Šią vasarą daugelio vilniečių (ir ne tik jų) keliai vėl vingiavo Jašiūnų link. Muzikos mylėtojai jau septintąjį sezoną iš eilės rinkosi į Vilnijos krašto perlą – Jašiūnų dvarą, kuriame vyko jau tradiciniu tapęs festivalis „Muzika Jašiūnų dvare“. Festivalio rėmėjai ir organizatoriai kaip visuomet pasistengė pakviesti garsių Lietuvos ir Lenkijos rimtosios muzikos atlikėjų. Koncertų klausytojai liko labai dėkingi Šalčininkų rajono savivaldybės Kultūros skyriui, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai, Kultūros Tarybai, Lietuvos nacionalinei filharmonijai, Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos Kanceliarijai už padovanotas nepakartojamas muzikines akimirkas.
Koncertus neretai lydėdavo ir paskaitos, pažindinusios lankytojus su itin įdomia šio dvaro istorija. O ji, ta istorija, labai marga, kaip ir pačios vietovės, kurioje dvaras įsikūręs, praeitis. Atsigręžkime į ją ir mes…
Pirmiausia – Radvilų valdos
Kryžiuočių kronikos mini Jašiūnus jau XIV amžiuje: jie buvo viena iš keliautojų sustojimo vietų traukiant iš Vilniaus link Merkio – Nemuno vandens kelio arba vykstant Lydos kryptimi. Jau nuo XV amžiaus pradžios Jašiūnus valdė galingoji Radvilų giminė, XVI a. įkūrusi kalvinų sinodą, prekiavusi mediena ir išgaudavusi geležies rūdą, taip pat daug dėmesio skirdavusi medžioklės verslui.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad XVII amžiaus viduryje Jašiūnuose gyveno Vilniaus vaivada Jonušas Radvila, vėliau šią vietovę valdė Boguslavas Radvila, aprašytas garsiajame Henriko Senkievičiaus romane „Tvanas“.
XVII šimtmečio pabaigoje dvaras kurį laiką buvo Boguslavo Radvilos dukters Liudvikos Karolinos, o po jos mirties – anūkės Elžbietos Augustos žinioje. Vėliau ir Jašiūnų, ir kitus dvarus perėmė Nesvyžių Radvilos: Mykolas Kazimieras Radvila – Žuvelė ir jo sūnus, Lietuvos didysis kancleris Karolis Stanislovas Radvila. Tuo metu dvaras neskendėjo prabangoje, tą rodo išlikę inventoriaus dokumentai.
Minėtasis kancleris neturėjo sūnaus, galinčio perimti dvaro valdymą, taigi Jašiūnai atiteko šios giminės atstovui Dominikui Jeronimui Radvilai. Jis buvo paskutinysis Radvilų giminės narys, valdęs šį dvarą.
Balinskiai ir Sniadeckiai
Vėliau (tai buvo 1811-aisiais) Radvilos pardavė savo Jašiūnų valdas Balinskių giminei. Ignacijus Balinskis, jį valdęs nuo įsigijimo dienos, buvo Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras. Iš savo tėvo po kurio laiko valdas perėmė jo sūnus Mykolas, įžymus istorikas (1794 – 1864). 1820 metais jis vedė Sofiją Sniadeckytę, ir nuo tada Jašiūnai imti sieti su Sniadeckiais.
Tai buvo garbinga giminė: Sofijos tėvas, profesorius Andrius Sniadeckis Vilniaus universitete dėstė chemiją ir biologiją, buvo naujo cheminio elemento atradėjas. Deja, jo atrastas elementas vestis rusų okupacinės valdžios pripažintas nebuvo, o jo atradimo teisė po kelių dešimtmečių priskirta Kazanės universiteto darbuotojui K. Klausui, elementą pavadinusiam ruteniu.
Sofijos dėdė (Andriaus brolis) Jonas Sniadeckis buvo Vilniaus universiteto rektorius; jo vardas suteiktas vienam iš Mėnulio kraterių. Jonas Sniadeckis buvo apsigyvenęs Jašiūnų dvaro rūmų šiaurinėje dalyje.
Na, bet grįžkime prie tuometinio dvaro savininko Mykolo Balinskio. Jis, kaip jau minėjome, buvo garsus istorikas, prisidėjęs prie populiaraus žurnalo „Tygodnik Wilenski“ redagavimo, prie „Šubravcų“ draugijos veiklos. Visuomenė jį pažinojo kaip aktyvų Vilniaus archeologinės komisijos pirmininką bei Rusijos imperatoriškosios geografų draugijos narį. Šis istorikas išleido Vilniaus istorijos dvitomį, paskelbė daugybę medžiagos apie Lietuvos miestus ir kaimus, taip pat parengė spaudai Andriaus ir Jono Sniadeckių raštus.
Mykolas Balinskis rėmė 1831 metų sukilimą (Jašiūnų dvare sukilėliai rinkdavosi, čia buvo slaugomi sužeistieji), dėl to buvo suimtas, tačiau didesnės bausmės išvengė. Tiesa, po sukilimo jam teko kurį laiką praleisti užsienyje, dvarą palikus valdyti paskirtiems administratoriams. Deja, šie ūkininkavo prastai, tad po kurio laiko M. Balinskis buvo priverstas grįžti į Jašiūnus tvarkyti apleisto ūkio. Gaivino jį kartu su savo sūnumi Jonu Balinskiu, taip pat grįžusiu į tėviškę iš Sankt Peterburgo, kur mokėsi karo medicinos. Tėvui su sūnumi pavyko pataisyti pašlijusius ūkio reikalus, ir tada jaunasis Jonas Balinskis vėl sugrįžo į Sankt Peterburgą. Dirbo tenai karo gydytoju, o vėliau, apgynęs daktaro disertaciją, tapo Rusijos psichiatrų draugijos pirmininku. Jo sūnus Petras Balinskis tapo Sankt Peterburgo ir Maskvos metro statybos projektų autoriumi, o Lietuvoje įsigijo Leipalingio dvarą.
Kultūros židinys Vilniaus krašte
Jašiūnuose vienu metu glaudėsi garsus lenkų poezijos kūrėjas Julijus Slovackis; čia dažnai lankydavosi poetai Adomas Mickevičius, Tomas Zanas, Antanas Odynecas, įžymus biologas S. B. Jundzilas, pažangūs dvarininkai Laurynas Putkameris ir Povilas Bžostovskis… Svetingame dvare vykdavo literatūriniai vakarai, koncertai, buvo švenčiamos įvairios šventės. Pats Mykolas Balinskis supažindindavo svečius su naujai įsigytomis knygomis: jis rinko vertingus leidinius, inkunabulus, turėjo sukaupęs per 3000 knygų biblioteką. Čia buvo saugomos tokios retenybės, kaip 1640 metais išleista M. Smigleckio „Logika“, 1729 m. pasirodęs K. Semenavičiaus „Didysis artilerijos menas“ ir kt. Į Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrių patekęs dvaro bibliotekos katalogas, datuotas 1899 metais, mini 1502 knygų pavadinimus. Daugybė archyvinės medžiagos vėliau pateko į Lenkiją.
Mykolo Balinskio iniciatyva dvaro rūmuose buvo įrengta koplyčia, į kurią melstis rinkdavosi apylinkės gyventojai, juk bažnyčia Jašiūnų miestelyje iškilo tik 1929 metais. Koplyčioje, kuri užėmė buvusį Jono Sniadeckio kabinetą, pamaldas po 1863 metų sukilimo laikydavo Jašiūnų dvare gyvenęs vienuolis dominikonas.
Mykolui Balinskiui 1864 metais iškeliavus Amžinybėn, kultūrinio gyvenimo tradicijos gerokai nuslopo, nors dvaras, kaip ūkinis vienetas, gyvavo visai neprastai. Šeima praplėtė rūmus – iškilo jų priestatas, koplyčia, plytinė, oficina, tarnų namas…
XX a. dvare gyveno Mykolo Balinskio vaikaitė Ana Soltan. Deja, tragiški 1939-ųjų įvykiai privertė šeimininkus nedelsiant išvykti į Lenkiją. Ką spėjo, dvarininkai išsivežė su savimi. Į dvarą įsiveržę Raudonosios Armijos kariai negailėjo nieko; prie jų dar prisidėjo netoli nuo Jašiūnų viename kaime gyvenę stačiatikiai. Buvo grobiama viskas – baldai, knygos, gaubliai, paveikslai ir kitos meno vertybės… Nuostolių dvaras patyrė didelių – iš čia iškeliavo Jono Sniadeckio biblioteka, J. Slovackio rašyti laiškai jo mylimajai Liudvikai, kiti vertingi daiktai.
Negandos kaip iš gausybės rago užgriuvo senąjį dvarą! 1941 metų rugsėjį hitlerininkai jį buvo pavertę getu: jame buvo suvaryti žydai iš visų vietos apylinkių; po kelių savaičių juos sušaudė už kelių kilometrų nuo dvarvietės. O jau vėliau dvare kūrėsi kas tik įsigeidę: čia buvo ir kultūros namai, ir biblioteka, ir ligoninė su gimdymo namais. Netgi kepykla kurį laiką veikė. Gyvenamąsias patalpas sau buvo įsirengę vietos gyventojai; čia rado vietos ir Jašiūnų tarybinio ūkio vadovybė.
Naujai atkurtas paveldas
Bet rūmai išliko, nors naują gyvenimą jau laisvos Lietuvos sąlygomis ir pradėjo stipriai apniokoti. Verkiant reikėjo restauracijos, ir ji sutelktomis vietinių krašto šviesuolių pastangomis buvo atlikta. Kruopščių meistrų rankomis atkurta sieninė tapyba, puošusi antrojo aukšto skliautus, restauruoti lipdiniai ir dekoratyvinės dangos, sutvarkytos koklinės puošmenos. Žodžiu, senieji dvaro rūmai, Sniadeckių iniciatyva suprojektuoti garsiojo architekto Karolio Podčašinskio, atgijo naujam gyvenimui. Į jų sales atkeliavo nauji stilizuoti baldai, įrengtos dvi naujos krosnys.
Prieš porą metų buvo pradėta oficinos renovacija. Šiandien šis pastatas puikiai įsilieja į dvaro aplinką: pagal autentiškus pavyzdžius atkurti langai ir durys, artima dvaro rūmų fasadui spalva sušvito sienos. Oficina tarnaus kaip dar viena vieta, kurioje vyks aktyvi edukacinė veikla. Interaktyvi ekspozicija leis reprezentuoti su Radvilų giminės istorija susijusius dvaro gyvenimo laikmečius, pasakos apie dvare gyvenusių žmonių romantinius jausmus ir skaudžius išgyvenimus (juk nestigo nei vienų, nei kitų), atskleis Šubravcų draugijos veiklą.
Daug dėmesio skirta teritorijai sutvarkyti: šiandien ji visų lankytojų akis traukia naujais pėsčiųjų takais, puikiai sutvarkytais gėlynais, gražiomis lauko lempomis. Visi, atvykę į Jašiūnus, pasivaikšto po rūpestingai prižiūrimą angliško stiliaus parką. Beje, savo berželį jame buvo pasisodinęs ir Julijus Slovackis. Nepaisant visų istorinių kataklizmų, parko želdinius pavyko išsaugoti: per 30 rūšių lapuočių ir spygliuočių medžių veši, prisimindami praeities laikus, išliko toks pat parko išplanavimas, koks buvo XIX a. pabaigoje. Žengiant į jo gilumą vedančiais vinguriuojančiais takeliais, galima gėrėtis kruopščiai sukurtomis augalų kompozicijomis, visur rūpestingai išstatytais suoleliais bei įrengtomis poilsio zonomis. Kaip puiku čionai ateiti karštą vasaros dieną ir pasimėgauti parko dovanojamu pavėsiu!
Dabar tvarkomas ir rūmų teritorijoje esantis svirnas – retas XIX a. pradžios medinės architektūros pastatas, išsaugojęs savo buvusią išvaizdą.
Verčiamas šiandieninės dvaro istorijos puslapis
Šiandien Jašiūnų dvare kultūrinis gyvenimas virte verda.
Štai šių metų rugsėjo 17-ąją rūmuose savo trečiąjį gimtadienį minėjo kanalas „TVP Wilno“. Apie šį renginį ilgai skelbė visame Vilniuje ir jo apylinkėse iškabintos afišos. Šventė buvo puiki: skambėjo Adomo Mickevičiaus „Romansų ir baladžių“ leidinio 200-osioms metinėms skirtas koncertas, buvo skaitomos poeto eilės, lydimos Zbignevo Levickio muzikos.
Paskaitos, seminarai, konferencijos, susitikimai, koncertai Jašiūnų dvare jau yra tapę įprastais renginiais. Čia mėgsta lankytis ekskursantai, norintys susipažinti su šio krašto gyvenimu XIX amžiuje, garsiausiais šių apylinkių žmonėmis. Apie tai kaip tik ir kalba pirmajame rūmų aukšte esanti ekspozicija. Čia esama ir mažiesiems lankytojams skirtos salės, kurioje visa istorija pateikiama žaidybine forma. Antrajame pastato aukšte įrengti memorialiniai kambariai, skirti Mykolui Balinskiui, Jonui Sniadeckiui ir Julijui Slovackiui.
Rūmuose nuolat organizuojamos parodos, kurių tematika tikrai įvairi. Štai visai neseniai, bendradarbiaujant su Vilniuje esančiu Kino, teatro ir muzikos muziejumi, rūmų salės pasipuošė afišomis, vaizdingai atskleidusiomis XIX amžiaus Vilniaus muzikinį ir teatrinį gyvenimą. Kokie spektakliai buvo populiariausi, kokios teatrinės įžymybės juose vaidino, ką labiausiai mėgo ano šimtmečio publika – apie visa tai susirinkusiems klausytojams labai įdomiai pasakojo minėtojo muziejaus darbuotojai. Betyrinėdami šimtmečių senumo plakatus, lankytojai neabejotinai atkreipė dėmesį ir į rūmų salėse išstatytus senovinės garso atkūrimo technikos pavyzdžius. Gidui paleidus pasiklausyti ano meto muzikinių įrašų, vaizduotė taip ir piešė puošniuose dvaro rūmuose šokamas mazurkas ir kadrilius… Specialių muzikinių „automatų“ būta ir XIX amžiaus užeigose – tiktai veikė jie, įmetus pinigėlį…
Na, o ištyrinėjus rūmuose esančias ekspozicijas, pats laikas būna atlikti dar vieną garbingą veiksmą – nusilenkti atminimui tų, kurie paliko ryškius savųjų darbų pėdsakus šiame Vilnijos krašte. Nueikime į Jašiūnų dvaro kapinaites, dar vadinamas mokslininkų kapinėmis.
Išties, čia guli profesorius Jonas Sniadeckis – astronomas, matematikas, filosofas, istorikas ir publicistas Mykolas Balinskis su žmona Sofija ir sūnumi Jonu, mokslinės psichiatrijos Rusijos imperijoje pradininku. Ilsisi ir kiti Balinskių šeimos nariai bei dvaro žmonės. Iš visos šiose senosiose kapinaitėse yra apie 20 kapų.
Šios kapinės įkurtos 1830 metais, kai mirė Jonas Sniadeckis. Šį iškilų žmogų nuspręsta palaidoti priešais dvarą, ant kalnelio, kur jis mėgo ilsėtis. Norėta toje vietoje pastatydinti koplytėlę, netgi buvo parengtas garsiojo architekto K. Podčašinskio projektas, deja, šis sumanymas taip ir nebuvo realizuotas.
Kapinės 2005 – 2007 metais buvo restauruotos, atkurti antkapiai, pastatytas Balinskių šeimos genealoginio medžio paminklas. Na, o Jono Sniadeckio kapą ženklina akmeninis obeliskas su metaliniu kryžiumi.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
