Jau kurį laiką Lietuvoje girdimos kalbos apie naują, iš Vakarų atkeliavusį reiškinį – cancel (liet. atšaukimo) kultūrą. Tai gan paini diskusija, su akivaizdžia politine skirtimi ir dažnu neaiškumu apie ką eina kalba. Diskusijos dalyviai nori diskutuoti apie žodžio laisvę, cenzūrą, ar iš kitos pusės, apie pavojingas nuomones, tačiau jie pamiršta, kad cancel kultūra, kaip bet kuri kita kultūra, pirmiausia yra žmonės, jų asmenybės, charakteriai, jų santykis su gyvenimu.
Apie tai ir yra šis straipsnis, jame bus aptarta, kokie žmonės sudaro cancel kultūrą, ir kokie žmonės yra jos priešai.
Silpnesnis prieš stipresnį
Empatija yra bendras cancel kultūros dalyvių bruožas, kurį jie išdidžiai priskiria sau. Dažnai vartojama kaip sinonimas žodžiui atjauta, empatija iš tikrųjų yra ne dorybė, bet instinktas, turintis dvi puses. Viena pusė yra atjauta žmogui ar žmonių grupei, kuri suvokiama kaip silpnesnė. Kita pusė – agresija tiems, kurie suvokiami kaip stipresni, keliantys grėsmę. Savaime empatija nėra blogas dalykas, tačiau tikroji problema prasideda, kai užduodame klausimą: kas slepiasi po žodžiais stipresnis ir silpnesnis?
Silpnesniųjų kategorijai priskiriami visi, kuriuos cancel kultūros puoselėtojai laiko engiamomis visuomenės grupėmis: tai LGBT, etninės mažumos, moterys, ir t. t. Realybėje šios grupės yra privilegijuotos: kritika joms yra socialiai nepriimtina, o privilegijos taip pat gali pasireikšti kvotų ir socialinio prestižo pavidalu.
Kita vertus, jų buvimas engiamiems yra dogma. Kodėl? Todėl, kad cancel kultūroje kiekviena iš šių grupių simbolizuoja gyvenimo būdą, kuris yra priešingas tradicinės visuomenės vertybėms. Pavyzdžiui, gėjus vyras simbolizuoja netradicinę vyriškumo sampratą, translytis – alternatyvią lyties išraišką priešingą jo gimčiai, etninės mažumos atstovas – įvairovę ir antinacionalizmą, moterys – feministinę gyvenseną. Žinoma, šioms grupėms priklausantys žmonės nesunkiai gali patys tapti cancel kultūros taikiniais, jei pasirenka viso to neatstovauti ir renkasi stipresniųjų gyvenimo būdą.
Nors stereotipinis stipresniųjų kategorijos atstovas yra heteroseksualus etninės daugumos vyras, šiai grupei priklauso visi, kurie skelbia tradicinėms visuomenėms būdingus elgesio modelius. Tai gali būti šeimos vertybės, tradicinės lyčių rolės ar krikščioniškos pažiūros socialiniais klausimais. Tai gali būti tradicinis vyriškumas ir visos su juo siejamos savybės kaip savarankiškumas, tvirtumas, drąsa ar agresyvesni instinktai kaip troškimas tobulėti, konkuruoti, laimėti, savintis, kurti. Cancel kultūros dalyviai šiomis savybėmis pasižyminčius žmones instinktyviai suvokia kaip galingus ir sėkmingus, taigi, turinčius tai, ko neturi silpnieji.
Pavojingos pažiūros
Politikos mokslininkė Pippa Norris (Pipa Noris) savo tyrime parodė, kad palankų požiūrį į cancel kultūrą turintys žmonės linkę ją matyti kaip marginalizuotų grupių maištą prieš priešišką sistemą. Tai yra visiška tiesa, nuolatinis maištas yra būtinas – „stipresniųjų“ bruožai dažną žmogų natūraliai domina ir traukia. Tą puikiai patvirtina viena didžiausių šios vasaros istorijų internete – Andrew Tate’as (Endrius Teitas).
Jaunesnioji karta tikrai yra girdėjusi apie Andrew Tate’ą ir mačiusi jo klipus socialiniuose tinkluose, kurie šią vasarą pasiekė populiarumą neregėtu greičiu. Vien tiktoko platformoje jo vardo grotažyme pažymėti klipai per kelis mėnesius buvo peržiūrėti daugiau nei 16 milijardų kartų. A. Tate’as yra buvęs pasaulio kikbokso čempionas, šachmatų didmeistrio sūnus, Rumunijoje gyvenantis multimilijonierius, kuris paprasčiausiai dalinasi savo mintimis apie pasaulį. Jis aplinkui save yra susikūręs antžmogišką aurą; jis pristato save kaip absoliučios sėkmės pavyzdį, kuris turėtų būti sektinas jaunų vyrų ir vaikinų.
A. Tate’as išsiskiria tuo, kad ragina savo sekėjus puoselėti nepatogias emocijas ir paversti jas motyvacija tobulėti. Jis rodo savo turtus, kad juos matantieji pajustų pyktį ir neduotų sau ramybės tol, kol patys nepasieks sėkmės. Tačiau esmė yra ne pačiuose turtuose. A. Tate’as nuolatos pabrėžia, kad viskam vertę suteikia kova, kančia ir patirti sunkumai kelyje iki tikslo. Būtent ilgas ir sunkus darbas bei pastangos turi būti vertinami. Jis ragina malonumus iškeisti į discipliną, o savo patogumą – į nenumaldomą alkį tobulėti.
Prieš mėnesį didžiosios socialinių tinklų platformos ištrynė A. Tate’o paskyras ir pasidavė cancel kultūrai. Pirmoji tai padarė „Meta“, kuri kaip priežastį ištrinti A. Tate’o feisbuko ir instagramo paskyras įvardijo jo „pavojingas pažiūras“. Tačiau jis nesulaužė jokių taisyklių ir netgi didžiausi jo kritikai negali įvardinti, kokios A. Tate’o mintys vertos pašalinimo iš socialinių tinklų. Visgi nenoriai pripažįstama, kad didžiausias jo nusikaltimas yra pernelyg didelis populiarumas.
Cancelintojai bijo įtakos, kurią A. Tate’as turi jaunajai kartai. Jie puikiai suvokia, kad jo skelbiamas santykis su gyvenimu yra nesuderinamas su jų vertybėmis, instinktais ir ateities vizija. Tradiciškai vyriškas žvilgsnis į pasaulį: drąsa, disciplina, pyktis, noras konkuruoti ir tobulėti leido mūsų protėviams sukurti civilizaciją, kurioje gyvename. Tradicinis vyriškumas reiškia ne ideologinį įsitikinimą, o savybes žmonių, sukūrusių pasaulį, kuriame gyvename – tiek jų moralias, tiek amoralias savybes.
Akivaizdu, kad pavojingiausias vyriškų pažiūrų bruožas yra natūralumas, lemiantis nesustabdomą jų sklaidą. Dažnas interneto komentatorius pastebi, kad A. Tate’as atliepė visus instinktus, jaustus jaunystėje ir paauglystėje, tačiau užmirštus ir nepuoselėtus. Jo pavyzdys parodo, koks didelis alkis mūsų dienų Vakaruose yra prigimtiniam ir natūraliam vyriškumui, nepaisant visų pastangų dirbtinai jį šalinti.
Kam gali rūpėti tiesa?
Lietuvoje Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas ir jo besilaikantys žmonės yra pats didžiausias cancel kultūros taikinys. Tačiau tikėjimas padaro žmones ne tik taikiniais, bet ir suteikia stiprybės atlaikyti jiems tenkančius iššūkius. Visai kaip Romos imperijos laikais, krikščioniškos pažiūros yra pavojingos dėl nuo jų neatsiejamo nepaklusnumo. Krikščionis negarbins oficialių Romos ar modernios visuomenės dievų, kadangi jis juos laiko neatitinkančius tikrovės. Gyvenimas tiesoje krikščioniui yra daug svarbesnis už pasekmes, kurios jo gali laukti.
Krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos narė, daktarė Ramunė Jurkuvienė parašė stiprų liudijimą apie jos patirtą diskriminaciją dėl krikščioniškų pažiūrų: pradžioje sovietmečiu, o paskui – ir nepriklausomos Lietuvos laikais. Jos istorija yra moralinės stiprybės žymima kiekviename žingsnyje. Jaunystėje ji susilaukė diskriminacijos dėl aktyvaus bažnyčios lankymo ir atsisakymo tapti komjaunuole. Aplinkinių nesupratimą kėlė ir jos atsisakymas imti kyšius dirbant gydytoja. Vėliau dėl krikščioniškų pažiūrų jai buvo užkirstas kelias siekti profesorės posto, o tapus Nacionalinės šeimos tarybos pirmininke jos pažiūros tapo nuolatiniu diskusijų objektu Seimo komitetuose.
Nors dėl kilusių kivirčų su sistemine nuomone jos karjerai nuolatos kildavo sunkumų, tai jai nesutrukdė tapti sėkmingai.
Šioje vietoje verta prisiminti mintį apie stipriuosius ir silpnuosius. Stiprieji yra stiprūs ne todėl, kad nesusiduria su diskriminacija, bet todėl, kad pasižymi sėkmę atnešančiomis savybėmis, tokiomis kaip vidinė ramybė, drąsa, ryžtas ir kovos dėl savo įsitikinimų nebijojimas. R. Jurkuvienė rašo, kad į diskriminaciją ji žiūrėjo konstruktyviai ir ieškojo naujų, efektyvesnių veikimo būdų spręsti savo problemas. Tiesa gali rūpėti tik tam žmogui, kuris neišsigąsta sunkesnio gyvenimo kelio, ir tik toks žmogus gali būti stiprus.
Socialinio statuso klausimas
Dabar pakalbėkime apie socialinį statusą ir reputaciją – tai, į ką yra nusitaikiusi cancel kultūra. Praktinėje kasdienybėje statusas yra reikšmingas, daug reikšmingesnis nei tiesa: ko nors buvimas tiesa ar melu neturi jokių pasekmių, o kritusi reputacija gali sugriauti gyvenimus. Dėl to daugumai žmonių tiesa nerūpi. Jiems net nekyla klausimas, ar kas nors yra tiesa ar melas: savo protines jėgas jie naudoja skenuoti socialinį klimatą ir išsiaiškinti, koks elgesys ar įsitikinimas yra socialiai priimtinas, o koks ne.
Tiek cancel kultūra, tiek jos priešai siekia aukštesnio statuso sau, tačiau jų veikimo būdai yra visiškai skirtingi.
Cancel kultūros dalyvių būdas siekti statuso yra toks – iškelti visa, kas yra priešinga žmogaus prigimčiai, tradicinių visuomenių charakteriui. Maištauti prieš moteriškumą, vyriškumą, tautos sampratą, prigimtinių lyčių buvimo faktą – prieš viską, kas ilgą laiką yra nusistovėję ir suprantama kaip norma visuomenėje, o perrašius taisykles siekiama išaukštinti savo statusą.
Kai cancel kultūra kalba apie pažiūrų pavojingumą, ji skuba pabrėžti, kad tam tikros pažiūros gali lemti padidėjusią engiamų grupių priespaudą ir smurtą prieš jas. Iš tikrųjų tai tereiškia baimę, kad tradicinėmis elgesio formomis pasižymintys žmonės taps pernelyg aukšto statuso ir perrašys „progresyvius“ statuso rodiklius.
Ši baimė yra visiškai pagrįsta, matant A. Tate’o atvejį, kuris visus internautus užbūrė savo nepaprasta sėkme, pasiekta puoselėjant prigimtinį vyriškumą, drąsą, ryžtą ir kovą. Kortų namelis apie naujų ideologijų sėkmę griūva labai greitai, jei cenzūra nespėja įsikišti. Tuo tarpu gąsdinimas „diskriminacija“, „neapykantos kalba“, smurtu ir priespauda yra visiškai nepagrįstas – tarsi pati cancel kultūra tuo neužsiimtų. Tą patį galima pasakyti kitu pavyzdžiu, kaip stiprūs ir galingi išnaudoja ir engia silpnuosius, tarsi galia nebūtų tai, ko siekia patys cancel kultūros dalyviai.
Cancel kultūros priešų receptas aukštesniam statusui yra asmeninė stiprybė, tobulėjimas ir sėkmę kuriančių savybių išsiugdymas, tačiau, skirtingai nei cancel kultūra, jie statuso nelaiko tikslu savaime.
Buvimas cancel kultūros priešu reiškia pasiryžimą rizikuoti statusu dėl savo principų. Manau, kad kiekvienas neiškreiptos moralės žmogus tai laiko pagarbos vertu bruožu.
Draugai ir priešai
Tuo tarpu straipsnį pabaigsiu viena anekdotine situacija, įvykusia prieš kelias dienas. JAV Žaliųjų partijos kandidatas į Senatą rinkimų kampanijos metu gavo klausimą „kas yra moteris“ ir jo rinkimų kampanijos vadovė žaibiškai atkirto „eik po velnių, transfobe“, Ji suprato, kad bet kuris užduodantis šį klausimą yra jos politinis priešas, o visa kita nesvarbu, todėl ši diskusija yra bergždžia.
Po kiekviena ideologija slypi žmonės ir jų tikras bei natūralus santykis su gyvenimu. Jų emocijos, troškimai ir būdai tų troškimų siekti. Todėl prieš pradėdami diskusiją apie principus kaip žodžio laisvė, turime suprasti, kokie žmonės sudaro cancel kultūrą, kokie žmonės yra jų priešai, kas slypi po tuo, ir tik tuomet galės prasidėti prasmingas pokalbis.
