Dialogas
Kažkas paskambina į duris, atidarau, prie mano durų slenksčio stovi išgalvota moteris.
– Kas tu esi, koks tavo vardas?- klausiu aš, bijodamas, kad ji nepasakytų kokios nors banalybės.
– Violeta…
– Viešpatie, – galvoju aš, – kodėl išgalvota moteris negalėjo sugalvoti kažko gudriau? Pasaulyje tiek daug gražių moteriškų vardų, o ji nuėjo mažiausio pasipriešinimo keliu. Jeigu jau prasidėjo išgalvojimai ir išsigalvojimai, reikėtų duoti laisvę improvizacijoms, nesistengiant išgalvotą pasaulį kopijuoti pagal niūrios kasdienybės atvaizdą ir panašumą.
Kartais žmonės svajoja išlošti milijoną dolerių, tačiau, kai pagalvoji, svajonės išgalvotame pasaulyje nieko nekainuoja, taigi nesuprantamas yra žmonių varžymasis, neryžtingumas, jeigu pradėjus svajoti, sustojama kažkur pusiaukelėje, nebedrįstant pasvajoti apie milijardą. Kodėl išgalvota moteris neišdrįso prisistatyti Emilijos, Austėjos, Gabrielės, Kamilės, Viktorijos, Gretos. Urtės, Viltės. Karolinos, Saulės, Paulinos, Gustės, Smiltės, Akvilės, Lėjos, Lauros, Patricijos, Rusnės, Amelijos, Kornelijos, Medos, Milanos, Vakarės, Luknės, Elijos. Brigitos, Adrijos, Tėjos, Beatričės, Dianos, Darėjos, Izabelės, Milenos, Paulos, Martos, Olivijos, Beatos, Orintos, Almandos, Atėnės, Sofijos, Alisos, Jakaterinos, Dorotėjos ir pan. vardais? Užteko fantazijos tik Violetos vardui?.. Hmm…
Liūdina ne tik išmonės trūkumas, nesunku pastebėti ir tai, kad dėl tokio moters vardo vyrai gali patirti daug vargo, įsipainioti į neišsprendžiamas sąžinės kolizijas. Ar įmanoma, – klausiu visai ne retoriškai, – bendraujant su Violeta – neišsivioletinti? O kur toks atspalvis nuveda, visi gerai žino. Ar reikia priminti, kad neatsargiai išsivioletinus, netoli iki to, jog ims ir prikibs ydingi potraukiai, pavyzdžiui, noras trūks plyš sumedžioti bent vieną teisėją arba dar kitaip (bet panašiai) dalyvauti teisinės sistemos pertvarkos procesuose.
Jau pradedu susivokti, kad puolęs į balą, sausas neliksiu, susidūrus su Violeta, neišsivioletinti neįmanoma, kaip išties dar niekam nėra pavykę išsimaudyti nesušlapus. Žinoma, būtų galima greitai uždaryti duris, tačiau visomis kūno poromis jaučiu, kad nereikėjo net bambomis trintis, o užkratas ir violetinis įdegis jau persidavė oro lašeliniu būdu, mano organizme vyksta nebeatšaukiamos permainos.
– Kuo tu užsiimi, kokia tavo profesija? – klausiu aš.
– Dirbu mokytoja, – sako ji.
– Sunku patikėti, – galvoju aš, – kad graži moteris būtų tokia neišmoninga, nemokėtų labiau šiuolaikiškai prisistatyti. Tai prieš šimtą metų mokytojos profesija priduodavo moteriškei pikantiškumo. Dabar moterys renkasi nepalyginamai romantiškesnius užsiėmimus, dirba oro lainerių kapitonėmis, kranininkėmis, žvalgybininkėmis, karo ministrėmis, kino ir teatro žvaigždėmis, troleibusų vairuotojomis, prezidentėmis, prostitutėmis ir t. t.
– Iš kur esi kilusi, kada gimusi, – klausiu aš.
– Gimiau, – sako ji, – Vilniaus gimdymo namuose, klykdama iki pamėlynavimo, liedama ašarų upelius, nes angelas gimimo momentu man pažadėjo, kad suaugusi sutiksiu vyrą, siaubingu Edvardo vardu, gimiau praėjus dviem šimtams metų po Svedenborgo išpranašautos pasaulio pabaigos.
– Kas tu esi? – dar kartą klausiu aš, baisiai susinervinęs.
– Esu tavo žmona, – sako ji. – Pats žinai.
