Labai pamėgome vieną iš naujausių sostinės muziejų – Istorijų namus. Unikalios parodos, paskaitos, susitikimai su įvairių sričių specialistais sulaukia daugybės lankytojų. Mano atmintyje iki šiol gyvas netradicinis Egipto valstybės pristatymas – remiantis tais Senovės Egipto artefaktais, kurie yra sukaupti mūsų šalyje. Vykusioje parodoje „Ką skelbia sarkofagas“ žmonės taip pat turėjo galimybę sužinoti, ką veikia šių dienų mokslininkai egiptologai, kaip jie tyrinėja mumijas ir kitus istorinius radinius, aptiktus senovinėse Egipto kapavietėse, kokių naujų galimybių senienų tyrimams teikia dabarties mokslas ir technika. Ir, žinoma, muziejuje plačiai pasakota apie tuos mūsų tėvynainius, kurių dėka Lietuvoje plačiau sužinota apie Senovės Egiptą.
Iš ekspedicijos – netoli tūkstančio senienų
Kalbėdami apie Lietuvos egiptologus, pirmiausia prisimename grafo Mykolo Tiškevičiaus (1828 – 1897) asmenybę. Šis iškilus žmogus gimė dabartinės Baltarusijos teritorijoje, Logoiske. Gavęs gerą išsilavinimą, dar jaunystėje susidomėjo senove ir antikvarinių kolekcijų kaupimu, buvo uolus Vilniaus senienų muziejaus rėmėjas ir Peterburgo imperatoriškosios archeologijos draugijos narys. Tačiau mes jį labiausiai žinome kaip aktyvų mokslinių ekspedicijų į Egiptą organizatorių ir dalyvį. 1861 metais atvykęs į šią šalį, jis ėmėsi archeologinių kasinėjimų. Dirbo legaliai, mat po audiencijos pas patį Egipto vicekaralių Muhamedą Said Pašą gavo šio pasirašytą leidimą kasinėti visoje Egipto ir Nubijos teritorijoje. Gal vicekaralius tikėjosi, kad už šią paslaugą Mykolas Tiškevičius atsilygins finansiniu Sueco kanalo statybos rėmimu? Na, kaip ten bebūtų buvę, grafas, nusisamdęs vietinių darbininkų, pradėjo kasinėti Karnako teritorijos pietinėje dalyje. Kasinėjimų metu buvo atrasta deivės Sakhmet šventovė, aptikta itin brangių ir aukštos kokybės radinių (deivės liūtės galva, aukojimo akmenų, įvairių dievybių statulėlių, amuletų, papuošalų, laidojimo reikmenų ir kt.), priklausiusių šventovės lobynui arba tikrų liturginių objektų saugyklai.
Vėliau, persikėlęs į vakarinį Nilo krantą, Mykolas Tiškevičius atkasė mumijų bei sarkofagų, laidojimo urnų ir religinių tekstų, amuletų iš lazurito, prabangių auksinių papuošalų. Tačiau didžiausiu laimėjimu tapo Tėbų nekropolyje atkastas kapas su 4 mumijomis ir visais jų laidojimo atributais. Viena mumija buvo žynio, šalia kurios aptiktas papirusas su „Mirusiųjų knygos“ tekstais ir įvairūs raštininko reikmenys.
Vėliau grafas trumpai kasinėjo Vadi es Sebua, Esnos, Sakaros vietovėse, rasdamas nemaža senovinių reliktų. Detalesnio rastų smulkesnių artefaktų aprašymo M. Tiškevičius nepaliko, iškastus radinius labiau vertindamas estetiniais, antikvariniais negu mokslinės vertės kriterijais. Tačiau jo atrastų egiptietiškų senienų kolekcija buvo itin vertinga. Ilgainiui ji vis didėjo, mat grafas egiptietiškų artefaktų dar įsigydavo ir iš prekeivių. Mokslininkai mano, jog iš savo ekspedicijos po Egiptą Mykolas Tiškevičius parsivežė netoli tūkstančio senienų.
Deja, gausi jo kolekcija vienoje vietoje neišliko. Tiesiog grafas dosnia ranka senovinius artefaktus dalijo įvairiems muziejams, bičiuliams, giminėms. Štai Vilniaus senienų muziejui atiteko virš 200 radinių (mūsų dienas pasiekė tik 19 iš jų), kiek mažiau – 164 eksponatai – buvo įteikti Luvro muziejui. Viena iš prancūzams padovanotų egiptietiškų skulptūrų neretai pavadinama „Tiškevičiaus statula“. Grafas dotavo ir Logoisko muziejaus ekspoziciją. Netrūko vertingų senienų, žinoma, ir Tiškevičių giminės dvaruose – Raudondvaryje, Biržuose, Lentvaryje…Dabar dalis M. Tiškevičiaus iš Egipto parvežtų senienų saugomi keliuose Lietuvos muziejuose, daugiausia – M. Žilinsko galerijoje.
Apie šią šalį ji galėdavo pasakoti ištisas valandas
Marija Rudzinskaitė pasaulį išvydo 1885-aisiais Kėdainių apskrities Šaravų dvare. Nors tėvai buvo smulkūs bajorai, savo atžalų ugdymui dėmesio negailėjo, taigi ir Marija gavo gerą išsilavinimą. Ji mokėsi Kauno mergaičių gimnazijoje, vėliau baigė Pedagogų kursus bei Aukštuosius moterų kursus. Mergina mokėsi rusų kalba, juk tuo metu Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje. Ją, gavusią gerų žinių savame krašte, pas save pasikvietė vyresnysis brolis Dionizas Rudzinskas, gyvenęs Maskvoje ir ten įkūręs pirmąją Rusijoje augalų selekcijos stotį.
Mergina be vargo įstojo į Maskvos imperatoriškąjį universitetą studijuoti istorijos. Kaip tik tuo metu prie šio universiteto duris atvėrė Dailės muziejus, kuriame, šalia kitų, būta ir gausios Senovės Egipto rinkinių ekspozicijos. Šių senovinių vertybių saugotojas buvo garsus Rusijos egiptologas Borisas Turajevas, kurio dėka Marija Rudzinskaitė itin susidomėjo paslaptinguoju Egiptu. Ji stropiai lankė šio mokslininko paskaitas ir, kaip ir visi jų klausytojai, be galo žavėjosi jose dėstomais faktais apie Senovės Egipto gyvenimą. Tai atsispindi Marijos laiškuose artimiesiems, kupinuose užsiminimų apie kerintį „Aigipto“ (šitaip ji vadino šią šalį) gyvenimą.
Kuo toliau, tuo labiau mergina linko į Senovės Egipto studijas, žinoma, neužmiršdama ir savo pagrindinės disciplinos – istorijos. 1916 metais pagaliau Maskvos imperatoriškasis universitetas buvo baigtas, ir su pirmojo laipsnio pasaulinės istorijos magistrės diplomu rankose ji galėjo parvykti į gimtinę. Svajojo parvažiuoti į Lietuvą su sutuoktiniu: Maskvoje juk ištekėjo, tačiau šiam troškimui išsipildyti nebuvo lemta. Marijos vyrui, pašauktam į caro kariuomenę, taip ir nepavyko iš jos grįžti gyvam. Taigi į Kauną M. Rudzinskaitė – Arcimavičienė 1918-aisiais atvažiavo jau viena.
Tėvynėje jos laukė pedagoginis darbas mokyklose ir gimnazijose. 1922-aisiais ji buvo pakviesta dėstyti ką tik atidarytame Lietuvos universitete. Su pertraukomis jame ji dirbo iki pat 1939 metų. Tiesa, pirmuosius dvejus metus dėstė rusų kalba, teisindamasi, jog jos lietuvių kalba silpnoka, tačiau vėliau ją gerai išmoko.
1924 metais, kukliai finansiškai paremta, Marija Rudzinskaitė – Arcimavičienė leidosi kelionėn po Egiptą. Tuo metu susidomėjimas šia šalimi pasaulyje buvo labai išaugęs: juk ką tik buvo atrastas Tutanchamono kapas! Daug laiko ši moteris praleido Kairo muziejuje, tyrinėdama jo eksponatus ir bendraudama su mokslininkais. Jos dėmesio centre – ir kasdienis egiptiečių gyvenimas, ir šios šalies įžymybės, ir naujausi archeologiniai kasinėjimai. Mokslininkė svajojo parsivežti į namus egiptietiškų senienų, tačiau tam labai trukdė lėšų stygius. Įstengė įsigyti ir atgabenti į Kauną tiktai keletą senovės reliktų: Luksoro apylinkėse aptiktą apatinę sarkofago dalį, stipriai išmargintą simboliais ir užrašais; Dievo Amono žynės dainininkės Šamojit mumiją; kitos mumijos ranką; papirusą su sutuoktinių sutarties tekstu; „Mirusiųjų knygos“ papiruso fragmentų; kelias smulkias skulptūrėles.
Po dešimties metų, 1934-aisiais, vėl pasisekus išvykti Egiptan, Marijai Rudzinskaitei – Arcimavičienei atsivėrė galimybės aplankyti naujas archeologinių kasinėjimų vietas. Iš šios išvykos moteris parsivežė kedrinį sarkofago dangtį, paženklintą deivės Nut žynės Udžarenesės atvaizdu bei maldos tekstais, taip pat dvi pomirtines vaikų kaukes iš Luksoro. Vėliau jos reliktų kiekis didėjo, naujų senienų jai vis atsiųsdavo pažįstami egiptologai.
Surinktas egiptietiškų artefaktų rinkinys – tik vienas šios mokslininkės veiklos aspektų. Ji parengė ir išleido pirmąjį lietuvišką Egipto hieroglifų žodynėlį, leidinuką „Moters būklė Senovės Egipte“, rašė knygas „Senovės Rytų istorijos“ serijai, vertė Senovės Egipto literatūros kūrinius, dalyvaudavo pasaulio orientalistų kongresuose. Savo antrąją kelionę į Egiptą ji vaizdingai aprašė spaudoje ir knygoje „Tut – Anch – Amono kapas ir Tebų paminklai“. 1934 m. išėjusią knygelę „Vardo reikšmė Senovės Egipte“ autorė dedikavo profesoriui B. Turajevui. Dar po dvejų metų, 1936-aisiais, pasirodė jos knyga „Dievų ir kvepalų žemė“. Tačiau ne viena mokslininkės parengta knyga ir parašyti straipsniai taip ir neišvydo dienos šviesos.
Apie Egiptą M. Rudzinskaitė – Arcimavičienė galėdavo kalbėti valandų valandas. Aplinkiniai, beje, ją laikė tarsi ne šio pasaulio būtybe. Daugeliui ją pažinojusių žmonių pirmiausia kėlė nuostabą jos aprangos stilius: ji mėgo segėti keistais piešiniais išmargintus sijonus, ryšėti išskirtinių raštų skaras, siaustis neįprastomis egiptietiškomis skraistėmis. Šukuosena paprastai būdavo sušiaušta. O ir visa M. Rudzinskaitę – Arcimavičienę supusi aplinka dvelkė egzotiškumu: jos gyvenamojoje erdvėje paprastai tvyrodavo salsvas smilkalų aromatas, baldus dengdavo rytietiškų raštų užtiesalai, niekur kitur nematytos vazelės, skulptūrėlės ir kitos senienos. Daug įdomių faktų apie mokslininkės gyvenimą savo knygoje „Lietuva ir Senovės Egiptas. XVI a. pab. – XXI a. pr.“ pateikė jos autorė, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės skyriaus vadovė Aldona Snitkuvienė. Įdomus štai koks faktas: 1936 m. gyvendama politiko, diplomato ir žurnalisto Juozo Purickio namuose, M. Rudzinskaitė – Arcimavičienė susidraugavo su šeimininko dukterimi Silvija. Mergaitę mokslininkė mėgdavo vadinti princese Anchesenamona (toks buvo Tutanchamono žmonos vardas), neretai aprengdavo savo egiptietiškų raštų drabužiais.
Savo gyvenamojo būsto mokslininkė neturėjo – kambarius tekdavo nuomotis. Kartu su asmeniniais daiktais mokslininkė atsigabendavo ir savo egiptietiškas senienas – mumijas, sarkofagus, statulėles, kaukes, papirusus, amuletus… Ne kiekvienam šeimininkui patikdavo po lova laikomos mumijos, tad neretai jai atsakydavo kambarį… Žinoma, mokslininkė svajojo savo turimas vertybes laikyti muziejuose, tačiau šie vis neatrasdavo joms vietos. Štai M.K. Čiurlionio galerijoje vargais negalais priimta mumija buvo eksponuojama vestibiulyje po laiptais. Neapsikentusi egiptologė, žinoma, ją vėliau iš ten atsiėmė. O Kauno apskrities pedagoginis muziejus sarkofagui su mumija teatrado vietos tiktai ekspozicijoje, demonstravusioje vaikų piešinius.
Neatsirado jos eksponatų rinkiniui vietos ir Vilniaus universitete, į kurį M. Rudzinskaitė – Arcimavičienė buvo perkelta 1940 metais. Visuotinės istorijos katedros docentės pareigas ėjusiai egiptologei niekaip nepavyko kokiame nors muziejuje įsteigti Egipto senienų skyriaus. Galiausiai atsiėmusi savo senovinius reliktus iš Pedagoginio muziejaus, ji įkurdino juos Kauno valstybiniame kultūros muziejuje (dabar tai – Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus). Po jos mirties eksponatai taip ir liko jame.
Dalį savo rinkinio ji išdovanojo draugams. Dabar stengiamasi įvairiais būdais atrasti jos dovanotas skulptūrėles, papirusus ir kitus suvenyrus. Dalis vertybių jau sugrįžo į mokslininkės egiptietiškų senienų rinkinį. Vis tai dabar saugoma Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje.
Kas dar domėjosi Egiptu?
Pirmasis, palikęs savo tautiečiams rašytinių žinių apie Egiptą, buvo Mikalojus Radvila – Našlaitėlis. Šis didikas 1582 – 1584 m. keliavo į Šventąją žemę, pakeliui aplankydamas Egiptą. Savo vėlesniuose atsiminimuose M. Radvila – Našlaitėlis aprašė ir Gizos piramides, ir Aleksandriją, ir Memfio nekropolį… Plukdėsi į savo tėvynę šis keliautojas ir dvi Egipto mumijas bei jų statulėles – ušebti. Tai būtų buvusios neįkainojamos vertybės tautiečių supažindinimui su Egiptu. Deja, jūroje kilo audra ir mumijas teko išmesti į vandenį – pasak jūreivių, dėl šių „stabmeldžių lavonų“ laivas galįs nugrimzti į gelmes…
Su Mykolu Tiškevičiumi Egipte lankėsi ir jam kasinėti padėjo Ignotas Žiogelis. Šis anykštėnas bajoraitis, baigęs mediciną ir vienu metu tarnavęs anglų armijos gydytoju Indijoje, buvo labai išsilavinęs žmogus. Egiptologija jis domėjosi labai giliai: tyrinėjo senovinius šios šalies paminklus, studijavo papirusus ir užrašus, mokslininkų veikalus. Daug informacijos jam suteikė archeologiniai kasinėjimai. Visas savo žinias I. Žiogelis sudėjo į savo paties lėšomis Vilniuje išleistą dvitomę Egipto istoriją, pasirodžiusią 1879 – 1880 m.
XIX a. pradžioje Nilu keliavo arabų kalbų žinovas Juozapas Senkovskis, savo įspūdžius pateikęs barono Brombeuso slapyvardžiu.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
Vienas iš įdomiausių, o gal ir pats įdomiausias šios dienos “Pozicijos” straipsnis. Tik nuotraukų pavadinimus verta patikslinti, o ne vadinti “senienomis”