Pasidairyti po Žemaitijoje esantį Salantų regioninį parką iš Vilniaus išvykome ankstyvą pavasario rytmetį. Kelias ilgas, o dominančių objektų daug. Labiausiai rūpėjo pamatyti, kaip parko darbuotojai tvarko šią valstybės saugomą teritoriją ir kaip rūpinamasi kultūrinio ir gamtinio paveldo išsaugojimu.
Ir pažinimui, ir poilsiui – sąlygos puikios
Šeimininkai mus pasitiko prie Kartenos piliakalnio, menančio žilą senovę – XIII amžių, kuomet čia stūksojo didinga pilis – Kuršo žemės centras. Ji gynė kuršius nuo užpuolikų, čia gyveno jų valdovai… Dabar gi ši vieta pritaikyta lankytojams: iškirsti čia augę medžiai ir krūmai, ne tik užstoję nuo piliakalnio atsiveriantį puikų vaizdą, bet ir smarkiai kenkę kultūriniam sluoksniui. Tiesiog atkurtas prieš aštuonetą šimtmečių buvęs vaizdas: kažkada pilies nesupę jokie želdiniai.
Aišku, prieš pritaikant visą šį istorinį kompleksą rekreacijai, čia teko pasidarbuoti ir archeologams. Atlikti žvalgomieji tyrimai papildė turimas žinias apie šio piliakalnio ir aplinkinių vietovių praeitį. Dabar žinoma, jog čia stovėjusį ir pietiniams kuršiams priklausiusį statinį juosė mediniai gynybiniai įtvirtinimai, saugojo pylimai su užtvaromis ir gilūs gynybiniai grioviai. Apie Kartenos pilį, stūksojusią pačiame aukštumos viršuje, o apačioje saugotą tekančios upės, savo 1253 metų raštuose rašė Kuršo vyskupas Heinrichas. Dabar manoma, jog pilis buvo sugriauta 1263-aisiais. Ją sunaikino, malšindami sukilusius kuršius, Livonijos ordino riteriai.
Gidu mums pabuvęs puikus šių apylinkių žinovas, Kretingos muziejaus darbuotojas, istorikas ir archeologas Julius Kanarskas pabrėžė, jog Kartenos piliakalnis iš kitų išsiskiria labai patogia įsikūrimo vieta. Senovėje ji buvo nelengvai prieinama, taigi protėviams – Ceklio žemės gyventojams – visus įtvirtinimus ir paaukštinimus iškyšulyje tarp Minijos ir Kūlupio upių įrengti buvo ne taip jau ir sunku, pati gamta padėjo. Archeologiniai kasinėjimai atskleidė, jog pilies karkasas buvo rąstinis, o sienos pagamintos iš moliu aplipintų virbų.
O koks gi piliakalnis be legendos? Sklando jinai ir apie šį. Pasakojama, jog ant aukšto kalno prie Kartenos stūksojusią pilį, valdomą žemaičių valdovo, ne sykį yra puolę švedai ir rusai. Vienąkart priešai nesutarę, kuriems iš jų pirmiesiems šią pilį pulti, ir susimušę tarpusavyje. Jų kovas nuo pilies kuorų stebėjęs valdovas savo pavaldiniams sušuko: „Veizėkiet, kare tenaa! ( „Žiūrėkit, karas tenai!”). Nuo šio posakio vietovei ir prigijęs Kartenos vardas.
Patogiais laiptais užkopus į piliakalnio viršų, yra kur paganyti akis: puikus Minijos upės slėnis – kaip ant delno. Ten, piliakalnio papėdėje, dabar sudarytos visos sąlygos karteniškiams rengti šventes ir šiaip kultūringai ilsėtis: sutvarkytas paplūdimys, įrengtos pavėsinės, pastatyti stalai, suoliukai, dviračių stovai, tualetas, norintiems maudytis – persirengimo kabinos. Automobilius pasistatyti taip pat yra kur.
Lankytojų patogumui – žiedinis maršrutas
Specialiai nutiesti apžvalgos takai dabar vingiuoja žiediniu maršrutu ir jungia Kartenos piliakalnį, mitologinį Laumės akmenį ir Abakų Lurdo grotą. Jų bendras ilgis – 2, 6 km. Šiuose takuose visur įrengtos poilsio aikštelės, pavargusiems pailsėti pastatyti suoliukai, o, svarbiausia, netrūksta nei nuorodų, kurlink sukti, nei stendų prie kiekvieno įdomesnio objekto.
Žiediniu taku patraukėme ir mes. Kaip puiku buvo žingsniuoti šiltą dieną ūksmingų medžių pavėsyje! Netrukus priėjome stambų akmenį, Laumės kūlio vardu vadinamą. Vietiniai gyventojai tvirtina, jog senovėje, kai palei šį riedulį tekėjo Kūlupio upelis, ant jo sulipusios laumės skalaudavo savo drabužius. Kita legenda byloja, jog kažkada, kai akmenys dar tebebuvę minkšti, čia ganydavosi karvės, ir viena iš jų čionai įminusi savo pėdą. Išties, akmens paviršius nelygus, jame esama ne vieno įdubimo, o vienas iš jų savo kontūru primena gyvulio kanopą, todėl ir pramintas Karvės pėda. Dar viena legenda sako, jog šį akmenį nešęs nelabasis ir norėjęs juo sudaužyti bažnyčią, tačiau nespėjęs, nes pragydęs gaidys ir tekę riedulį mesti žemėn. Įsiutęs velniūkštis spyręs akmeniui, palikdamas jame ženklą.
Palikę akmenį ir dar paėję miško keliu, išvydome statų šlaitą, į kurį nutiesti mediniai laiptai. Užlipę aukštyn, pamatėme koplytėlę, šulinį ir Marijos skulptūrėlę. Tai – garsioji Abakų Lurdo grota.
Kad netoli nuo Kartenos piliakalnio įsikūręs Abakų kaimas, kurio pakraštyje yra vienas itin įdomus objektas, itin traukiantis piligriminį turizmą mėgstančius keliautojus, ne vienas buvome girdėję, tačiau matyti taip ir nematę. Ir štai jis – prieš akis.
Lurdo grotą šioje vietovėje XX amžiaus pradžioje įrengė minėtojo kaimo vienišius Kazimieras Navirauskas. Vyriškis visiems pasakojosi tris sykius sapne regėjęs šv. Mergelę Mariją ir Jėzų Kristų. Toje vietoje, kur per sapną pasirodžiusi Dievo Motina, 1921 metais K. Navirauskas pastatė Lurdo grotą, o ten, kur stovėjęs Išganytojas – kryžių. Dabar šioje vietoje stovi šv. Mergelės Marijos skulptūra, kuri tuometinio Kartenos bažnyčios klebono rūpesčiu buvo atvežta iš Prancūzijos.
Čia stovinti koplytėlė buvo užrakinta, į jos vidų neįėjome, bet gidas pasakojo, jog joje stovi stilingas vėlyvojo baroko stiliaus altorius, čionai atvežtas iš senosios Budrių bažnyčios. Jis datuojamas XVIII amžiumi. O koplyčios sienos esančios išpuoštos iš Kartenos kilusios menininkės Reginos Balčikonienės ištapytais angeliukų atvaizdais.
Šio kalno papėdėje trykšta šaltinis, laikomas turinčiu stebuklingųjų galių. Manoma, kad čia kažkada galėjusi stovėti piliakalnio šventykla. Dabar čia pastatytas šulinys, iš kurio lankytojai gali atsigerti skanaus vandens. Kalbama, jog šio šulinio vanduo esąs praturtintas iš paties prancūziškojo Lurdo parsivežtu ir čia supiltu šventintu vandeniu.
Kartenos piliakalnis ir jį supančios aplinkinės teritorijos priklauso Alanto kraštovaizdžio draustiniui. Mat čia auga daugybė retų augalų – meškinių česnakų, vyriškųjų ir šalmuotųjų gegužraibių, baltijinių ir dėmėtųjų gegūnių, daugiamečių blizgių, stačiuose Minijos šlaituose ir smėlėtuose skardžiuose gyvena vieni iš gražiausių Lietuvos paukščių – spalvingieji tulžiai, o slėnio pievose peri griežlės.
„Blaivios širdys malonios Dievui“
Salantų regioninio parko ribose esantis Kalnalio kaimas įsikūręs ant aukštoko skardžio, gal todėl ir tokį pavadinimą gavo. Ši vietovė daug kuo garsi. Čia gimė parapijų istorijų rašytojas, kunigas Kazys Žąsytis, čia buvo gyvenęs Švėkšnos parapijos vargonininkas ir Švėkšnos gimnazijos mokytojas Kazimieras Žukas, kurio sūnūs Jonas ir Zigmas Žukai tapo žinomais muzikantais. Čia stovi tikrai įspūdinga medinė bažnyčia ir iš tolo akis traukianti įdomių formų varpinė.
Bažnyčią, turinčią šv. Lauryno vardą, 1977 metais pastatė kunigaikštis A. Oginskis. Čia 1801 m. vasario 17-ąją (kovo 1-ąją) buvo pakrikštytas būsimasis vyskupas ir rašytojas Motiejus Valančius. Tiesa, 1882 metais trenkęs žaibas šiuos maldos namus sudegino, tačiau tuometinio kunigo S. Jucevičiaus ir parapijiečių rūpesčiu po metu jie buvo atstatyti, o priešais iškilo varpinė. Kiekvieno, čionai atvykstančio, žvilgsnį patraukia meniškai ornamentuoti, ažūriniai kryžiai – XIX a. kryždirbystės paminklas.
Užsukome į šią nuostabią bažnytėlę. Į akis išsyk krito ant balkio išrašyti žodžiai: „Blaivios širdys malonios Dievui“. Tai – vyskupo M. Valančiaus, aktyvaus kovotojo už blaivybę, mintis. Čia pat kabo ir jo portretas, stovi jo biustas. Bažnyčioje saugomas vertingas kilnojamasis altorėlis – unikalus XIX a. meno kūrinys, groja puikūs praėjusio amžiaus salantiškio meistro pagaminti vargonai.
Kalnalio vietovę Motiejus Valančius paminėjo savo kūrinyje „Palangos Juzė“. Jo pagrindinis veikėjas iš Nasrėnų važiavo link Salantų, trokšdamas sužinoti, kaip gyvena „žmonės kalne“.
Kas atsiveria nuo Kalnalio?
Netoli šv. Lauryno bažnyčios prasideda pėsčiųjų takas, vedantis link dar vieno verto aplankyti objekto – apžvalgos bokšto.
Neiškentėme neįlipę į jį, 15-os metrų aukščio, iškilusį Salantų regioninio parko direkcijos iniciatyva. Žvilgsnį nudžiugino atsivėręs puikus Salanto upelio slėnis ir įspūdingas Imbarės piliakalnis.
Specialistai teigia, kad visas nuo bokšto matomas vaizdas – kažkada besitraukusio ledyno suformuotas. Tai jo dėka gimė 58 km. ilgio, apie puskilometrio pločio plokščiadugnis Erlos – Salanto – Minijos klonis. Pati vaizdingiausia šio klonio dalis yra nusitiesusi 32 km. nuo Mosėdžio iki Kartenos šiaurės – pietvakarių kryptimi.
Salanto upelio slėnis garsus tuo, kad čia peri griežlės – reti Lietuvos paukščiai, įrašyti į Raudonąją knygą.
Bokštą kasmet aplanko daugybė poilsiautojų, traukiančių po šias vietoves automobiliais ir dviračiais. Prie šio statinio įrengti informaciniai stendai, pastatyti suoliukai, šiukšliadėžės, nors pastarųjų kai kurie lankytojai tarsi ir nepastebi: meta popierius, butelius, maišelius, kur pakliuvo. Tad bokšto aplinką tvarkdariams tenka nuolat švarinti, šienauti aplink augančias žoles, prižiūrėti čionai vedantį pėsčiųjų taką. Tiesa, kartais šiuos darbus aplinkos prižiūrėtojams padeda nudirbti iš rajoninės darbo biržos siunčiami gyventojai.
Išgražinta senąjį kaštoną supanti aplinka
Vykdami Salantų pusėn, nuolat regėjome aukštus miestelio bažnyčios bokštus. Įspūdingi neogotikinio stiliaus maldos namai stovi Salantų dvaro parke, viename iš didžiausių Kretingos rajone. Įsikūręs ant vaizdingo Salanto upelio kranto, savo amžių parkas skaičiuoja šimtmečiais. Dabar, tiesa, niekas negali pasakyti, kada tiksliai jis buvo įkurtas, tik spėjama, kad pradžią jam galėjo duoti vietos didikų Vainų XVIII a. čia pasodinti vaismedžių sodai. Vėliau, nuo XVIII a. pab. Iki XIX a. vidurio, Salantų dvarą valdė didikai Gorskiai, taigi ir jie galėjo jį užveisti. Juo labiau, kad vienas iš šios giminės atstovų, Konstantinas Gorskis (1823 – 1864) garsėjo kaip gamtininkas. Jo 1852 metais sudarytas dvaro valdos planas susidėjęs iš dviejų dalių. Šiaurės vakarinėje parko dalyje driekėsi tiesios alėjos, apsodintos medžiais, o šlaite su terasomis augo mišrūs medžiai ir vingiavo takai. Parke būta dviejų tvenkinių.
Čia auga valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas – Salantų kaštonas. Manoma, kad jį, kaip ir kitus dvaro parko medžius, pasodino dvarininkas Konstantinas Gorskis. Tai pats storiausias Lietuvos kaštonas, jo skersmuo siekia 1,53 cm., apimtis – 4,8 m., o aukštis – 28 m.
Praeityje šeimininkų puoselėtą parką stipriai pakeitė istoriniai kataklizmai. Kažkada ant Salantos upelio kairiojo kranto stovėję Salantų dvaro rūmai buvo nugriauti per Pirmąjį pasaulinį karą. Parkas ypač nukentėjo sovietmečiu, kuomet negailestingai buvo kertama jo augmenija, asfaltuojami takai, įrengtas miestelio stadionas. Dvaro sodybos vietoje iškilo internatinė mokykla, šalia jos – žaidimų aikštelė, taigi kažkada buvusio parko harmonijos ir vientisumo nebeliko. O prie Salanto upės anksčiau veikęs malūnas buvo pertvarkytas į gyvenamąjį namą.
Valstybės saugomo ir turinčio vietinės reikšmės gamtos paminklo statusą, tačiau gerokai apleisto parko atnaujinimu pradėta rūpintis prieš kelerius metus. Buvo išgrįsti pėsčiųjų takai, sutvarkyti medžiai ir kiti želdiniai, pagerinti įėjimai į šią teritoriją. Lankytojus dabar pasitinka sutvarkyti privažiavimo keliai automobilistams ir dviratininkams, įrengti nauji tilteliai ir apsauginiai atitvarai, nauja apšvietimo sistema. Visur atsirado informacinių stendų, nuorodų, buvo pastatyti patogūs suoliukai, šiukšlių dėžės, pasirūpinta tvenkiniais…
Dievų nubausti švedai
Na, o kelionės pabaigoje, nors saulelė jau krypo vakarop, nesusilaikėme neaplankę dar vieno itin svarbaus gamtosauginio objekto – Šauklių riedulyno – kadagyno.
Žengdami jame įrengtu pažintiniu gamtos taku, kvėpavome tyriausiu oru – juk čia auga daugybė kadagių… Vešlūs, kartais iki šešių metrų aukščio siekiantys kadagynai net suformuoja ištisus sąžalynus. Be šių oro grynintojų, čia dar keroja viržynai, briedgaurynai, žydi retos, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys.
Ši teritorija dar vadinama Lietuvos tundra, nes joje esama gausybės įvairiausio dydžio akmenų, paskutiniojo ledynmečio padovanotų šiam kraštui. Pasak legendos, šie akmenys – tai pagonių dievų į akmenis paversti švedų kariai, norėję pavergti šią žemę. Ir klūpėsią jie čia sulinkę tol, kol nepražydės jų viršūnės…
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
