Niekas negali suabejoti tuo, kad dorovė yra visuotinai reikšminga, nepamainoma ir labai godotina vertybė. Štai net labiausiai radikaliu tradicinės moralė kritiku laikomas Friedrichas Nietzsche tvirtina, kad dorovė arba, dar tiksliau tariant, askezė yra svarbus filosofijos įrankis. F. Nietzsche sako, kad didžiosios mintys ateina tyliomis balandžių kojelėmis, tačiau, kaip atrodo, jam buvo akivaizdu ir tai, kad nuodėmės užterštą sielą mintys tylomis apeina, ten – paprastai nepasibeldžia. Minties suspurdėjimui mažiausiai yra reikalinga hierarchijos idėja ir švaros pojūtis. Filosofija reikalauja bent sąmonės nuskaidrėjimo, jeigu ne viso žmogaus gyvenimo skaistumo, ar ne?
Tačiau tas pats F.Nietzsche, kuris sau kėlė užduotį perkainuoti visas vertybes, yra pasakęs ir tokį paradoksalų dalyką, kad, jeigu jums moralė vis dėlto yra svarbi, dėl moralės išgelbėjimo reikėtų uždrausti moralės vardo minėjimą, taigi dar labiau radikaliai nei žinomas įpareigojimas neminėti Dievo vardo be reikalo užsimina apie tai, kad sakralią sferą tuščias plepėjimas gali sunaikinti ne mažesniu laipsniu nei visiška užmarštis. Kažką svarbaus galime pamiršti taip radikaliai, kad net pamiršime, jog pamiršome, tačiau svarbiausių įvardijimų reikšmę galime sunaikinti taip pat ir pertekliniu kalbėjimu, tokiu būdu iki skutų sudėvėdami jų esmę.
Be didelio gudragalviavimo, žiūrėdami labai kasdieniškai, nesunkiai pastebėsime, kad dorovinius užkeikimus lygioje vietoje pradedantys dauginantys žmonės neretai yra labai nuskurdusios vaizduotės bendrapiliečiai, kurie nenutuokia, kad mes taip lengvai nepatikėsime, kad daug kalbantis apie dorovę žmogus pats yra toks doras, kaip anas norėtų, kad mes susidarytume įvaizdį apie jį dėl jo dorovinio pobūdžio tematikos pilvakalbystės. Doras žmogus, nekalbant apie tėvų pareigą mokyti savo vaikus perimti bendrabūvio normas ar dvasiškio statuso suteiktą teisę pamokslauti, nebūtinai yra linkęs kitus mokyti gražaus elgesio, nes supranta savęs pastatymo į aukštesnę moralizuotojo poziciją be visuotinės reikšmės liudijimų ar statuso kredencialų nedorumą.
Švelniai pasakius, moralizavimas nėra protingiausias santykis su tikrove, tačiau iš tiesų yra dar blogiau, nes moralizavimas naikina moralinę pasaulio tvarką.
Moralinę pasaulio tvarką, grindžiamą laisvu žmogaus apsisprendimu, labiausiai naikina lėkštas moralizavimas, skatinantis veidmainystę, prisitaikėliškumą, pozicijų išmainymą į pasipūtėliškas pozas. Doras žmogus labai retai ryžtasi kaltinti kitą, juolab žongliruojant didingais moralės terminais, dažniausiai yra paniręs į sielos graužatį dėl savo veiksmų, kurių gėdijasi, – atkreipkite dėmesį, Bažnyčios kanonizuoti šventieji, kaip taisyklė, gyvi būdami, labiausiai raudodavo dėl savo nuodėmingumo, o pigiausieji dorovės lozungų daugintojai, taip pat gyvenimo dėsnis, paprastai yra linkę mokyti gražaus elgesio kitus, specializuodamiesi svetimų nuodėmių užkalbėjimuose.
Ypač blogai, kai didieji moralizavimo entuziastai apie dorovė reikalus kalba labai netalentingai, tokiu būdu išplatindami nuobodulį ir užmušdami dorovinę refleksiją sunkio dvasia.
Dar labiau pakvimpa paraku, kai žongliravimas moralės lozungais yra pajungiamas negailestingai kovai dėl valdžios arba, kitaip tariant, „sugrįžimas į moralę“ per politikų tarpininkavimą yra mirtinai pavojingas dėl to, kad naikina pačią moralę, kuri visados yra tikslas savaime, o ne priemone išoriniams moralei tikslams pasiekti.
Labai gerai suprantu dorą žmogų, kuris bjaurisi paplitusiomis nedorybėmis ir ilgisi tikrųjų vertybių. Tačiau tikriausiai ne viskas yra taip paprasta, kaip mums norėtųsi. Štai nepriklausomybės laikų pradžioje labiausiai gerbtina, bent mano požiūriu, Lietuvoje moteris, tokia Viktorija Daujotytė sakė, kad užteks tik paskirti dorus žmones į svarbiausius valdžios postus ir viskas stos į savo vietas, prasidės jeigu ne rojus, tai bent neįtikėtinai geras gyvenimas, kai vilkas taikiai gulės šalia ėriuko. Nuo to pasakymo daug kas pasikeitė, žmonės išlaisvėjo, tapo labiau civilizuoti, tačiau nebūčiau toks tikras, kad valdžioje įsitvirtino doriausieji iš doriausių, nors moralizavimo stichija mūsų padangėje kartais pasiekdavo neįsivaizduojamas aukštumas, o ir dabar yra palaikoma įsiteisinusios inercijos, automatizmo refleksų.
Labiau pasitikiu tais, kurie užsideda blogesniojo kaukę nei tais, kurie dedasi geresniais už kitus, tokiais nebūdami, taigi būčiau linkęs labiau imti ir patikėti ciniku nei moralizavimo savanoriais entuziastais. Vienas Sigmundo.Freudo mokinys sukurpė net disertaciją, kur įrodinėjama, kad cinikais dažniausiai tampa labiausiai drovūs žmonės. Jeigu bus leista pridurti nuo savęs, sakyčiau, kad ciniko kaukę neretai užsideda žmonės, kurie bijo dar kartą nusivilti. Savo ruožtu nieko nėra bjauriau kaip doro žmogaus kaukė, nes dažniausiai tokia kauke yra linkę prisidengti būtent didžiausi niekdariai.
Iš labai arti esu stebėjęs katalikiško auklėjimo persunktų šeimų gyvenimą, kelias vaikystės vasaras esu praleidęs su tokiomis šeimomis. Tai dabar prisimenu kaip aukštesniojo rango tikrovę, be visa ko kito, tokia patirtis leido sužinoti, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja buvo išsaugota šeimose, dažniausiai būtent katalikiško kirpimo šeimose. Todėl sunku buvo iš pradžių patikėt ir dėl to teko dar labiau nusivilti, kai jau vėliau suaugusiųjų pasaulyje sutikau plėšrūnus, besivadinančius katalikais, arba, tiksliau tariant, savo nešvankius reikalėlius tvarkančius po tokio tikėjimo priedanga prašalaičius, be visa ko kito, talentingus veidmainius. Taigi ir katalikas katalikui nelygus, nežiūrint vienodo pasivadinimo ir išorinio atpažinimo ženklų.
Nemanau, kad yra reikalas kažkaip smerkti LGBT bendruomenes žmones, moralizuoti, kaltinti juos palaidumu ir pan. Čia kaip niekur kitur reikėtų kalbėti dalykiškai, vengiant dorovinio pobūdžio užkeikimų, siekiant atkreipti dėmesį tik į tai, kad vienalyčių asmenų santuokos kaip žmogaus teisės kodifikavimas būtų techniškai ydingas sąvokos supainiojimas, dėl kurio neišvengiamai kiltų kompromitavimo pavojus visam žmogaus teisių konceptui, pajungiant jį trivializacijos logikai ir erozijos išbandymams, kai lovos reikalai yra prilyginami teisei į laisvę, gyvybę ir nuosavybę. Nieko daugiau!
Jeigu ta proga Čmilytė-Nielsen ar Armonaitė kalba apie žmogaus teises su tokia didinga veido išraiška tarsi jau būtų kelios savaitės, kai neprašika dėl vidurių užkietėjimo, mums neturėtų daryti jokio įspūdžio. Savo ruožtu homoseksualumo propaganda bendrojo lavinimo mokyklose turėtų būti lengvai, t. y. net neįsiveliant į moralinę kazuistika, atpažįstama kaip pedarastinis užsiangažavimas, taigi vertintina kaip sunkus kriminalinis nusikaltimas, nežiūrint net to, kad šiandienos pažangiečių protagonistai iš senovės Graikijos sakydavo, kad tokiu būdu (t. y. pro antrąjį galą) vyresnioji karta perduoda savo vertybes ir sukauptą gyvenimo patirtį jaunajai kartai.
Moralė ir dorovė Europoje buvo paniekintos dar 14-me amžiuje Liudviko XI laikais, karaliui rodant pavyzdį.