Edvardas Čiuldė. Universitetas niekieno žemėje

Jau turėjau ne vieną progą atkreipti dėmesį į tai, kad šių metų vasarą vadinamosios Nacionalinės pažangos tarybos prie Lietuvos vyriausybės susirinkime perskaitytame Vilniaus universiteto rektoriaus Rimvydo Petrausko įžanginiame pranešime keliama užduotis iki 205O metų galutinai atsikratyti Lietuvos atpažinimo nacionalinių ženklų, forsuojamas reikalavimas totaliai sunaikinti lietuvišką tautinę tapatybę, ištrinti ją visiškai iš atminties.

Taip čia yra suprantama pažanga iš didžiosios raidės, nors daugeliui iš mūsų tai tikriausiai primena apgailėtiną užsižaidimą lėkštos antiutopijos variacijose ir labiausiai nešvankų iš galimų antikonstitucinį akibrokštą.

Ne pro šalį bus dar kartą pastebėti, kad net komunistinių laikų bonzos nedrįsdavo taip begėdiškai menkinti nacionalinio žmogaus užsiangažavimo nei dabartinis VU rektorius, bandydamas įpiršti mintį, kad tautinis sentimentas yra istorinė atlieka, trukdanti pažangai, o kultūra, ugdanti tautinį identitetą, yra bjaurus nesusipratimas, to paties R.Petrausko įrašomas į didžiausių nuodėmių sąrašą.

Nieko nuostabaus, kad tokioje forsuoto antinacionalinio nusiteikimo dvasioje VU rektorius kalba ir apie universiteto keliamus uždavinius „Universitetas 2050“ projekcijoje ką tik pasirodžiusiame straipsnyje „Kokių pokyčių reikia Lietuvos universitetams?“, paruoštame Seime vykusios konferencijos „Aukštasis mokslas: pasiekimai iššūkiai, galimybės“ pagrindu.

Kitaip tariant, šiame straipsnyje R. Petrauskas yra savaip logiškai nuoseklus dėmesį fokusuodamas išimtinai į universiteto tarptautiškumo raišką, kiekvienoje pastraipoje afišuodamas žodį „tarptautiškumas“, tačiau toks kalbėjimas apie aukštojo mokslo Lietuvoje tarptautinimą tampa grynaja tautologija, nes kalbama apie universitetą 2050 metų perspektyvoje, kai Lietuva, pagal jų įsivaizdavimą, jau neturės jokio tautinio pagrindo. Taigi, apie kokį tarptautiškumą galima kalbėti įsivaizduojamoje erdvėje, kurioje nebelieka tautinių atsparos taškų, tarp kurių būtų galima nutiesti „ tarp“ lygiagretes arba statyti tiltus.

Žinia, logikoje tautologija yra atpažįstama kaip loginė klaida, tačiau, jeigu norite, R.Petrauską būtų galima pavadinti savitos suvereniosios sterilumo logikos (panašiai kaip Putinas yra suverenios demokratijos populiarintojas) dainiumi, nors tikriausiai dar tiksliau jį būtų pavadinti dvasios traumatologijos atstovu. Kodėl?

universitetas pasiduoda vienpusiškumo vilionėms, atsiribodamas nuo nacionalinės idėjos ir tautinio tapatumo identifikacinių ženklų, toks universitetas neišvengiamai tampa apgailėtinai luoša, vienakoje figūra.

Kas be ko, Lietuvos universitetams labai svarbu yra perimti gerąją kitų šalių universitetų patirtį, bendrauti tarpusavyje, siekiant pažangos, niekas nedrįstų tvirtinti, kad tarptautiškumas, sekant geriausiais pasaulio pavyzdžiais, nėra svarbus Lietuvos universitetų veiklos orientyras. Tačiau jeigu drauge vienokių ar kitokių sumetimų pagrindu universitetas pasiduoda vienpusiškumo vilionėms, atsiribodamas nuo nacionalinės idėjos ir tautinio tapatumo identifikacinių ženklų, toks universitetas neišvengiamai tampa apgailėtinai luoša, vienakoje figūra. Taigi tikriausiai neatsitiktinai liberalai Lietuvoje taip mėgsta kalbėti apie kažkokią paslaptingą medinę koją, tarsi ant savęs jau būtų išbandę anosios dėvėjimo privalomumus ir drauge kviestų mus pabandyti nusipjauti sveikas kojas vien dėl to, kad patirtume tai, koks malonumas yra vaikščioti ant protezų.

R.Petrauskas, be visa ko kito, tvirtina, kad didesnio Lietuvos universitetų tarptautinimo turėtume siekti dar ir dėlto, jog tarptautiniai studentai rinktųsi kurti savo gyvenimus mūsų šalyje. Tai yra sena Lietuvos pseudoliberalų idėja, kuri šiandien, kai Lietuvoje gimę jauni žmonės taip dažnai palieka savo Tėvynę, šiaip ar taip, skamba truputėlį disonansu…

Vis dėlto leiskite priminti, kad VU statute aukso raidėmis yra įrašytas atsakomybės Tautai (čia rašoma iš didžiosios raidės) ir valstybei įsipareigojimas, iškilmingai pasižadama siekti Tautos gerovės. Taigi, kaip suprasti to paties Vilniaus universiteto rektoriaus pasirinkimą, varant vagą priešinga kryptimi? Tačiau kažką panašaus matome ir I. Šimonytės vyriausybės veikloje, kai ne vieną kartą čia jau buvo bandoma nusivalyti kojas į Konstituciją. Todėl, kaip atrodo, neatsitiktinai šiandien R.Petrauskas yra keliamas ant šakių ir, kaip atrodo bent man, dabartinis VU rektorius drąsiai gali pretenduoti į antikonstitucinio pučo šiandienos Lietuvoje trubadūro titulą.

Aptariamame R. Petrausko straipsnyje vėl visu ūgiu iškyla megauniversitetų ir universitetų konsorciumo idėja.

Tai kaip piršto dūris į akį iliustruoja posakio, kad nauja yra gerai pamiršta sena, teisingumą. Tačiau tikriausiai ne visiems išties jau ir pasimiršo, kad prieš kelis metus buvo sukeltas baisus universitetų stambinimo Lietuvoje ažiotažas, štai tuomet toks Petras Baršauskas, Kauno technologijos universiteto rektorius, tvirtino, kad Lietuvoje geriausiu atveju turėtų likti du universitetai, t. y. jo vadovaujamas KTU ir, jeigu pasiseks, VU, o tokiai nuomonei savo ruožtu, kiek prisimenu, dėl partinės giminystės KTU vadovybei pritarė Andrius Kubilius ir Gabrielius Landsbergis. Kaip gerai žinoma, P.Baršauskas po to greitai nupuvo, tačiau, kaip matome, šią idėją labiau subtiliu ir sofistikuotu pavidalu į lietuvišką diskusijų dėl universiteto vaidmens visuomenėje terpę iš naujo bando prikelti VU rektorius R.Petrauskas.

R.Petrauskas su dideliu užsidegimu kalba apie institucinės Lietuvos universitetų konsolidacijos būtinybę, numatydamas, kaip galima spėti, sau vietą proceso priešakyje.

Tokia konsolidacija savaime nėra joks blogis, ar ne, tačiau nupurto šiurpas vien tik pagalvojus apie tai, kad universitetų bendrų pastangų telkimas su R.Petrausku priešakyje lemtų, jog nacionalinio nihilizmo užkratas būtų pasėtas dar plačiau, užkrėstų net tas teritorijas, kur sugebėjimas atsispirti laiko marazmams dar nėra visiškai išsitrynęs iš genetinės universiteto prigimties.

Toliau pateiksiu savo straipsnelio „Ar mažas universitetas yra didelis blogis?“, parašyto minėto universitetų stambinimo vajaus metu, t. y. prieš 5-6 metus tekstą. Tai tikrai nėra gero ir sklandaus, juolab atsakingo minčių dėstymo pavyzdžio straipsnelis, nes autorius tuomet nebuvo, o ir dabar nėra tiesiogiai įsipareigoję kokiai institucijai, todėl paprastai yra linkęs daug ką nuleisti juokais, nevengia skaudžių problemų komiško suapvalinimo. Todėl taupantį laiką skaitytoją kviečiu neskaityti tolesnio teksto, juolab kad tai yra pasenęs straipsnelis, labai panašiai kaip per žiemą pasensta ir pradeda pūti moliūgai iš daržo. Tačiau, iš kitos pusės, šio pasenusio straipsnelio organinė ir organiška prigimtis leidžia su didesne ar mažesne sėkme iliustruoti laikmečio koloritą.

Drauge galiu visus užtikrinti, kad anksčiau aptarti VU rektoriaus pasiūlymai yra organiškai negendantis produktas, nes tai yra kažkas panašaus į plastmasines daržoves, su politinių liokajų pagalba serviruotas ant, to paties R.Petrausko žodžiais tariant, didžiojo stalo.

*******

logiška būtų reikalauti visų universitetų sukergimo į vieną didelį Jungtinį visų galų universitetą (JVGU)

Dabar beveik kiekvieną dieną girdint varovų šūkaliojimą primenančius raginimus stambinti universitetus gali susidaryti įspūdis, kad mažas universitetas yra kažkokia anomalija, slapta populiacijos gėda ar negalios užkratas, tarsi universiteto didumas būtų savaiminis gėris, o mažumas – blogis.

Naujieji reformatoriai kelia mintį, kad Lietuvoje turėtų likti ne daugiau universitetų nei būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tačiau taip suprantant pažangos kelią, logiška būtų reikalauti visų universitetų sukergimo į vieną didelį Jungtinį visų galų universitetą (JVGU) su skulptūrine kompozicija, vaizduojančia vidurinį pirštą, iškeltą prieš istorijos gelmėse užgimusią universiteto idėją.

Universitetas nėra paprastas žinojimo kombinatas su automatizuotomis žinių gamybos ir išpardavimo linijomis, taigi net posūkis į didesnę universiteto komercializaciją, kaip atrodo, neduoda pagrindo universiteto vadyboje taikyti didžiųjų prekybos centrų patirtį, įvertinus jų pranašumą lyginant su mažomis parduotuvėmis. Tačiau jeigu tokia išlyga nelaikoma rimta, logine seka veda prie minties, kad svarbiau būtų ne jungti universitetus vienas su kitu tarpusavyje, bet tiesiog prijungti kiekvieną iš jų prie didžiųjų prekybos centų kaip atskirus apsiprekinimo padalinius, kur parduodamos ir perkamos žinios bei profesinės kompetencijos.

Ta proga galėtume susigrąžinti į mūsų leksikoną šiandien jau beveik nevartojamą universalinės parduotuvės pavadinimą, kur žodžio reikšmę ir veiklos universalumą liudytų taip pat ir parduodamo universitetinio išsilavinimo paketai.

Šį laikmečio paradoksą galimą išsakyti dar it taip: universitetai tapę žinių fabrikais pradeda fabrikuoti žinių visuomenę!

Kaip atrodo, šiandien galime kelti net tokį klausimą: ar stipriai mutavusi universiteto kaip žinių mega fabriko idėja dar kaip nors gali būti siejama su universiteto pavadinimu pagal prasmę, jeigu mes vis dar laikomės senoviško prietaro, kad daiktus reikia vadinti savais vardais? Kita vertus, net jeigu toks klausimas yra retorinis, jį suformulavus nesunku bus pastebėti, kad mažas universitetas turi savų pranašumų saugant universiteto dvasią ir istorines šaknis prieš gigantomanijos keliu pasukusius mokymo kombinatus kaip universalinių parduotuvių padalinius. Pabandykime įsivaizduoti, kad vis dėlto pavadinimas ,,universitetas” yra ne tiek antikvarinė vertybė, kiek prasmingo kelio nuoroda.

Lotynų kalbos žodis universitas tapęs universiteto pavadinimo atsiradimo pagrindu pažymi ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra bendruomeniškumo nuoroda, kaip skelbiama senuose analuose, dėstytojų ir studentų įsipareigojimas abipusei globai. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinė teisės principus su bendruomenei teikiama autonomija. Kitaip tariant, universitetas žengia dar anksčiau „cecho“ ir „gildijos“ korporacijų išbandytu keliu.

Kad ir kaip kažkam keistai nuskambėtų, reikia garsiai priminti, kad universitetų autonomija ir profsąjungų veikla yra to paties principo parafrazės

Taigi, ponai rektoriai ir senatų nariai, viduramžiškos togos nėra generolo antpečiams prilyginamas atributas, nėra savojo išskirtinumo ir reikšmingumo uniforma, o tikrąja esme yra bendruomeniškumo dvasią aktualizuojanti stilizacija, savotiškas ritualas, leidžiantis liudyti universiteto idėjos išliekamąją vertę, tai pat akademinės aplinkos atsparumą vienadieniams mados ir naudos kaprizams.

Kad ir kaip kažkam keistai nuskambėtų, reikia garsiai priminti, kad universitetų autonomija ir profsąjungų veikla yra to paties principo parafrazės, tai modernioje epochoje išlikusios viduramžių korporatyvinės teisės reliktinės apraiškos.

Universitetas, išplėtojęs savo autonomiją, ir pasitikėjimą įgijusi profesinė sąjunga pagal prasminę seką mūsų epochoje yra modernūs „cecho“ ir „gildijos“ reprezentantai su užduotimi puoselėti bendruomeniškumo dvasią. Kita vertus, istorijos įgalinti universiteto autonomijos idėją privalome saugoti šiandien su ne mažesniu užsidegimu nei universiteto atsiradimo laikais, nes priešingu atveju universitetas, atsisakydamas studijų laisvės, labai greitai gali patapti gamybos priedėliu ar universalinės parduotuvės padaliniu. Nesunku bus pastebėti ir tai, kad didžiuliais mokymo kombinatais tapusiose universitetuose užduotis puoselėti bendruomeniškumo dvasią gali būti prilyginta desperatiškam bandymui uždegti laužą šlapiais degtukais.

Kad niekas neturėtų teisės šį parašymą pavadinti apologetinio žanro išvarža, užsiminsiu taip pat ir apie tai, kad mažo universiteto klestėjimui didžiausią pavojų kelią bendruomeninės dvasios pakeitimo administratorių šeimyninės rangos refleksais galimybė, kai korporatyvine vertybės yra išmainomos į administratorių kastos išsaugojimo ar net pasidauginimo užduotį. Pagal mano apytikrius apskaičiavimus, mažas universitetas įgytų antrąjį kvėpavimą, jeigu čia, apribojant administratorių veislumo instinktus, ypač akivaizdžiai prasimušančius į paviršių ekstremaliomis sąlygomis, administravimo išlaidos sumažėtų bent 60 – 80%.

Jeigu norite, mažas universitetas galėtų būti sėkmingai administruojamas pačių studentų. Toks forsuotai provokacinis pasiūlymas nėra tokia nesąmonė kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, prisimenant, kad pirmasis universitetas Europoje atsirado ir sėkmingai gyvavo įkurtas ir valdomas studentų korporacijos.

Kita vertus, nežiūrint dydžio, storio, pločio išmatavimų, reitingų ir kitų parametrų, kažin ar universitetas, kuriame lektoriaus ir rektoriaus atlyginimai skiriasi dešimtimis kartų, dar gali būti vadinamas universitetu iškilia, istorijoje paliudyta to žodžio reikšme. Tokį nesusipratimą labiau tiktų pavadinti ragų ir kanopų akcine bendrove ar pan.