Dar visai neseniai, ES tautose buvo svarstoma – ar nereikėtų visiškai uždrausti kelionių vizas Rusijos gyventojams, tramdant jų vojažus po Europą ir taip atsiribojant nuo karą pradėjusios šalies populiacijos, paliekant ją už durų? Kaip žinoma, Lietuva čia rado deramą atsakymą.
Buvo išsakyta daugybė skirtingų paaiškinimų dėl rusų kelionių ribojimo priemonės tikslingumo, tačiau visos diskusijos įvairovės pagrinduose slypėjo neišakyta nuostata, kad toks draudimas būtų bausmė Rusijos gyventojams, iš kurių trys ketvirtadaliai palaiko nusikaltėlišką Putino režimą. Tačiau dabar, Putinui pasirašius įsaką dėl dalinės mobilizacijos, kaip atrodo, užstoja staigių metamorfozių metas, kai labai greitai dauguma rusų turėtų pradėti suprasti, kad nėra didesnės nelaimės Rusijai nei pats Putinas.
Nesunku įsivaizduoti ir tai, kad netrukus Rusija bus užakinta iš vidaus, siekiant stabdyti gyventojų, o ypač jaunų vyrų išsibėgiojimą iš šalies.
Neįmanoma išplauti sąmonės taip, kad dauguma žmonių nesuprastų, kad broliška vadintos šalies naikinimas nėra joks Rusijos interesas, o yra tik vieno psichopato kaprizas, nesveika jo ir svitos užgaida. Taigi dauguma rusų galimai staiga pajus, kad jų sąmonė vis dėlto yra išsipurvinusi, o sąžinė nešvari, taigi neišplauta iki tokio kraštutinio lygio, kaip buvo manoma iš pradžių.
Žūti už Tėvynę yra garbinga, tačiau neįmanoma įsivaizduoti labiau idiotiško pasirinkimo kaip susitaikymas su likimu, įpareigojančiu pakratyti kanopas dėl Putino.
Kartais Putinas yra lyginamas su Hitleriu, tačiau šį palyginimą dabar būtų galima pasukti taip, kad yra pagrindas tvirtinti, jog tas pats Putinas jau padarė Rusijai daugiau blogo nei įstengė Hitleris, užpuolęs šią Euroazijos šalį 1941-ųjų vasarą.
Dalinė mobilizacijos pavadinimas yra vidujai prieštaringas jau vien dėl to, jog mobilizacija numato visų turimų išteklių panaudojimą. Tačiau Parmenidas pasakytų, kad toks dalykas kaip dalinė mobilizacija yra neįmanomas iš principo dar ir dėl to, jog esą laikas ir erdvė yra nedalūs.
Parmenido, kuris skelbė, jog būtis yra nedali nei laike nei erdvėje, mokinys Zenonas savo mokytojo išvadų teisingumą siekė pagrįsti atvirkštine tvarka, loginių samprotavimų seka demonstruodamas – į kokius neišvengiamus prieštaravimus įsiveliame tada, kai neigiame tokį nedalumą.
Zenono požiūriu, jeigu erdvė ir laikas yra dalūs iš principo, tai jie turėtų būti pripažinti dalūs iki begalybės, nes jokios nedalumo ribos jau neturime teisės imti už pagrindą. Tai be visa ko kito reiškia, kad „lėtesniojo nepavys nė pats greičiausias“ (vadinamoji Achilo ir vėžlio aporija). Esą besivejančiam (greitesniajam) reikia laiko dalies, kad jis galėtų pasiekti tą vietą, kur tos laiko dalies pradžioje buvo priekyje esantis (lėtesnysis). Per tą laiko dalį, kol pirmasis pasieks tą vietą, kur tos laiko dalies pradžioje buvo antrasis, tas antrasis savo ruožtu pasistūmės iš priekį per tam tikrą erdvės atkarpą. Ir t. t., ir t. t.. Achilas nepavys vėžlio net per begalinį laiką (jeigu toks galėtų būti), nors tose lenktynėse besivejantysis priartės prie besivejamojo per be galo mažą atstumą.
Be visa ko kito, sekant šia logika, galėtume šturmuoti hipotezę, kad Rusijai lemta pražūti visai iš karto, be jokio likučio. Tačiau mane tenkintų ir tokia dalykų padėtis, kad Putino Rusija subyrėtų į tokias atokias dalis, jog iš jų jau būtų neįmanoma nulipdyti naujos imperinės visumos.
