Ar būti lietuviu vis dar mažiau garbinga, nei būti homoseksualu?

Danutė ŠEPETYTĖ

Praėjusį trečiadienį Seime iškilmingai paminėtas valstybinės lietuvių kalbos statuso šimtmetis – 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo priimtoje pirmojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje pirmą kartą istorijoje lietuvių kalba paskelbta valstybine. Ta proga buvo pasakyta daug prakilnių žodžių, bet teatleis subtilūs skaitytojai, kad neatsispiriu pagundai pašnekesio su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku Audriu ANTANAIČIU pradžiai pateikti sodrią ir itin aktualią jo metaforą: „žmogus nenori vaikščioti girtas, purvinas ir apsišlapinęs, bet kažkodėl kalbėti su visokiais „wow”, „cool”, „faina” ir panašiai, jam atrodo gražu, nors iš tikrųjų yra tas pat, kas būti girtam, purvinam ar apsišlapinusiam”.

– Prieš kelerius metus, kai jumyse buvo stipresnis žurnalistas, o ne viršininkas, sakėte nesuprantąs, kodėl būti homoseksualu yra garbinga, o lietuviu – ne. Tikriausiai jau susipratote, nes jūsų vadovaujamos komisijos valia užginta vartoti žodį „pederastas?

– Jūs galite vartoti žodį „pederastas”. (Juokiasi.) Žodis „pederastas” turi dvi reikšmes: istorinę, kuri tinka, sakysime, kalbant apie senovės Graikiją, ir šiandienę, pasižyminčią niekinamąja prasme. Tiesiog mūsų pakomisė paaiškino, kad žodis „pederastas” šiandien vartojamas norint kitą įžeisti. Prašom vartoti šitą žodį, jei norite įžeisti.

– Dabar jau kliūva žodžiai „narkomanas” ir „alkoholikas”, jie kai kam taip pat atrodo įžeidūs.

– Mes su tuo nesutinkame. Galvojame, kad tai nėra įžeidimas, – tai yra nelaimė.

– Komisija nesutiko ir raidžių „x”, w”, q” įvadu į asmenvardžių rašybą. Ar Seimui įtvirtinus jas įstatymu nebuvo peržengtas rubikonas?

– Moksliškai nematau jokių įrodymų, kad jos keltų didelį pavojų lietuvių kalbai, nes tai yra ne kalbos, o politikos dalykas. Net po to, kai Jonas Jablonskis sudarė lietuvišką abėcėlę, mokslinėje literatūroje šios raidės buvo vartojamos. Galbūt dokumentuose, – vėl ginčytinas dalykas, – jas ir galima vartoti, bet čia prasideda politika, nes kyla klausimas, ar nebus einama toliau? Kaip girdėjote, Lenkų rinkimų akcijos atstovai Seime jau parengė įstatymo pataisas diakritiniams ženklams įteisinti. Vadinasi, einama toliau, vadinasi, pavojaus esama, nors iš esmės pavojų kelia pati priėmimo procedūra. Įstatymus reikia priiminėti švariai. Šiuo atveju Konstitucinis teismas labai aiškiai buvo pasakęs, kad asmenvardžiai turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, o išimtis gali nustatyti tik Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Seimas neatsižvelgė į Konstitucinio teismo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonę. Kitaip tariant, Seimas galimai pažeidė Konstituciją.

– Galimai ją pažeidė ir Konstitucijos garantas – prezidentas Gitanas Nausėda?

– Viename interviu pasakiau, kad prezidentas neturi kitos išeities, kaip tik vetuoti šitą įstatymą, bet, pasirodo, klydau. Šiuo atveju Seimo nariai, prieštaravę šitam įstatymui, turi kreiptis į Konstitucinį teismą; labai gaila, kad su tuo kreipimusi šiek tiek delsiama. Jis buvo pateiktas nuo priėmimo praėjus kelioms savaitėms ir grąžintas pasigedus vienos techninės detalės, – ir štai jau beveik pusė metų, kai jis tikslinamas. Natūralu, kad atsirado jėgos, kurios bando eiti toliau. Jeigu šitas kreipimasis būtų Konstituciniame teisme, manau, ketinimų įteisinti diakritikus šiuo metu nebūtų.

– Pritartumėt nuomonei, kad gyvename atvirai naikinamos lietuvių kalbos laikais?

– Nepritarčiau, nes iš tikrųjų kalbos būklė yra visiškai normali ir gera palyginus su mūsų tūkstantmete istorija: jau turime valstybinę kalbą, turime bendrinę kalbą, turime modernią kalbą, ji yra ne virtuvės, o įstatymų, švietimo, mokslo kalba. Kada mes tokią turėjome? Turime įstatymus, pradedant Konstitucija ir baigiant Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymais, turime kalbos tvarkytojus kiekvienoje savivaldybėje, – teisinė sistema kalbos atžvilgiu yra viena geriausių pasaulyje. Tai, kad šita sistema blogai finansuojama, tiesa, tačiau ne vien tiktai kalba yra prastai finansuojama, visai neseniai dar ir kariuomenė buvo prastai finansuojama. Suprantat, lietuvių kalbos iš esmės niekas sąmoningai nenaikina, o žmonių, nesuprantančių, kas yra kalba, yra ir valdžioje. Reikia pripažinti, jų buvo visose valdžiose visais laikais nuo karaliaus Mindaugo laikų iki šių dienų; 1615 metais Jonušas Radvila rašė: lietuviu gimiau, lietuviu ir mirsiu, bet savo tėvynėje turime vartoti lenkų kalbą. Dabar gi taip atvirai niekas ir nerašo, tačiau nuomonių skirtumų yra; ką darysi, demokratija. Galbūt nėra atvirų priešų, kurie galvotų, kad lietuvių kalbą reikia sunaikinti, bet tendencija, kad asmeninės žmogaus laisvės ir teisės yra aukščiau konstitucinės pareigos būti piliečiu, yra pastebima ir daro savo.

– Esat išsitaręs, kad dabartinis kalbos liberalizavimo kelias yra teisingas. Vadinasi, Vilniaus universitete palaimintas „Lyčiai jautrios kalbos gaires” galėtume laikyti tam tikru liberalizavimo etapu?

– Kai sakau, kad mes einame tam tikru liberalizavimo keliu, turiu galvoje kvietimą visuomenei kurti kalbą kartu. Dažnai raginu kalbėti lietuviškai nejaučiant baimės suklysti , – mes neatlėksime ir neskirsime jums baudos, juo labiau, kad suklysta ir didžiausi kalbininkai, – aš kalbu apie liberalizavimą ta linkme. „Lyčiai jautrios kalbos gairės”, atvirkščiai, yra stalinizmo apraiška, kadangi tomis gairėmis jų kūrėjai norėjo žmonėms uždrausti kalbėti ta kalba, kuria jie kalba. Jeigu jie pasakė, kad „žmogus” keistinas žodžiu „žmoga”, kur jūs liberalizmą matote? Galbūt jie ima pavyzdį iš kai kurių anglakalbių valstybių, kur jau nebegalima sakyti „policininkas” ar „policininkė”, jau sakoma „policija”. Jau sako nebe pirmininkas”, bet „kėdė” (ne „chairman”, bet chair”). Tai yra kalbos darkymas. Pseudointelektualai, sukūrę tas gaires, būtent ir yra su liberalizmu nieko bendra neturintys praeities šaukliai, jie yra stalinistai.

– Prieš kelerius metus savo tarnystės pradžioje kalbėjote, kad valstybinės kalbos prestižą pasiglemžia anglų kalba. Pasikeitė bent kas jūsų akimis?

– Iš tikrųjų ne visai taip kalbėjau, kalbėjau apie tai, kad mes dar tik mokomės gyventi su anglų kalba, nes išties, patinka mums ar nepatinka, pasaulis visada linksta prie vienos tarptautinės kalbos. Prisiminkime, buvo tarptautinė kalba graikų, buvo lotynų, šiek tiek prancūzų, na, dabar istoriniai įvykiai lėmė, kad tarptautinė kalba yra anglų ir mums reikia mokytis su ja gyventi. Tai reiškia, turime ne kovoti prieš anglų kalbą, bet stiprinti lietuvių kalbą: patys ją geriau mokėti, patys ją vartoti, kurti Lietuvoje informacinę lietuvių kalbos erdvę. Tai yra milžiniškas darbas, turintis aprėpti ir viešąjį kultūrinį gyvenimą, mokslą, studijas, švietimą, įstatymų leidybą, informacines technologijas, visas viešąsias paslaugas. Sukūrus informacinę lietuvių kalbos erdvę, anglų kalba nebebus baisi, – ji liks tarptautiniam vartojimui. Sakyčiau, kad anglų kalbos pavojus yra daugiau psichologinis dalykas. Po 50 okupacijos metų pro atvertas sienas plūstelėjus kitokiam pasauliui, mes nemokėjome jo priimti kritiškai, mums atrodė, kad viskas, kas ateina iš Vakarų, yra gerai, kad kalbėti angliškai yra prestižas, nors su tuo „gerai” ateina ir nemažai šlamšto.

– Šiandien sugyvenimą su anglų kalba iliustruoja angliškų žodžių kaišiojimas kur reikia ir nereikia, net mūsų intelektualų kalbose…

– Tai yra beždžioniavimas. Nežinau, ką jūs vadinate intelektualais, nes kiek žinau, mūsų rašytojai, kultūros žmonės nekaišioja tų angliškų žodžių; daug jų ir kitokių svetimybių vartoja pseudointelektualai, galvojantys, jog taip bus originalūs, nors iš tikrųjų nepastebintys, kad laikai pasikeitė, kad kultūringu žmogumi vadintinas tas, kuris kalba švaria lietuviška kalba, neskurdindamas jos įvairiais „wow” ar „faina” ir panašiai. Beždžioniavimo laikotarpis turėtų baigtis su viena karta. Praėjo 30 Nepriklausomybės metų, turime liautis beždžioniavę, turime pasakyti: mes esame lietuviai, kalbame lietuviškai, kuriam lietuvišką informacinę erdvę ir anglų kalba – mums ne priešas, o pagalbininkas.

– Kokią įtaką mūsų kalbos būklei gali turėti su dešimtimis tūkstančių Ukrainos pabėgėlių įlieta į mūsų kasdienybę rusų kalba. Kaip veikia jos atžvilgiu pozityvios diskriminacijos dėsnis?

-Manau, kad neigiamos įtakos neturės. Pirmiausia todėl, kad, kaip ir daugelis pasaulio valstybių, turime išmokti priimti į Lietuvą ir tam tikrą kiekį kitų šalių žmonių. Kol kas demografinės tendencijos yra negailestingos: Lietuvoje žmonių mažėja, visuomenė sensta, – jeigu nesiimsime priemonių, greitai ir lietuvių kalbos nebereikės. Taip pat daliai žmonių emigravus, sumažėja ne tik jų sukuriamo produkto, bet mąžta ir vartotojų, – ekonomika smunka. Vadinasi, nori nenori, mums reikia galvoti apie tai, kad į Lietuvą vis dėlto turėtų atvykti darbingų kitų šalių žmonių ir ukrainiečiai yra ko gero pati tinkamiausia publika, nes šiaip ar taip mus jungia bendra istorija, jie noriai mokosi lietuvių kalbos, jie čia suranda darbą, – tai yra daug geriau, negu arabai arba atvykėliai iš Azijos, visiškai kitos kultūros ir dažnai nenorintys dirbti. Pozityvi diskriminacija pasireiškia tuo, kad tik dvejus metus Ukrainos pabėgėliams leista dirbti tam tikrus darbus nemokant lietuvių kalbos. Karas yra išskirtinė situacija, karas pasibaigs, išimtis nustos galiojusi.

– Nuo ko priklauso lietuvių kalbos ateitis? Nuo finansavimo? Nuo Seimo, kur, kaip sakėte, yra nesuprantančių, kas yra kalba?

– Nuo visos tautos. Ir Seimas yra tautos dalis,- jį renkant, skirtingai nei Rusijoje, niekas rankų mums nelaužo. Žinoma, turi būti ir įstatymai, kurie gintų valstybinę kalbą, turi būti ir ilgalaikės valstybinės programos, kurios finansuotų tam tikras kalbos raidos kryptis. Viena iš jų ir bene svarbiausia – informacinės lietuvių kalbos erdvės sukūrimas, kitos irgi ne mažiau svarbios: lietuvių kalbos skaitmeninėje terpėje arba informacinėse technologijose įtvirtinimas, nuosaikus švietimo tik valstybine kalba Lietuvoje įgyvendinimas (Lietuva lieka vienintele Europos valstybe, išlaikanti tautinių mažumų mokyklas). Na, ir, be abejo, negalima pamiršti ir aplinkybės, ar kalbėti lietuviškai bus garbė. Paprastai žmogus nenori vaikščioti, girtas, purvinas ir apsišlapinęs, bet kažkodėl kalbėti su visokiais „wow”, „cool”, „faina” ir panašiai, jam atrodo gražu, nors iš tikrųjų yra tas pat, kas būti girtam, purvinam ar apsišlapinusiam.