2022 m. rugsėjo 30 dieną viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad teisingumo ministrė vieno privataus asmens prašymu iškėlė advokatui drausmės bylą.
Tiek, kiek tai buvo paviešinta socialiniuose tinkluose, teisingumo ministro įsakyme rašoma, kad drausmės byla iškelta „dėl to, kad jis [advokatas] viešoje erdvėje išreikšdamas nuomonę apie asmenų, organizavusių paramą COVID-19 pandemijos metu ir karo Ukrainoje metu, veiklą (pasisakymai pateikti naujienų portale „Delfi“ ir socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje), galėjo suklaidinti visuomenę, sudarydamas prielaidas nepagrįstai abejoti nurodytų asmenų veiklos sąžiningumu ir skaidrumu, t. y., kad asmenys tinkamai ir laiku neįvykdė pareigos atsiskaityti už paramą arba paramą panaudojo ne tiems tikslams, kuriems ji buvo renkama ir taip pažeidė Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Lietuvos advokatų etikos kodekso“ nuostatas.
drausmės bylų advokatams teisingumo ministro įsakymu iškėlimo atvejai Lietuvoje yra itin reti.
Atsižvelgiant į tai, kad drausmės bylų advokatams teisingumo ministro įsakymu iškėlimo atvejai Lietuvoje yra itin reti, ir į tai, kad toks sprendimas sukėlė diskusiją teisininkų bendruomenėje, reikėtų šį klausimą aptarti kiek plačiau iš keturių perspektyvų: advokato nepriklausomumo, teisingumo ministro įgaliojimų, žodžio laisvės bei viešųjų ir privačių interesų derinimo.
I. Drausminės bylos iškėlimas advokato nepriklausomumo principo kontekste
Konstitucijos 31 straipsnyje numatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam, nuo jų sulaikymo, garantuojama teisė turėti advokatą. Taigi, advokato pareigybė Konstitucijoje siejama su jo dalyvavimu teisingumo vykdymo procese ir žmogaus teisių užtikrinimo garantijomis.
Dėl šios priežasties teisės aktai turi garantuoti advokato nepriklausomumą nuo valdžios institucijų, kuriuo, aišku, negalima piktnaudžiauti. Štai Advokatų etikos kodekso 5 straipsnyje teigiama, kad advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis, todėl „advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyto advokato vaidmens, dalyvavimo vykdant teisingumą ir tinkamo advokato funkcijų įgyvendinimo būtinoji (pamatinė) sąlyga“, o Advokatūros įstatymo 5 straipsnyje teigiama, kad vienas iš advokatų veiklos principų yra advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas.
Taigi, advokato nepriklausomumo principo kontekste reikia atkreipti dėmesį į jau minėtą Advokatūros įstatymo nuostatą, suteikiančią teisingumo ministrui teisę iškelti drausmės bylą konkrečiam advokatui, be to, čia reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitą įstatymo nuostatą, pagal kurią ministras skiria du (iš penkių) Advokatų garbės teismo narius, turinčių nagrinėti advokato drausmės bylą.
Tiesa, nors drausmės bylos iškėlimas ministro įsakymu nėra drausminė nuobauda Advokatūros įstatymo prasme, tačiau plačiąja prasme tai, visgi, galėtų būti laikoma tam tikra sankcija, ypač, jei šiame įsakyme buvo konstatuotas profesinės etikos pažeidimas ir jei ministras viešai paskelbia apie tokios drausmės bylos iškėlimą visuomenei (nežiūrint į tai, kad minėtas ministro įsakymas nebuvo skelbiamas Teisės aktų registre).
Taigi, turint omenyje tai, kad paprastai drausmės bylą advokatui kelia Advokatų taryba, galima kelti klausimą, ar nuostata, leidžianti Vyriausybės nariui, kaip vykdomosios valdžios pareigūnui, pačiam iškelti advokatui drausmės bylą, kurią turi nagrinėti Advokatų garbės teismas, didele dalimi sudarytas to paties pareigūno, neproporcingai neapriboja advokato nepriklausomumo principo?
Įdomumo dėlei pasakytina, kad įstatymai suteikia galimybę teisingumo ministrui iškelti drausmės bylą ne tik advokatams, bet ir notarams bei antstoliams, tačiau Advokatūros įstatymas šiuo atžvilgiu skiriasi nuo Notarų ir Antstolių garbės teismo sudarymo trimis aspektais.
Visų pirma, tiek Notarų, tiek ir Antstolių garbės teismą sudaro ne penki, o septyni nariai.
Antra, du nariai iš septynių yra visuomenės atstovai ir, trečia, visus septynis narius renka atitinkamai Notarų rūmų ir Antstolių susirinkimai ir nė vieno iš jų neskiria ministras (tiesa, du nariai renkami iš šešių teisingumo ministro pasiūlytų visuomenės atstovų).
Taigi, tiek Notarų, tiek ir Antstolių garbės teismo formavime yra numatytas didesnis šių profesinių savivaldos organų nepriklausomumas, nei formuojant Advokatų garbės teismą, kurio formavime teisingumo ministras turi žymiai didesnį svorį.
Tokia situacija nėra korektiška konstitucine prasme, nes būtent advokatai, o ne notarai ar antstoliai, yra konstitucinė pareigybė, susijusi su žmogaus teisių gynyba, todėl jų nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios turėtų būti didesnis (ar bent jau ne mažesnis) nei notarų ar antstolių.
Taigi, manytina, kad siekiant garantuoti advokato, kaip vieną iš žmogaus teisių apsaugos garantų, nepriklausomumo principą nuo vykdomosios valdžios, būtina atitinkamai koreguoti Advokatūros įstatymo nuostatas, susijusias su teisingumo ministro teise kelti advokatams drausmės bylą ir pačiam skirti Garbės teismo narius.
Taip pat galima būtų kelti klausimą, ar tokio ministro įsakymo nereikia skelbti Teisės akto registre, nes jame išdėstyti argumentai yra svarbūs visai advokatų bendruomenei.
II. Teisingumo ministro teisė konstatuoti profesinės etikos pažeidimą
Jau buvo minėta, kad Advokatūros įstatymo 52 straipsnyje numatyta ne tik Advokatų tarybos, bet ir teisingumo ministro teisė iškelti advokatui drausmės bylą „už šio Įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus”. Šią savo teisę teisingumo ministras gali realizuoti priimdamas atitinkamą įsakymą, kas ir buvo šiuo atveju padaryta.
Tačiau čia būtina pastebėti, kad minėtame Advokatūros įstatymo straipsnyje nustatyta advokato teisė dalyvauti bylos nagrinėjime, kai drausmės bylos iškėlimo klausimą sprendžia Advokatų taryba.
Todėl manytina, kad advokatas turi teisę dalyvauti drausmės bylos iškėlimo procese taip pat ir tuo atveju, kai jo byla nagrinėjama teisingumo ministro (nors tai ir nėra tiesiogiai numatyta Įstatyme), nes priešingu atveju būtų nevienodai traktuojamos advokato teisės, priklausomai nuo to, koks subjektas jam iškėlė drausmės bylą.
Bet kuriuo atveju, asmens teisė dalyvauti savo bylos svarstyme yra tinkamo teisinio proceso (angl. due process of law), kaip vieno svarbiausių konstitucinio teisinės valstybės principo, elementas.
Beje, čia reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrą Advokatūros įstatymo nuostatų nevienareikšmiškumą dėl ministro teisės priimti įsakymą dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo.
Iš vienos pusės, šio įstatymo 52 straipsnyje teigiama, kad teisingumo ministras turi teisę iškelti drausmės bylą už šio įstatymo ir Advokatų etikos kodekso pažeidimus, tačiau iš kitos pusės, to paties įstatymo 35 ir 61 straipsniuose teigiama, kad advokatų drausmės bylas nagrinėja ir drausmines nuobaudas skiria Advokatų garbės teismas.
Taigi, sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad teisingumo ministras (kaip ir Advokatų taryba) turi teisę konstatuoti ne advokato profesinės etikos pažeidimo faktą, o galimo pažeidimo požymių buvimą, nes priešingu atveju, Advokatų garbės teismas negalėtų įvykdyti Įstatyme numatytos drausmės bylos nagrinėjimo funkcijos, o įgyvendintų išimtinai ministro (ar Advokatų tarybos) priimto sprendimo dėl pažeidimo „notarines“ funkcijas.
Beje, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintame Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos apraše kaip tik ir teigiama, kad „Advokatų garbės teismas nėra varžomas Advokatų tarybos sprendime ar teisingumo ministro įsakyme iškelti drausmės bylą nurodyto teisinio pagrindo“.
Pagaliau, kadangi teisingumo ministro įsakymas yra teisės aktas, drausmės bylos advokatui iškėlimo teisingumo ministro įsakymu, kuriuo jau yra konstatuojamas advokato profesinės etikos pažeidimas, problematiką parodo ir tas faktas, kad po tokio konstatavimo ministro įsakyme Advokatų garbės teismui gali būti sudėtinga nuspręsti, kitaip, nei tai konstatuota galiojančiame teisės akte (ministro įsakyme).
Tačiau netgi ir tuo atveju, jei Advokatų garbės teismas ryžtųsi nuspręsti, kad advokatas nepažeidė profesinės etikos, toks jo sprendimas pats savaime vis tiek negalėtų pakeisti ministro įsakyme konstatuoto teiginio, jog advokatas visgi pažeidė Advokatūros įstatymo ir Advokatų etikos kodekso nuostatas, kaip kad buvo konstatuota šiame ministro įsakyme.
III. Drausmės bylos advokatui iškėlimo pagrindas ir konstitucinė žodžio laisvė
Toliau šiame kontekste galima būtų kelti klausimą apie tai, kokie veiksmai galėtų būti laikomi pagrindu iškelti advokatui drausmės bylą už profesinės etikos pažeidimus? Jau minėtas Advokatūros įstatymo 52 straipsnis numato, kad drausmės byla advokatui gali būti iškelta už šio Įstatymo ir Advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus, tačiau nei įstatymas, nei minėtas kodeksas tokių pažeidimų nekonkretizuoja (aišku, ir negalėtų konkretizuoti), o numato tik bendrus jo elgesio ir veiklos principus, pavyzdžiui, profesionalumo, pareigingumo, sąžiningumo, teisingumo, nepriekaištingos reputacijos ir kt.
Beje, minėtame ministro įsakyme nurodytas Advokatūros įstatymo 39 str. 1 d. 1 punkto pažeidimas, kuriame kalbama apie prievolę advokatui laikytis sąžiningumo, doros ir pilietiškumo.
Taigi, teisės aktai palieka didelę vertinimo laisvę Advokatų tarybai ir teisingumo ministrui šiuo klausimu. Aišku, jei advokatas klientą aptarnautų ar teisme pasirodytų apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, turbūt niekam nekiltų abejonių dėl galimybės iškelti jam drausmės bylą. Tačiau kaip vertinti advokato profesinės etikos pažeidimus, kai tai susiję su jo viešais pasisakymais ar išsakyta kritika?
Kitaip tariant, pagrindinė problema su drausmės bylos iškėlimu dėl advokato viešo „nuomonės reiškimo“, kaip rašoma ministro įsakyme, yra ta, kad bet kokie vieši pasisakymai ar kritika yra susiję su konstitucine žodžio laisve, o ministro įsakymu iškelta drausmės byla advokatui už jo viešus pasisakymus bet kuriuo atveju gali būti suprantama, kaip tokia priemonė, kuri riboja šią konstitucinę teisę, nes tokiu atveju advokatas už savo viešus pasisakymus patiria tam tikras sankcijas ir viešo pobūdžio spaudimą, ypač, jei apie iškeltą drausmės bylą ministras viešai informuoja visuomenę.
Taigi, Konstitucijos 25 straipsnis numato bendrą žodžio laisvės principą, kuris gali būti ribojamas tik kitomis šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis konstitucinėmis vertybėmis, kurios turi būti nurodytos ministro įsakyme.
Be to, ribojant konstitucinę žmogaus teisę, būtina ne tik nurodyti jos ribojimo konstitucinius pagrindus, tačiau – ir laikytis tokio ribojimo proporcingumo principo (pavyzdžiui, šiuo atveju apsvarstyti galimybę asmens skundą persiųsti Advokatų tarybai).
Taip pat, pagal teismų praktiką, konstitucinė žodžio laisvė paprastai apima ne tik pasisakymų turinį, bet ir jo formą, įtraukiant kritiką ar net griežtesnę retoriką, ypač tais atvejais, kai tai susiję su svarbių visuomenės klausimų iškėlimu.
Tiesa, čia būtina pastebėti, kad konstitucinė žodžio laisvė pagal Konstitucijos 25 straipsnį jokiu būdu neapima neapykantos, prievartos ar diskriminacijos kurstymo bei šmeižto ir dezinformacijos, todėl bet kuris asmuo, kuris dėl viešoje erdvėje išsakytų kito asmens teiginių patiria garbės ir orumo pažeidimą, visuomet turi teisę savo garbę ir orumą ginti teismine tvarka.
Minėtame ministro įsakyme kalbama apie advokato išsakytą abejonę dėl konkrečiai neįvardintų (nors numanomų) asmenų veiksmų svarbiu visuomenei klausimu – dėl gautos iš visuomenės paramos tinkamo panaudojimo ir skaidrumo. Todėl, kaip jau buvo minėta, ji patenka į konstitucinės žodžio laisvės sritį, nebent būtų aiškių požymių, kad tokiais teiginiais buvo platinama jau minėta dezinformacija ar tokiais pasisakymais buvo siekiama apšmeižti kurį nors konkretų asmenį.
Tačiau tokiems ketinimams įrodyti paprastai reikalaujama pasisakiusiojo asmens tyčinių veiksmų konstatavimo. Beje, Konstitucinis Teismas 1998 m. kovo 10 d. nutarime konstatavo, kad anksčiau galiojusio Valdininkų įstatymo nuostata, ribojusi valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų teisę kritikuoti valdžios sprendimus, prieštaravo Konstitucijai. Todėl manytina, jog advokatai turi dar didesnes žodžio laisvės ribas nei valstybės tarnautojai, nepriklausomai nuo to, ar jie užima kokias nors pareigas advokatų savivaldoje.
Be to, priimant sprendimą iškelti drausmės bylą už kritiką ir viešus pasisakymus, būtina atkreipti dėmesį ir į tokios priemonės galimą poveikį kitiems advokatams, siekiantiems į viešumą iškelti svarbius visuomenei klausimus, t. y. į tai, ką kažkada JAV Aukščiausiasis Teismas pavadino (ir vėliau ne kartą pakartojo EŽTT, žr. pvz. 2011 m. vasario 3 d. EŽTT sprendimą Kabanov prieš Rusiją) – įbauginimo efektu, angl. chilling effect.
IV. Ministro įsakymas dėl advokatui drausmės bylos iškėlimo viešųjų ir privačių interesų derinimo kontekste
Iš minėtų įstatymų ir teisingumo ministerijos nuostatų galima daryti išvadą, kad teisingumo ministerijos veikla yra susijusi, visų pirma, su viešojo intereso gynimu, o ne kurio nors fizinio asmens interesų atstovavimu. Todėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme teigiama, kad politikai savo pareigas turi vykdyti nešališkai ir sąžiningai bei elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog kyla interesų konfliktas. O Valstybės politikų elgesio kodekse, be kita ko, numatyta, kad politikai turi ne riboti, o užtikrinti žmogaus teises ir laisves.
Taigi, ministras, paprastai gavęs privataus asmens skundą ar prašymą iškelti advokatui drausmės bylą, turi jį išnagrinėti ir, esant tam tikrų advokato profesinės etikos pažeidimo požymių, perduoti Advokatų tarybai, kuri ir spręstų klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo ir bylos perdavimo Advokatų garbės teismui.
ministrui galėtų iškilti pareiga apsvarstyti klausimą, ar jam nekyla pareiga nusišalinti nuo tokio skundo nagrinėjimo Viešųjų ir privačių interesų įstatymo prasme.
Tuo tarpu drausmės bylos advokatui iškėlimas paties ministro įsakymu ne tik riboja advokatų nepriklausomumo principą, bet kartais galėtų visuomenei sukelti įtarimą dėl galimo viešųjų ir privačių interesų derinimo konflikto ministro veiksmuose, ypač tuo atveju, jei drausmės byla iškelta prašymu tokio privataus asmens, kuris tiek rinkimų kampanijos metu, tiek ir vėliau viešai palaikė politinę partiją, kuriai priklauso pats ministras.
Kitaip tariant, pastaruoju atveju ministrui galėtų iškilti pareiga apsvarstyti klausimą, ar jam nekyla pareiga nusišalinti nuo tokio skundo nagrinėjimo Viešųjų ir privačių interesų įstatymo prasme.
Vietoj išvadų
Šis trumpas tyrimas parodė tam tikrus Advokatūros įstatymo netobulumus, susijusius su advokato profesinės atsakomybės taikymu ir žodžio laisvės garantijomis, kuriuos reikėtų keisti, siekiant geriau užtikrinti advokatų nepriklausomumo principą.
Be to, minėti pakeitimai ateityje galėtų padėti teisingumo ministrui išvengti galimo įgaliojimų viršijimo bei viešųjų ir privačių interesų derinimo konflikto.
