Ką gi, gerbiamieji, vėl įdomybės ant mūsų Marijos žemės prasidėjo. Šį kartą Andrius Tapinas pradėjo teisinę kovą prieš Igną Vėgėlę dėl jo vienos publikacijos naujienų portale Delfi.
Perskaičius šią naujieną, aplankė toks deja vu jausmas, kad kažkur aš lyg ir esu kažką panašaus matęs. Tuomet staigiai prisiminiau, kad tiksliai – p. Tapino teisinė kova prieš Saulių Skvernelį. Kurią kažkada, 2019 metų pradžioje, teisiniu požiūriu išanalizavau ir pateikiau šios kovos prognozes.
Ir ką – tos mano prognozės tuomet pasitvirtino 100 proc., t.y. pono Tapino teisinė kova prieš S. Skvernelį baigėsi niekuo. Tik, kai rašiau tos bylos prognozes, dar nežinojau, kad ir pačiam teks garbė joje sudalyvauti.
Ką gi, praeitą kartą viską sekėsi man puikiai suprognozuoti, tai pabandykime paanalizuoti teisiniu požiūriu ir dabartinę p. Tapino pradėtą teisinę kovą prieš p. Vėgėlę.
Tik šiuo atveju turiu pripažinti, kad galiu būti šališkas, nes p. Igną aš pažįstu asmeniškai. Tiek kaip Advokatų tarybos pirmininką, kai jis juo buvo, tiek kartu esame skaitę pranešimus Sveikatos teisės instituto rengiamoje konferencijoje, kt.
Pradėkime nuo to, kad deja vu jausmas tęsiasi ir toliau, įvertinus pono Tapino „įsižeidimo“ pagrindus. Dėl S. Skvernelio p. Tapinas „įsižeidė“, nes buvo pavadintas siekiančiu teisėtai išrinktos valdžios pasikeitimo ar nuvertimo (priminsiu, kad A. Tapinas rengė protesto akciją „Mes kaltinam“, kuria buvo reikalaujama pirmalaikių Seimo rinkimų), o taip pat dėl to, kad buvo pavadintas politiku.
I Vėgėlės atveju p. Tapinas įsižeidė dėl to, kad p. Vėgėlės publikacijoje, kuri buvo publikuota naujienų portale Delfi ir kurioje buvo aptartos visa eilė problemų, gal kokioje 9 pastraipoje, kurioje buvo keliamas klausimas dėl Labdaros ir paramos įstatymo „covidinių pakeitimų“ skaidrumo, kokius du sakinius toje pastraipoje p. Tapinas prisiskyrė sau, nors tiesiogiai paminėtas ten jis nebuvo (nesakau, kad tarp eilučių negalėjo išsiskaityti).
Taigi, turime žmogų, kuris pats yra viešas asmuo pagal visus kriterijus, kuris turi didžiulę auditoriją, kuris pats kelia respublikinio masto skandalus apie kitus žmones, vos gavęs kelis prtscr (atsimenate tą Telšių tikybos mokytojos atvejį?). Ir kuris įsižeidinėja kiekvieną kartą, kai tik kas nors bent menkiausiu būdu teikiasi jį pakritikuoti (net jei ta kritika nėra tiesioginė ar nukreipta į jį). O gal tai visai neįsižeidimas?
Nes „įsižeidimas“ dėl S. Skvernelio teiginių taip visiškai atsitiktinai sutapo su Prezidento rinkimų kampanija, kurioje S. Skvernelis dalyvavo, o pradėta teisinė kova prieš S. Skvernelį sudarė sąlygas A. Tapinui visą viešąją erdvę tvindyti neigiamomis naujienomis apie šį kandidatą, ir tokiu būdu jam trukdyti siekti sėkmės rinkimuose.
Kaip parodė vėlesnį įvykiai, A. Tapinas kiekvienuose paskesniuose rinkimuose aktyviai dalyvavo agituodamas už ar prieš konkrečius kandidatus ar partijas, o vėliau viešai gyrėsi nulėmęs rinkimų rezultatus.
Nors I. Vėgėlė nėra deklaravęs savo politinių ambicijų ir aš asmeniškai nežinau, ar tokių planų jis turi, tačiau visuomenė yra aiškiai išreiškusi norą I. Vėgėlę matyti politikoje. Pavyzdžiui, šiandien ryte pasirodė naujausia Sprinter atlikta visuomenės nuomonių apklausa, pagal kurią tarp visuomenės labiausiai pageidaujamų kandidatų į Respublikos Prezidento postą 4 vietoje yra I. Vėgėlė, o jo reitingai vis kyla.
Žinant, kad aukščiau už I. Vėgėlę esanti Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad nebesibalotiruos, o Ingrida Šimonytė, greičiausiai, irgi, nes jos visuomenės vertinimas nuolatos krenta, I. Vėgėlė, jei nuspręstų dalyvauti Prezidento rinkimuose, yra gana ženklus favoritas patekti į antrą turą.
Artimiausi rinkimai, konkrečiai – į savivaldą, jau labai greitai, leidžiu sau spėti, kad ir šių rinkimų A. Tapinas nepraleis juos stebėdamas iš šono.
Deja vu jausmas Nr. 3 yra pono Tapino modus operandi ginant savo, neva, įžeistą garbę ir orumą. Įprastai tas yra daroma reiškiant civilinį ieškinį teismui dėl garbės ir orumo gynimo. Bet p. Tapinas to nedarė tiek S. Skvernelio atveju, tiek ir I. Vėgėlės atveju.
S. Skvernelio atveju kreipėsi į Seimo etikos ir procedūrų komisiją, kurios atsisakymus pradėti tyrimus jis vėliau skundė teismams, kol galiausiai jo skundai buvo galutinai atmesti. Žodžiu, naudos jokios, bet užtat kiek veiksmo buvo, kiek komunikavimo buvo apie šias bylas, kiek fb įrašų ir spaudos publikacijų. Dabar yra gi kreipiamasi į teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską dėl drausmės bylos I. Vėgėlei iškėlimo.
Čia vėlgi, yra niuansas. Pakankamai svarbus. Įprastai, jei kas turi kokių nors nusiskundimų dėl advokatų veiklos ir mano, kad konkretus advokatas galėjo pažeisti advokatų etiką, yra kreipiamasi su skundu į Advokatūrą, tuomet šis skundas perduodamas svarstyti į Advokatų drausmės komitetą, kuris klausimą išnagrinėja ir teikia rekomendaciją Advokatų tarybai kelti ar nekelti drausmės bylos.
Jei Advokatų taryba priima sprendimą drausmės bylą kelti, tuomet ši byla perduodama nagrinėti Advokatų garbės teismui.
Taip, pagal Advokatūros įstatymą teisingumo ministras irgi turi teisę priimti sprendimą dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo, bet ši nuostata yra daugiau išimtinė, teisingumo ministras šia savo teise naudojasi labai retai.
Man yra žinomas vos vienas atvejis, kai sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui priėmė teisingumo ministras.
Ponas Tapinas pareiškė, kad jį klausimais dėl jo įžeistos garbės ir orumo atstovaus netgi dvi labai rimtos advokatų kontoros, taigi, šis niuansas jam negalėjo būti nežinomas.
Tai kodėl tuomet kreipiamasi į teisingumo ministrę? Ar tam negalėjo turėti įtakos, kad teisingumo ministrė yra iš Laisvės partijos, kurios pavadinimas yra labai panašus į A. Tapino Laisvės TV, o dėl šio pavadinimų panašumo ponas Tapinas ne tik kad jokių pretenzijų neturėjo, bet net ir jokio viešo pasipiktinimo neišreiškė?
Ir ar negalėjo turėti įtakos tai, kad p. Tapinas per Seimo rinkimus visokeriopai palaikė, gyrė E. Dobrovolską, o taip pat agitavo už ją balsuoti?
Taigi, kodėl p. Tapinas, jei tikrai manytų, kad yra teisus, nesikreipia į teismą ar prokuratūrą?
Nes p. Tapinas supranta, kad tikimybė laimėti tokią civilinę bylą, o tuo labiau baudžiamojo persekiojimo bylą, yra nykstamai minimali. Civilinę bylą užvesti, žinoma, galima. Bet tam, kad ją laimėtų, reikia „šmeižimo“ faktų ir duomenų, kurių tiesiog nėra. Todėl pasirenkamas „politinis“ kelias – kreiptis į teisingumo ministrę.
Jei institucijos atsisakys kelti Ignui Vėgėlei drausmės bylą, p. Tapinas šį sprendimą, spėju, nors ir nesitikėdamas jokios sėkmės, skųs teismui.
Nes jam reikia proceso prieš vieną pagrindinių dabartinės valdžios kritikų, kad apie šį procesą galėtų nuolat rašyti, nuolat komunikuoti, tuo būdu sukeldamas I. Vėgėlei nepatogumų, išlaidų bei priverstų jį užsičiaupti ir, pageidautina, priverstų jį atsisakyti politinių ambicijų, jei tokių jis turėjo.
Nepriklausomos advokatūros istorijoje nė vienam advokatui nė karto nebuvo keliama drausmės byla už valstybės valdymo institucijų sprendimų kritiką.
Nė vienam advokatui nebuvo keliama byla už kvietimą stiprinti mokestinę asmenų kontrolę ir kvietimą skaidrinti mokesčių teisės aktus, kuriuose korupcijos rizikas nustatė Specialiųjų tyrimų tarnyba. Kodėl?
Nes teisininkams nereikia priminti, ką reiškia Europos Žmogaus teisių konvencijoje ar Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta saviraiškos laisvė ar teisė kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą.
Nereikia priminti Konstitucinio draudimo persekioti už kritiką.
Vienok, tenka sutikti, kad sovietmečiu panašiais metodais būdavo susidorojama su sistemai neįtinkančiais advokatais.
Esu įsitikinęs, kad vyresni advokatai tai prisimena.
Autorius yra advokatas
