Andai įsiaudrinusios minios nešamas ant baslio pamautas pono Ptn nukirstos galvos muliažas man iš karto priminė antikinį mitą apie Persėją, nukirsdinusį pabaisos Gorgonės Medūzos galvą.
Senas mitas pasakoja, kad Gorgonės Medūza buvusi gąsdinanti visus pabaisa su nuodingomis gyvatėmis vietoj plaukų, tačiau svarbiausia – anosios žvilgsnis buvo toks atšiaurus, kad pažiūrėjusi ji iškart gyvą būtybę paversdavo akmeniniu luitu. Kita vertus, skiriasi pasakojimai, kaip Persėjui pavyko įveikti šią kikimarą.
Viena versija byloja apie tai, kad Persėjas, eidamas atbulomis, drauge žiūrėdamas į pro šoną nežymiai prakišto veidrodinio skydo atšvaitą, pritykino ir nukirto miegančios Medūzos galvą. Pavadinkime šią versiją kruvinąją arba karinių sankcijų pritaikymo versija.
Kita versija, kaip atrodo, yra labiau išmoninga veidrodinės manipuliacijos požiūriu, paporinanti mums apie tai, kad pati Gorgonės Medūza suakmenėjo nuo savo žvilgsnio atspindžio, kai neatsargiai žvilgtelėjo į veidrodinį skydą, už kurio slėpėsi gudrusis Persėjas. Kitaip tariant, čia pabaisa neva suakmenėjo nuo savo pačios žvilgsnio atatrankos.
Taip, žinoma, taip, tačiau – klausiate – kaip būtų galima prikišti tokį veidrodėlį Vladimirui Putinui prie veido, kai mus skiria neįveikiami atstumai?
Kaip atrodo, misija išties neįmanoma, primenanti ne mažiau keistą pamokymą apie tai, kaip būtų galima lengviausiu būdu pagauti zuikį: esą užtenką jį pasivyti, užpilti druskos ant uodegos, zuikis po to pats įšoks į glėbį…
Tačiau atidžiau pažiūrėję tikrai pastebėsite, kad išmanaus Persėjo taktiką jau išbandžiusi net tokia A.Merkel (tikrai ne mano herojus, tačiau bent vieną kartą ji yra pasielgusi išmoningai), kiti politikai, tarsi kviečiantys V.Putiną žvilgtelėti į veidrodį, kuris galimai parodys tai, kokie baisūs demonai gali pasižadinti, kai yra naikinamos nusistovėjusios valstybių sienos. Ar iš tiesų pasėjus vėją Persėjo akivaizdoje kada nors neprireiks pjauti audros, ar neatsitiks taip, kad anksčiau ar vėliau viskas pasisuks diametraliai priešinga kryptimi nei dabar buvo kažkieno užmanyta?
Vokietijos kanclerė A.Merkel savo valdymo piko metu besisvečiuojančiam Kinijos prezidentui padovanojo „pirmąjį tikslų Kinijos Žemėlapį“, sudarytą Vokietijoje 1735m., žymintį teritorijas, kurios šiuo metu Kinijai nepriklauso, o yra dabartinės Rusijos dalis.
Į Kinijos imperijos sudėtį tuo metu įėjo Tolimieji rytai, Tuva, Sibiras, Kinijos jūra su visomis salomis. Žinia, žemėlapis yra veidrodžio parafrazė, apie tai užsimena dar Jorge Luisas Borgesas.
Kita vertus, dar didesnį išsilaisvinimo nuo pabaisos potencialą slepia šiandien vis labiau populiarėjantis gandas, kad neva JAV yra pažadėjusi Kinijai nesikišti, jeigu pastaroji užsimanys atsiimti Sibirą iš Rusijos.
Būna labai tikroviškų gandų, ar ne, jeigu įvertinsime faktą, kad kinai plūsta į šias žemes su savo investicijomis, o rusų moterys, esant galimybei rinktis, kuria šeimas su kinais, atstumdamos savo prasigėrusių tautiečių ranką, širdį ir protą?
Taigi Rusija pagaliau galėtų pasitikrinti, – dabar pats geriausias metas, – dėl jai priklausančių teritorijų lojalumo, surengdama, pavyzdžiui, referendumus Sibiro platybėse, Karaliaučiaus srityje ir pan. O veidrodėli turėtų parodyti pirmiausiai būtent ultrapatriotams, kad didžiausią pavojų šiandieninės Rusijos integralumui kelia jų pseudoimperatoriaus kvailumas ir gremėzdiškosios Kinijos alsavimas į nugarą.
Anksčiau diktatoriams buvo tarsi ir geriau, Stalinas turėjo Hitlerį, o Hitleris – Staliną, kai savo ruožtu tas pats V.Putinas savo alter ego neturi, taigi kaip lygus su lygiu gali bendrauti tik su savo veidrodiniu atspindžiu.
Tačiau galbūt iš dalies teisūs yra tie, kurie sako, kad esą imperinius užmojus lemia ne vieno žmogaus savivalė, bet visos tautos pasikėlimas, neva jeigu nebūtų to V.Putino, butų toks pat arba net dar kenksmingesnis liaudies nuotaikų mediatorius.
Taigi dabar pagalvokime apie tai, kokio nenusakomai gigantiškų matmenų veidrodžio reikėtų, kad ne atskiras individas, bet visa rusų tauta iškart galėtų pamatyti savo tikrąjį veidą.
Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, toks stebuklingas veidrodis, gebantis aprėpti euroazines platybes ir drauge atspindintis ruso sielos virpesius, neįmanomas iš principo, nežiūrint to, kokį didingą, iškylantį iki dangaus veidrodinį kupolą pavyktų kam nors anksčiau ar vėliau suręsti. Kita vertus, kaip atrodo, viskas yra daug paprasčiau: drįsčiau teigti, kad tokį panoraminį rusų liaudies paveikslą, atspindintį paslaptingiausius rusiškos sielos užkaborius, yra pasiruošusios vienu ypu pateikti valstybinės Rusijos TV stotys, dabar plušančios su neįtikėtinu propagandiniu užsidegimu.
Kaip matome iš senų kino kronikų, nusikalstami hitlerininkų užmojai kvailinti žmones buvo šiaip ar taip padabinti kičinės estetikos ornamentais su visu maršų, žygiavimų, vėliavų miško, pigių teatralizuotų pozų vimdančiu balaganu. Savo ruožtu propagandos forsuotai apdorojamos rusų minios tarsi turėtų būti panašus vienarūšis reiškinys, tačiau kaip matome ir putiniškos TV reportažų, prieš mūsų akis prasimuša truputėlį skirtingos prigimties vaizdinys, t. y. čia iškyla deformuotų bruožų, gąsdinančių mimikų, neįtikėtinai slogaus košmaro personažas, tiesą sakant, daug tokių klaikių personažų, ogi tiesiantys rankas, kažką vapantys žmonės, susirinkę, regis, iš lazaretų, psichiatrinių ligoninių ir lavoninių. „Estetika“ čia tokia – tarsi į tave iš kitos ekrano pusės žiūrėtų, beprasmiškus žodžius veblentų nukirsta ir jau gerokai apipuvusi Gorgonės Medūzos galva.
O gal vis dėlto šis televizinis vaizdinys – tai tik paskutinioji atvaizdo degradavimo stadija, taigi yra vadinamais simuliakras, kuris iš tiesų jau realiai nieko neatspindi ir niekam neatstovauja kaip visiškai autonominis vaiduoklis? Taigi, puoselėdami tokią viltį, palinkėkime visiems sveiko proto rusams kaip Dievo malonės ženklą veidrodyje išvysti savo tikrą atvaizdą, o ne apipuvusią kikimaros galvą.