KLASINĖS NEAPYKANTOS PĖDSAKAIS
Pabaiga
8. Kai visi slėpėsi. Slaptieji tremties dokumentai buvo pats charakteringiausias totalitarinės sistemos klastingo valdymo atributas. Didelė šio pobūdžio dokumentų dalis iki šios dienos tebėra įslaptinta. Vadinasi, ir stalinizmas iki šios dienos tebėra iki galo neįveiktas. Jis turi globėjų ne tik Maskvoje, bet ir Lietuvoje.
Nuo 2000 m. vasario pradžios įsigaliojo vadinamasis „Liustracijos įstatymas“, paskatinęs SSSR specialiųjų tarnybų darbuotojus ir slaptus bendradarbius prisipažinti. Prisipažinusių sąraše užsiregistravo 1589 asmenys. Jų duomenys buvo įslaptinti ir numatyti saugoti 75-erius metus. Totalitarinėje valstybėje visi turėjo ką slėpti, bet ką slepiame mes?
Socialistinio realizmo metodo išradėjai nieko taip nebijojo kaip realybės. Valdžia buvo priversta slėpti gyvenimo realybę nuo visuomenės, kad jai nekiltų neapykanta dėl neatitikimo tarp to, ką valdžia skelbia, ir to, kas yra iš tikrųjų. Gyventojai buvo priversti slėpti savo neapykantą nuo valdžios akių, kad nebūtų jos persekiojami ir represuoti.
Valdantieji slėpė tikruosius balsavimų rezultatus, valdžiai nepalankią statistiką, jos savanaudiškumo ir korupcijos faktus, privilegijas, visuomenei kenksmingus, nusikalstamus valdžios sprendimus, konstitucijos normų laužymus, klaidas ir, žinoma, pačią valdžios represinę sistemą. Represuojamieji buvo priversti slėpti savo tikrąsias pažiūras, vertybes, įsitikinimus, nuomones.
Totalitariniam tiesos slėpimui ir realybės maskavimui tarnavo griežta kelių lygių cenzūra. Tą darbą atlikdavo ne tik valdžios „glavlitas“, bet ir recenzentai, ir redaktoriai, o galų gale ir patys į kampą įvaryti autoriai. Iš totalinio tiesos slėpimo dygo įvairiausios melo, nutylėjimų ir visos kitos visuomenės apgaudinėjimo, mulkinimo, simuliavimo, manipuliavimo formos. Begėdiškas melas, tapdamas viso viešojo gyvenimo norma, įteisino visiems žinomą dviveidžiavimo „kultūrą“: viena – sakau, kita – galvoju, o trečia – darau.
Retai kur beišliko žmonių tarpusavio pasitikėjimas. Jie buvo priversti vienu metu gyventi keletą gyvenimų: vieną – su saviškiais, kitą – pažįstamų rate, dar kitą – tarp profesijos draugų. Kartu kiekvienam tekdavo nusistatyti savo santykius su valdžia ir jos kolaborantais. Kadangi jie gyveno pagal iš viršaus nuleidžiamas instrukcijas, niekas negalėjo žinoti, kiek jie tikėjo savo sprendimais ir kiek jie buvo apsimestiniai ar tiesiog melagingi.
Žinoma, ne retai žmonės išmokdavo melą perkąsti. Pvz., kad sužinotum tiesą, dažnai užtekdavo galvoti atvirkščiai, negu sako valdžia. Visiems visada buvo aišku, kad rinkimus visada „laimės“ valdžios statytiniai. Jų pagalba buvo užtikrinamas autoritarinei valdžiai būtinas jos nepakeičiamumas. Tam pačiam nepakeičiamumui tarnavo ir valdžios diegiama ideologija, kurios platinimui irgi tarnavo paslėptas melas. Nes ji buvo privaloma. Todėl ji negalėjo pasidaryti kritiškai suprantamu žinojimu, įrodymais sau ir kitiems atskleidžiama tiesa. Tai buvo neginčijama dogma, nors ir buvo vadinama „moksline teorija“.
Taigi tiesos slėpimas čia apėmė draudimą sakyti tiesą, draudimą žinoti ir draudimą kritikuoti. Viešumoje skelbiami tekstai darėsi vis labiau depersonalizuoti, standartiški, vienodai nuobodūs, pataikūniški, rituališki, vis sunkiau vienas nuo kito atskiriami. Tai bukino žmonių mąstymą, o kitus vertė sukandus dantis tylėti. Bet tylėti irgi buvo draudžiama. Tyla valdžią gąsdino, net kėlė įtarimą, kad visuomenė slepia neapykantą ir priešiškumą. Tuo labiau, kad visiems valdžios sprendimams reikėjo formalaus pritarimo ir palaikymo. Saviškių ir pataikūnų liaupsių jiems nepakako. Ypač ji negalėjo pakęsti, kai tylėjo žinomi rašytojai, menininkai bei kiti profesionaliosios kultūros žmonės.
Vien už tai jie buvo persekiojami, o dažnai ir represuojami. Propagandistams dažnai tai nesudarė sunkumų: jis dubliavo tai, ką skaitė ar girdėjo. Žymiai sunkiau buvo pedagogui, kuris turėjo nepaliaujamai laviruoti tarp žinojimo, tikėjimo ir nešališko svetimų minčių dėstymo.
9. Kolaboravimas. Totalitarinėje valstybėje susidūrė du neapykantos tipai. Vienas ėjo iš viršaus, iš valdžios. Jis buvo viešas, brutalus, ciniškas ir visomis jos galiomis slėgė (gniuždė) visuomenę. O kitas augo iš apačios. Tai buvo didžiosios visuomenės dalies reakcija į svetimos valstybės ir jos valdžios taikomas fizines, ideologines ir psichologines represijas. Ši reakcija buvo personalizuota, uždara, nebyli, atsargi, viešai nerodoma, slepiama, kad neprasiveržtų į viešumą ir nesukeltų pražūtingų padarinių.
Pirmoji buvo kolektyvistinė, valdančioji, puolančioji, atakuojančioji, o antroji individualistinė ir orientuota į savigyną. Šito žodžio „kolektyvistinė“ net mano kompiuterinė programa nepažįsta. Pirmoji reikalavo viešo kovingumo, aktyvumo, iniciatyvumo, deklaratyvaus optimizmo, privalomos politinės retorikos, o antroji laikėsi individualaus, santūraus nusišalinimo taktikos.
Nepasakytume, kad ji buvo pasyvi. Kadangi ji galėjo išlikti tik prisidengdama lojalumo, santūrumo ir savisaugos kauke, jos priešinimasis daugiausiai reiškėsi nedalyvavimu, atsiribojimu, nusišalinimu, pasitraukimu nuo visko, kas žeidė žmogaus orumą, garbę ir padorumą. Ypač ryžtingai piktinamasi vergišku pataikavimu, keliaklupsčiavimu ir fanatišku optimizmu.
Pirmoji neapykanta telkė kolaborantus ir konformistus, kurie perdėtai ideologizuotais tekstais atakavo klasinius priešus, šlovino partiją ir vyriausybę, garsino nesibaigiančius didžiosios imperijos laimėjimus. O antroji buvo saugoma, gaivinama ir palaikoma tam, kad nebūtų sugniuždytas žmogaus charakteris, padedantis išsaugoti jo autonomiją, o su ja ir orumą, garbę bei moralinį atsparumą.
Stalininė klasių kovos ir klasinės neapykantos diegimo politika buvo įgyvendinama pačiais brutaliausiais žmonių sulyginimo bei suvienodinimo metodais: klasinių priešų likvidavimu, valstiečių sulyginimu su darbininkais ir inteligentų perauklėjimu. Tie metodai padarė visuomenę imperinės valstybės sudėtine dalimi, pritaikyta jos totalitariniam valdymui, be savivaldos ir savarankiško pasirinkimo.
Kad žmonės būtų sulyginti pagal valdžios išmanymą, buvo būtina centralizuota galia, valdanti visas žmonių gyvenimo sritis ir kontroliuojanti visas jų gimstančias mintis. Tam buvo reikalingas gyventojų įtraukimas į kolaboravimą (bendradarbiavimą) su tautos priešais bei jos užkariautojais. Nuo jo prasidėjo buvusios valstybės įtraukimas į totalitarinę sistemą. Bet čia žmonės negalėjo nesirinkti: vieni skubėjo kolaboruoti, kiti buvo priversti laviruoti, o treti apsisprendė priešintis ginklu ir neapykanta.
Šitie pasirinkimai išreiškė žmonių santykį ne tik su savo socialine padėtimi ir okupacinės valdžios slėgimu, bet ir su buvusia savarankiška valstybe bei jos valdžia. Kolaborantais tapo daugiausia ta kairiųjų pažiūrų žmonių dalis, kuri, nusivylusi Smetonos valdžia, išdavė ir savo valstybę. Naiviai užkibdama už sovietinės propagandos kabliuko, ji užsimerkusi bėgo į okupantų glėbį. Prablaivėjimas atėjo tik tada, kai akis į akį teko susidurti su sovietine realybe. Bet ir tai ne visiems.
Aukščiausius postus užėmę kolaborantai iki galo nesvyruodami vykdė Maskvos nurodymus: patys mobilizavo kolaboravimui labiausiai tinkamus (jaunimą, beturčius, nuskriaustuosius, pykčio pritvinkusius) žmones, kad jie prisidėtų prie klasių kovos, priešų atrankos, jų gaudymo ir trėmimo planų įgyvendinimo.
10. Laviravimas. Kaip žinoma, laviravimas yra judėjimas, apeinant kliūtis, vengiant tiesioginio veikimo bei aštraus susirėmimo. Totalitarinėje valstybėje taip teko gyventi daugumai žmonių. Bet laviravimas nebuvo savitikslis. Jo prasmė ir vertė priklausė tik nuo to, kokio gyvenimo pasirinkimui jo reikėjo.
Dar tenka sutikti nemaža tyrinėtojų ir apžvalgininkų, kurie nemato ribų tarp trijų iš esmės skirtingų laviravimo tikslų. Ir dėl to jie neišvengia painiavos ten, kur tenka vertinti sovietmečio žmonių nuopelnus. Jiems nežinoma, jog anais laikais gyvenę žmonės labai aiškiai matė, kad vieniems laviravimas buvo vienintelė išgyvenimo sąlyga, kitiems – tautos vertybių išsaugojimo ir jų turtinimo galimybė, o tretiesiems – tik pataikavimo, keliaklupsčiavimo ir politinės karjeros darymo būdas.
Pirmieji didžiąją gyvenimo dalį praleido slapstydamiesi, kraustydamiesi iš vienos vietos į kitą, keisdami darbo vietą ir profesiją, o ne retai ir vardą bei pavardę. Antrieji buvo priversti daryti kompromisus bei laviruoti vien tam, kad bent kiek daugiau atskleistų teisingumo ir tiesos apie gyvenimo praradimus, realybę ir viltis, negu leido riboti mąstymo ir kūrybos standartai. O tretieji kaip tik mielai prisirišo prie nustatytų standartų, kad kuo geriau suvaidintų klasinę neapykantą valdžios ir valstybės priešams, o kartu ir parodytų vadžiai savo išskirtinę ištikimybę bei įgytų jos pasitikėjimą, padedantį nustumti konkurentus ir užsitikrinti kolaboravimo karjerą.
Nuolatinis laviravimas labiausiai buvo būtinas tiems žmonėms, kurie buvo priversti slapstytis lyg nusikaltėliai, kad nebūtų atpažinti ir galėtų išgyventi savo gimtam krašte. Ne mažiau jo reikėjo ir tiems, kuriems rūpėjo tiesos sakymas, ištikimybė savo tautai, jos kultūrai ir istorijai, kam buvo būtinos padorumo normos, savarankiški įsitikinimai ir, žinoma, tiems, kuriems kėlė neapykantą bet koks pataikavimas valdžiai bei kolaboravimas. Prie jų priklausė ne tik oficialiai skelbiami „liaudies priešai“, bet ir tie žmonės, kuriems pagal jų socialinę padėtį ir profesiją grėsė tremtys bei kalėjimai, tačiau kurie dėl atsargumo ar atsitiktinių aplinkybių nepateko į represijų gniaužtus. Panašiai elgėsi ir tie žmonės, kurie labai bijojo patekti į tremtinių ir „liaudies priešų“ sąrašus arba rizikavo būti apkaltinti ideologiniais nusižengimais.
Žinoma, sunkiausia buvo laviruoti humanitarams, priskirtiems prie ideologinio fronto darbuotojų. Iš jų buvo atimta pagrindinė inteligentiško gyvenimo galimybė – teisė būti savimi, t. y. turėti savo įsitikinimus ir savarankiškai, nešališkai mąstyti. Vien to pakako, kad kiltų neapykanta aklam autoritarizmui ir totalitarizmui.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad žmonės renkasi iš dviejų galimybių – tremties arba vergiško paklusimo. Kitokių galimybių Stalino laikais lyg ir neturėjo. Bet didžiausias sunkumas buvo tas, kad padoriam žmogui abi jos buvo nepriimtinos. Abi jos kėsinosi į žmogaus laisvę ir jos autonomiją. Viena kirtosi su laisvo gyvenimo troškimu, o kita – su autonomijos reikalaujančiu orumu ir garbe. Laviruoti čia vertė iš pažeidžiamo orumo kylanti gėda. Bet žymiems žmonėms ir vengimas pasirinkti buvo laikomas nelojalumu. Jų grasinimai ir perspėjimai buvo tokie brutalūs, kad neužteko jėgų metai iš metų rizikuoti, kad neatsidurtų už grotų ar neiškeliautų, kaip tada buvo sakoma, „pas baltas meškas“.
Ne ką mažiau kainavo ir formalaus lojalumo bei ištikimybės rodymas tokiai valdžiai, kurią be galo buvo sunku pakęsti. Jei nepavykdavo atlaikyti prievartavimų ir jie būdavo priversti išduoti patys save bei jų gyvenimą palaikančias dorybes, jie jausdavosi pažeminti, kadangi tekdavo pasijusti tokiais pat valdžios „klapčiukais“ ir „chameleonais“, kurių jie nekentė. Todėl jie buvo priversti sutelkti visas jėgas, kad tai vergystei būtų kuo mažiau pasiduodama.
O tam niekas kitas negalėjo padėti, išskyrus prieš valdžią nukreiptą neapykantą. Bet tokią neapykantą buvo galima išsaugoti tik sukandus dantis, kad protesto forma ji neprasiveržtų į viešumą.
11. Pasipriešinimas. Bet kai kur ji prasiveržė. Vienintelė ryžtinga tokio proveržio forma buvo partizanų kova. Tarpukario Lietuvos mokyklose ir kariuomenėje patriotiškai išauklėti vyrai savo laisvu apsisprendimu pasiryžo pakelti ginklą prieš savo valstybės ir tautos priešus bei jų kolaborantus. Tai buvo vienintelis visuomenės sluoksnis, kuris užkariautojų klasinei ir okupacinei neapykantai pasipriešino ne tik savo neapykanta, bet ir karine jėga. Nors toks pasipriešinimas brangiai kainavo ir galų gale buvo žiauriai nuslopintas, tačiau buvo aiškiai parodyta, kad 1940 m. okupacija buvo įvykdyta prieš tautos valią.
Kartu buvo pademonstruoti jų ištikimo patriotizmo, drąsaus pilietiškumo bei pasiaukojimo pavyzdžiai, palikti unikalūs herojiniai pasakojimai apie kovotojų narsą, ištvermę ir žygdarbius. Kitoks atviras pasipriešinimas tais laikais buvo neįmanomas. Daug kas šiandien švaistosi įkalčiais, kad partizanai sunaikino nemažai taikių gyventojų.
Bet jie nesupranta, o dažnai ir nenori suprasti, kad tai buvo labiausiai savo tautai pasiaukojusios visuomenės dalies pilietinė savigyna, o tie taikieji gyventojai kaip tik dažniausiai kolaboravo. Žinoma, naivu būtų iš partizanų nuosprendžių tikėtis tokio profesionalumo ir nešališkumo, kokių tikimasi iš teismų taikos sąlygomis. Užpulta tauta ginasi kaip išmano. Tai buvo karo sąlygos, daug kuo panašios net į dabartinės Rusijos primestą karą Ukrainoje. Stalinas su Putinu šiandien atrodo labai panašūs ne tik savo cinišku žiaurumu, bet ir susisaistę ta pačia kolonizacine politine tradicija.
Galimybė aktyviau priešintis totalitarizmui atsirado tik tada, kai N. Chruščiovas pasmerkė Stalino kultą ir buvo oficialiai paskelbta klasių kovos pabaiga. Įtakingas politologas ir juristas F. Burlackis tą pabaigą pasiūlė pavadinti perėjimu nuo proletarinės diktatūros prie bendraliaudinės valstybės. Šį lūžį ženklino „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“. Jis skambėjo neįprastai, lyg kažkoks nesusipratimas.
Chruščiovas jį pareikalavęs parengti per 3 valandas. Burlackis pasiūlęs: „reikia apsvarstyti ne tik komunistų postulatus, bet Mozės, Kristaus įsakymus, tada viskas tikrai „kris” į visuomenės sąmonę. Tai buvo sąmoningas religinių elementų įtraukimas į komunistinę ideologiją. Tik per pusantros valandos mes sukūrėme tekstą, kuris centro komiteto prezidiume buvo sutiktas šūksniais ‚valio‘ “ Jį sudarė 12 principų. Jame daug kas buvo sovietiška. Bet tarp jų buvo šie: 1) „humaniški žmonių santykiai ir abipusiška pagarba: žmogus žmogui – bičiulis, draugas, brolis; 2)sąžiningumas ir teisingumas, dorovinis tyrumas, paprastumas ir kuklumas visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime.“
Visa tai pasemta iš seniausio humanistinio aruodo. Kas galėtų prieš juos pakelti ranką? Neabejotinai tai buvo didelis įvykis: prasidėjo kalbos apie socializmą su žmogišku veidu, filosofijoje atsirado etikos studijos, literatūroje ir kine – bendražmogiškos temos ir problemos. Atsidarė politinių kalinių kalėjimai ir iš „gulagų“ pradėjo grįžti tremtiniai. Prasidėjo laviruojanti, bet vis labiau įsidrąsinanti kova su stalinizmu ir jo padariniais.
Bet jai išsiplėtoti neleido pats Chruščiovas. Jis atsiskaitė su Stalinu už sūnaus nužudymą ir kitas patirtas skriaudas, bet stalinizmo represijų aplinkoje išugdytam žmogui buvo per daug sunku pačiam susikurti tą žmogišką veidą, kurį įpiršo kai kurie prie valdžios priartėję intelektualai. Tuo labiau, kad politinę totalitarizmo tradiciją uoliai saugojo Stalino bendražygiai. Stalino asmenybės kultą pakeitė gana kategoriškas Chruščiovo autoritarizmas ir nemažos diktatūrinės užmačios. Todėl paskelbti humanistiniai principai mažai ką teįpareigojo, dar mažiau pakeitė.
Politinių sistemų nuošliaužos. Bet ledai buvo pralaužti. Valdžios atgaivinamas biurokratinis stalinizmas jau turėjo drovią humanizmo opoziciją. Bet visa tai truko neilgai. Su N. Chruščiovo nušalinimu šios opozicijos veikimas buvo pradėtas slopinti.
Žinoma, Brežnevas buvo aiškiai kompromisinė ir žymiai minkštesnė figūra, iškelta tų valdžioje išlikusių CK narių, kuriems savo postų išsaugojimas buvo neatskiriamas nuo stalinizmo tradicijų restauravimo. Bet Chruščiovo įdirbio jis negalėjo sunaikinti jau vien dėl to, kad žymiai pagerėjo šalies ekonominė būklė.
Be to, slopinimą gerokai varžė humanitarų humanizmas. Laviruodamas jis išrado gana įvairių rizikingo pasipriešinimo formų. Daugiausia priešintis išmoko humanistiškai nusiteikę rašytojai, menininkai, kino ir teatro režisieriai, dvasininkai, filosofai, publicistai bei jų disidentinės grupelės. Ypač reikšmingas buvo žymiausių mokslininkų įsitraukimas. Dažniausiai šiandien linksniuojamas akad. A. Sacharovas. Bet iš tikrųjų jų buvo jau tiek, kad su jų įsitraukimu į politiką teko neišvengiamai skaitytis.
Ilgainiui šių žmonių veikla ir raštai atvedė prie M. Gorbačiovo „pertvarkos“, cenzūros panaikinimo, o galų gale ir prie SSSR suskilimo bei vienokio ar kitokio visų užvaldytų respublikų išsilaisvinimo. Tačiau per 20 metų valdžios viršūnėje įsitvirtindamas, Putinas pajuto dieviškos valdžios skonį ir beprotišką jos praradimo baimę.
Todėl telkdamas apie save vergiškai paklusnių žmonių klaną, jis perėmė iš Stalino laikų paveldėtą rinkimų imitavimo būdą, atgaivino represinį aparatą ir suformavo modernią informacijos filtravimo ir jos vertimo į totalinį melą sistemą. Visi tie dalykai buvo reikalingi tik tam, kad būtų atstatyta ne tik sumenkusi, bet ir įsivaizduojama buvusios imperijos didybė, bet ir išplėsta jos įtaka visam pasauliui.
Proga pasitaikė gera: Ukraina parodė, kad jai nereikia Rusijos „globos“. O pradėtas karas liudijo ne tik jos beprotišką, laukinį (barbarišką) kerštą Ukrainai, bet ir iššūkį visam civilizuotam pasauliui. Kerštingos neapykantos ir pykčio priepuolių sukelta beprotybė galutinai suvienijo ne tik ukrainiečių tautą ir beveik visą civilizuotą pasaulį, bet ir visiškai užtemdė Rusijos savinaiką.
Šiandien visų padorių pasaulio žmonių žvilgsniai nukreipti į Rusijos karą Ukrainoje. Mes dar nežinome pabaigos, bet skverbiasi į galvą A. Gliuksmano mintis: „Klasių kova, vedama „iki galo“ (Leninas), dažnai nepastebint revoliucionieriams, atveda prie totalitarizmo. XX amžius yra to liudytojas. Ardomoji „maldavimų“ veikla stūmė disidentinius judėjimus ir „aksomines“ revoliucijas, padariusias pabaigą totalinėms diktatūroms.“ (p. 231). Prie jos gerai šliejasi ir perspėjimas: „Beprotis, įsivaizduojantis save dievu, – silpnesnis už silpnuosius“ (p. 232).
Aš čia esu linkęs matyti penkias pagrindines Rusijos totalitarinės valstybės statybos nuošliaužas, t. y. tokias įvairias politinių darinių griuvenas, apie kurias paprastai nieko nenutuokia jas kuriančios jėgos (partijos) ir asmenybės. Stalinizmas buvo nepmaniško leninizmo nuošliauža, Chruščiovo „bendraliaudinė valstybė“ – stalinizmo nuošliauža, Gorbačiovo „perestroika“ – „bendraliaudinės valstybės“ nuošliauža, TSRS suirimas – Gorbačiovo „perestroikos nuošliauža, Putino karinis nacionalizmas (nacizmas) – Rusijos didžiųjų imperinių ambicijų nuošliauža.
