Alesis Beliackis, baltarusių žmogaus teisių gynėjas, organizacijos „Viasna“ steigėjas, Nobelio taikos premijos laimėtojas… Ir jo išdavystės istorija.
Šiandien skelbdama žinią apie naują Nobelio taikos premijos laureatą, LRT televizija kalbėjo apie kadaise „Lietuvos valstybės padarytą klaidą“, jos „institucijų aplaidumą“, dėl kurio laureatas Baltarusijos režimo buvo pasodintas į kalėjimą.
Įsidėmėkime – kalbama apie „klaidą“, „aplaidumą“, bet ne apie 2011-aisiais vykusią išdavystę, kurioje dalyvavo aukšti ministerijos pareigūnai, teisėjai, skandinavų bankai…
O vis tikėjausi, kad „drąsus ir pilietiškas LRT Tyrimų skyrius“, „strateginio partnerio“ VSD padedamas, ims ir atliks Alesio Beliackio išdavystės tyrimą. Bent jau prisimins ir pakomentuos štai šiuos išdavystės istorijos faktus, pamėgins pagaliau atsakyti į iki šiol taip ir neatsakytus klausimus:
2011-ųjų rugpjūčio 4-ąją Minske suimamas mokslininkas, literatūros tyrinėtojas, žmogaus teisių centro „Viasna“ vadovas, pasaulyje žinomas baltarusių kovotojas už žmogaus teises Alesis Beliackis.
Žmogus, 2006-aisiais iš Vaclavo Havelo rankų gavęs „Homo Homini“ apdovanojimą, 2010-aisiais tapęs Genujos miesto garbės piliečiu, dusyk nominuotas Nobelio taikos premijai.
Apie jo suėmimą interneto portale „Chartija’ 97“ praneša žurnalistas ir Baltarusijos laisvojo teatro vadovas Mikalojus Chalezinas. Jis rašo: „baisiausia šioje „Viasna“ situacijoje yra tai, kad prielaidas smūgiui sudarė ne [Baltarusijos] Finansinių tyrimų departamentas, kuris tiria bylą, bet kaimyninės valstybės vadovybė“.
Jau kitą dieną, rugpjūčio 5-ąją, Lietuvos teisingumo ministro pavaduotojas Tomas Vaitkevičius žurnalistams pripažįsta, kad mūsų Teisingumo ministerija, gavusi Baltarusijos prašymą, perdavė jai privačių „Viasna“ lyderių sąskaitų, buvusių skandinaviškuose Lietuvos bankuose, duomenis. Viceministras sako: „Mes įvertinome prašymo atitikimą teisinės informacijos teikimo sutarčiai ir persiuntėme viską tai institucijai, kurios buvo prašyta. Tai yra standartinė procedūra. Bankai galėjo atsisakyti teikti tokią informaciją“.
Viceministras Tomas Vaitkevičius viešai pasako tik nedidelę dalį tiesos ir daug bjaurios netiesos.
Taip, Lietuvos Teisingumo ministerija 2011-ųjų vasario 2-ąją gavo Baltarusijos Teisingumo ministerijos persiųstą šios šalies Valstybės kontrolės komiteto Finansų tyrimo departamento, vadovaujamo KGB pulkininko Grigorijaus Veremkos, teisinės pagalbos prašymą. Prašyta pateikti dviejų „Viasna“ lyderių Alesio Beliackio ir Valentino Stefanovičiaus asmeninių sąskaitų, laikytų Vilniuje SEB ir DnB Nord bankuose, 2007-2011 metų duomenis.
Pagal Lietuvos ir Baltarusijos teisinės pagalbos sutarties 7 straipsnį, su pagalbos prašymu turi būti pateikiamas ir bylos, kurioje prašoma suteikti pagalbą, pavadinimas, taip pat aprašyta nusikaltimo sudėtis. Šių dalykų Baltarusijos prašyme nebuvo ir negalėjo būti, nes pati byla bus iškelta ir nusikaltimo sudėtis išdėstyta tik Lietuvos Teisingumo ministerijos surinktos ir perduotos informacijos pagrindu. Tačiau mūsų Teisingumo ministerija į tokius „niekus“ nekreipė dėmesio ir 2011-ųjų kovo 2-ąją persiuntė Baltarusijos prašymą bankams.
Norvegų bankas DnB Nord, nepaisydamas Lietuvos Respublikos Bankų įstatymo 55 straipsnio, netrukus paslaugiai prašomą informaciją pateikė ir jau kovo 28-ąją Lietuvos Teisingumo ministerija ją persiuntė Baltarusijos Teisingumo ministerijai.
Paaiškėjus, kad Alesis Beliackis Minske suimtas, Lietuvos tarnyboms jį išdavus, 2011-ųjų rugpjūčio 9-ąją buvo sušauktas neeilinis Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis.
Švediškas SEB bankas nesutiko prašymo vykdyti – atsisakė atskleisti savo kliento duomenis. Tada Lietuvos Teisingumo ministerija kreipėsi į teismą ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič nurodė bankui duomenis pateikti. Birželio 6-ąją ir SEB banko duomenis Lietuvos Teisingumo ministerija persiuntė Baltarusijai.
Paaiškėjus, kad Alesis Beliackis Minske suimtas, Lietuvos tarnyboms jį išdavus, 2011-ųjų rugpjūčio 9-ąją buvo sušauktas neeilinis Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis. Pasikvietęs ir išklausęs užsienio reikalų ir teisingumo ministrus, Seimo komitetas… labai rūsčiai pasipiktino Baltarusijos režimo veiksmais.
Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė tuo metu paskelbė pareiškimą, kad teisingumo ministras Remigijus Šimašius „turi įvertinti savo pavaldinių darbą“.
Teisingumo ministras įvykdė prezidentės viešą nurodymą ir nubaudė ministerijos Teisinio bendradarbiavimo skyriaus vedėją Andradą Bavejan, skirdamas jai pastabą.
Ministerijos Tarpautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė, kurios sutuoktinis advokatas Egidijus Bernotas nuo 2008-ųjų kuravo švedų advokatų kontoros „Glimstedt“ Minske veikusio biuro teikiamas paslaugas, iš pareigų atsistatydino kiek anksčiau.
Matyt, pristigusi kantrybės laukti „darbo įvertinimo“ ir galimos pastabos. Beje, Aušra Bernotienė tuoj pat pradėjo dirbti Nacionalinės teismų administracijos Mokymų skyriaus vadove, kiek vėliau – Mokymų ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja. Čia sėkmingai dirba ir šiandien.
Jos iš bankų išgautais ir Minskui perduotais duomenimis remdamasis, Baltarusijos teismas 2011-ųjų rudenį nuteisė Alesį Beliackį dėl nuslėptų mokesčių puspenktų metų laisvės atėmimo bausme.
Įsidėmėtina: „Viasna“ lėšos privačiose jos vadovų sąskaitose buvo iš rėmėjų kaupiamos ir išleidžiamos nuo režimo represijų nukentėjusiems baltarusiams remti, protestuotojams skirtoms baudoms sumokėti. Baltarusių disidentų nuomone, būtent todėl jų šalies režimas ir siekė su šia organizacija ir jos lyderiais susidoroti.
Spaudžiant tarptautinei bendruomenei, Alesis Beliackis 2014-aisiais buvo išleistas į laisvę.
Kodėl Lietuva taip ir neatliko išsamaus šios išdavystės istorijos tyrimo, kodėl mums sakė netiesą Lietuvos Respublikos teisingumo viceministras, kodėl vyriausybė, prezidentė ir Seimas leido viceministrui taip elgtis, matyt, nesužinosime.
Lieka su šypsena spėlioti, kur šios ilgokos istorijos metu buvo ir ką veikė budrieji mūsų „žvalgybos bendruomenės“ nariai. Ar per dešimtį metų jie tapo dar budresni?
O iki šiol neištirta Alesio Beliackio išdavystės istorija buvo ir lieka svarbi: jis rodo, kokia pažeidžiama, kokia skylėta, kaip lengvai svetimų tarnybų „peršaunama“ buvo ir lieka Lietuvos valstybė…
Bene prieš du tūkstančius metų senovės romėnai įsitikino, kad „Justicia est fundamentum regnorum” (Teisingumas – valstybės pamatas). Mes per daugiau kaip tris dešimtmečius nuo Kovo 11-osios to pamato taip ir nepastatėme. Beliackio išdavystė, Laisvės premijos laureato Albino Kentros išdavystė (atimant jų iš griuvėsių prikeltą pastatą, skirtą laisvės kovotojų atminimo centrui), Pociūno žūtis, pasityčiojantis atsirašinėjimas signatarui Algirdui Endriukaičiui, reikalaujančiam teisingumo laisvės kovotojų bylose, kuriose mūsų „teisėsaugininkai” šaltu snukiu aiškina, kad NKVD ir stribai vadovavosi tuo metu galiojančiais įstatymais (nors yra prisiekę Lietuvos valstybei) ir daugybė kitų pavyzdžių rodo, kad teisingumo pamatai atkurtoje Lietuvoje net nepradėti statyti. Brazauskui jų nereikėjo, Adamkus nesusigaudė, Grybauskaitė – apie ją jau net ir kalbėti nereikia… Nausėda nuolat puolamas už kiekvieną drąsesnį žingsnį. Tai kas tuos pamatus sukurs. Todėl ir bėga net laisvės kovotojų vaikai iš Lietuvos į užsienius… To ir siekia pakampiais į Lietuvos valdžios viršūnę prasmukę kolaborantų augintiniai. O ką gebame mes? Komentarus rašyti, „piktintis”…
Taip, tikrai taip. O gal bus kitaip per rinimus kovo 5 d.? Ne, nusmurgėliai vėl rinks į valdžią SS, jo šaiką ir pan. mulkius, išdavikus, savanaudžius gražbyliautojus. Į priekį nepasistūmėjome nei per centimetrą. Gal net grįžome atgal, sąmoningumo prasme. Štai jums ir Lietuvos pasiekimai.