėdyje, keliautojai grožisi rūpestingai tvarkomu miesteliu. Vietos gyventojai, o ypač Mosėdžio moterų asociacijos „Ognelė“ narės daro viską, kad V. Into įsteigtos muziejinės sodybos aplinka būtų išpuoselėta. Šitaip saugomas garsiojo kraštiečio atminimas, o kiekvienam, atvykusiam čionai, yra tikrai kur akis paganyti ir dvasią sušildyti.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
