(Tęsinys. Pradžia – ČIA)
Visa žmonijos istorija pažymėta ne tik techninės ir kultūrinės pažangos, bet ir neteisybės bei nusikaltimų procesais. Tačiau kol žmonių mobilumas apsiribojo gana nedidele vietine erdve, tokių procesų sukeliamo pavojaus mastą dar buvo galima valdyti vietos valdžios ir bendruomenės priemonėmis. Iki Pirmojo pasaulinio karo konfliktai, net peržengę valstybių sienas, dar buvo valdomi tarptautiniais susitarimais, juos stabdė apylygės konflikto dalyvių galimybės. Dabar gyvename pasaulyje, kuriame tautų teisės gyventi įgyvendinimas priklauso nuo tarptautinės situacijos, o neretai ir toliau nuo konflikto zonos esančių valstybių gebėjimo domėtis tuo, kas vyksta kituose žemynuose.
Vargu ar kas galėjo įsivaizduoti, kad taikos išsaugojimas Europoje, o kartu ir visame pasaulyje bus paliktas vienos tautos pasiryžimui stabdyti tarptautinių nusikaltėlių užmačias. Ir nereikia aiškinti, kad ginklų tiekimas užpultai šaliai yra pakankamas atsakas beprasmiškai karinių nusikaltėlių veiklai stabdyti: kraujo upė liejama tik Ukrainoje. Būtent Ukrainos gyvenvietės paverčiamos griuvėsių plynėmis, jos gyvybinė infrastruktūra naikinama be perstojimo. Rusijos valdančios chuntos jau antrą pusmetį tęsiamas Ukrainos valstybės ūkio ir kultūros naikinimas, ukrainiečių tautos genocidas iš esmės kažkodėl vis dar traktuojamas kaip dviejų valstybių vietinis susidūrimas.
Kad čia ne kas kita, kaip Trečiojo pasaulinio karo pradžia, kol kas pilnai nesuvokia nei JTO, nei kitų tarptautinių organizacijų vadovai.
Jokių efektyvių tarptautinių teisinių taikos išsaugojimo priemonių, planuotų pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, mechanizmo nėra. Tarptautinių pastangų stabdyti atgijusio nacizmo užmačių – pavergti visą pasaulį – nėra. Lyderių, gebančių sukurti efektyviai veikiantį tokių pastangų mechanizmą, kol kas nesimato. Net suprasti, kad Volodymyras Zelenskis savo gebėjimu įvertinti visą tarptautinę situaciją jau seniai peraugo vienos valstybės vadovo statusą, kitiems pasaulio lyderiams vis dar nesiseka. Kad čia ne kas kita, kaip Trečiojo pasaulinio karo pradžia, kol kas pilnai nesuvokia nei JTO, nei kitų tarptautinių organizacijų vadovai.
Kol masinio naikinimo ginklų galia siekė tik kelis ar keliolika kilometrų, gal ir buvo galima tikėtis, kad konfliktas liks tik „vietiniu“. Tačiau dabar, kai vien branduolinio ginklo sistemų sukurta tiek, kad visa planeta gali būti sunaikinta per keliolika minučių, toks dabartinės saugumo situacijos matymas jau yra niekaip nebepateisinamas. Derėtų bent prisiminti seną istorijos pamoką, kai nusikaltėlis norėjo įsiamžinti… sugriaudamas šventyklą.
Tarptautinių nusikaltimų planai nesusiformuoja staiga, jie brandinami per dešimtmečius.
Tarptautinių nusikaltimų planai nesusiformuoja staiga, jie brandinami per dešimtmečius. Juos sustabdyti gali tik labai ryžtingi, plačios apimties veiksmai. Labiausiai sėkmingas veiksmas, ilgam pažabojęs tuometės postalininės Sovietų imperijos ambicijas buvo Šiaurės Atlanto bloko (NATO) įkūrimas. Tačiau ir jo įtaką labai menkino (ir iki šiol menkina) vienpusiškas Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų nusikaltimų įvertinimas. Tai, kad Niurnbergo tribunolo teisiamųjų suole nebuvo Stalino klikos atstovų, jaučiama iki šiol. Būtent vienpusiški nuosprendžiai iki šiol sudaro prielaidas visos sovietinės imperijos istorijos klastojimui.
O juk šio režimo nusikaltimai buvo labai plačiai vykdomi dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Baisiausias savo mastu buvo ukrainiečių tautos marinimas badu, žinomas Holodomoro pavadinimu. Tačiau kas už tai buvo nubaustas? Kuri žmonijos dalis iki šiol yra įsisąmoninusi, kas tada įvyko Ukrainoje? Kuri dabartinių gyventojų karta apie tai net nėra girdėjusi, kurių valstybių vadovėliuose iki šiol apie šį šiurpų nusikaltimą nėra net užuominos? Galima klausti ir apie tai, kuri dabartinių politikų dalis, net jei kažką ir girdėjo, tai ar susimąstė?
Neseniai paminėjome Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. Bet juk nusikaltimai, apie kuriuos dabar kalbame, vyko kelerius metus, net ir pasibaigus karui. Man teko pamatyti gana netikėtą reakciją amerikiečių moksleivių, išvydusių vadinamosios „Kaliningrado srities“ atvaizdą Europos žemėlapyje. Vienas iš jų, pagalvojęs, kad tik tas žemės lopinėlis priklauso Rusijai, ištarė: „O aš niekada nemaniau, kad ta Rusija – tokia mažytė…“ Bet atkreipęs dėmesį į visus šios valstybės kontūrus, dar labiau nusistebėjo, kad vadinamoji „sritis“ net neturi sienos su pačia Rusija.
Kur dingo daugiau kaip 600 tūkst. vietinių gyventojų, kurie čia gyveno iki karo – kas tokius klausimus nagrinėjo tiek bendrojo ugdymo mokyklose, tiek universitetuose?
Tačiau čia pat paaiškėjo, kad toks klausimas niekada nebuvo aptartas jų mokyklose. Nieko mokiniams negalėjo atsakyti ir jų mokytojai, nes jie net savo universitetuose apie tai nebuvo girdėję. Kur dingo daugiau kaip 600 tūkst. vietinių gyventojų, kurie čia gyveno iki karo – kas tokius klausimus nagrinėjo tiek bendrojo ugdymo mokyklose, tiek universitetuose? Kaip visa tai turi vertinti šiandieniniai Vakarų politikai, kurie apie šią tragediją – visų vietinių gyventojų išžudymą ir jų pakeitimą atvežtais iš tolimų Rusijos sričių, išgirsta tik pavieniuose tarptautiniuose forumuose? Kuri pasaulio gyventojų dalis apie visa tai nieko nežino?
Kai JAV užaugusi lietuvių kilmės rašytoja Rūta Šepetys atnešė leidėjams savo debiutinio romano „Tarp pilkų debesų“ rankraštį, ne vienas iš jų pirmiausia atsisakė jį spausdinti sakydamas, kad tai – gana primityvaus fantastinio „siaubo romano“ pavyzdys. Esą to, kas čia aprašyta, net negalėjo būti. Bet ši knyga, kurioje atvaizduotos Stalino režimo įvykdytos masinės lietuvių ir kitų sovietinės imperijos užgrobtų tautų gyventojų tremtys, tapo „New York Times“ bestseleriu. Rūtos romanas pirmą kartą išleistas 2011 m. pradžioje ir nuo to laiko jau išverstas į beveik 30 pasaulio kalbų. Jo turinys jau įtrauktas į kelių Vakarų valstybių bendrojo ugdymo programas.
Tačiau juk tai – tik romanas! Ką nuo masinių trėmimų pradžios iki 2011-ųjų veikė profesionalai istorikai ir edukologai? Ką dabar, kai užgrobtų Ukrainos vietovių gyventojai, tarp jų ir mažamečiai vaikai masiškai deportuojami į Rusiją, veikia žmogaus teisių gynėjai, tarp jų ir t+okie, kurie visai neseniai pareikalavo palikti Vilniaus Antakalnio kapinėse sovietų laikais pastatytus balvonus, šlovinančius Lietuvos okupaciją?
Kokiomis, atsiprašant, žiniomis ir motyvais jie vadovaujasi? Beje, solidaus, valstybės vardu parengto atsakymo tokiems neva pažeistų tautinių teisių atstovams iki šiol iš tikrųjų nebuvo. Ką atstovauja „cirkininkai“, apkloję tuos balvonus apsaugine danga ir prijungę stebėjimo kameras, kad kokie nors provokatoriai į juos nepasikėsintų? Kokie teisėsaugos veiksmai operatyviai atlikti, demaskuojant nusikaltėlius, parengusius šmeižikišką melagingą skundą į JT, inicijavusius šį šlykštų tarptautinį skandalą?
Grįžkime prie dabar tarptautiniu mastu Rusijos vykdomų karinių nusikaltimų Europoje. Kokios tarptautinės teisinės struktūros jau yra sukurtos ir dalyvauja, tiriant šiuos nusikaltimus? Koks atpildas laukia šių nusikaltėlių?
Jei valstybę užvaldo nusikaltėliai, būtent tarptautinių institucijų pareiga yra juos izoliuoti ir perduoti teisingumui.
Dar kartą tenka priminti, kad net už vieno žmogaus nužudymą gresia laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos, o čia kasdien žudoma dešimtimis, kasdien griaunami gyvenamieji namai, mokyklos, sveikatos apsaugos objektai. Naikinamos gyvybiškai svarbios energijos, šilumos ir vandens tiekimo sistemos, minuojami keliai ir žemdirbių laukai, naudojamos tarptautiniu mastu uždraustos masinio naikinimo ginklų rūšys… Kaip ukrainiečiams iš tikrųjų reikia vertinti tarptautinį solidarumą, jei jau atvirai pripažįstama, kad Ukraina turi tik 10 proc. jai būtinų oro gynybos priemonių, kurios būtinos, norint bent kiek apsaugoti gyventojus ir valstybės infrastruktūrą? Kaip jai apsiginti nuo užpuoliko, turinčio dešimteriopai daugiau gyvosios karinės jėgos, ginklų, karinės amunicijos ir kitų išteklių?
Bet pagaliau būtina suprasti ir tai, kad karu teisybės nepasieksi. Rusija turi tuoj pat nutraukti karo veiksmus ir išvesti visas ginkluotąsias pajėgas iš svetimos teritorijos, nes į jos pačios teritoriją niekas nesikėsina. Savosios tautos atstovų žudymas, siunčiant juos į frontą – grobti kitos valstybės teritoriją – taip pat yra nusikaltimas. Jei valstybę užvaldo nusikaltėliai, būtent tarptautinių institucijų pareiga yra juos izoliuoti ir perduoti teisingumui. Apie tai įtikinamai rodo Pietryčių Azijos (Kambodžos ir pan.) pavyzdžiai. Tik nutraukus karo veiksmus įmanomas visapusiškas jį sukėlusių nusikaltėlių baudžiamasis persekiojimas.
Bet ar jau yra sukurtos tokios tarptautinės struktūros, kurios gali spręsti karo nutraukimo ir karo nusikaltėlių persekiojimo uždavinius? Kodėl valstybė, vykdanti ypatingai didelio masto ir visam žmonijos egzistavimui pavojų keliančius nusikaltimus iki šiol tebėra Jungtinių Tautų organizacijos nare ir net … turinčia veto teisę, t. y. galinti blokuoti tarptautines taikos ir teisingumo pastangas? (Pabaiga – kitame numeryje)
