Autorius yra Nacionalinio Susivienijimo pirmininko pavaduotojas
Seime vyksta labai įdomus susidorojimo su pareigūnu procesas, bet vyksta tyliai, kitaip nei Pociaus tema. Dabartinis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis per savo kadenciją nepataikavo valdžiai, nevykdė jos reikalavimo pripažinti įrašus pase nevalstybine kalba suderinamais su lietuvių kaip valstybinės kalbos statusu.
Konstitucinis teismas taip parėdęs, kad būtent kalbos komisija turi dėl to teikti privalomą, įpareigojančią išvadą – nuo tos išvados priklauso įstatymo prieštaravimas Konstitucijai.
Tai štai Antanaičio vadovaujama komisija tos išvados neteikė, laikėsi ankstesnių komisijos išvadų, priimtų ankstesnėse kadencijose – kad vardo pavardės įrašai pase nevalstybine kalba prieštarautų valstybinės kalbos statusui.
Dabar Seime įvyko komisijos naujos sudėties rinkimai ir visi valdantieji (+socdemai) balsavo taip, kad valstybinės kalbos monopolinį statusą gerbę komisijos nariai būtų išmesti. Ne tik Antanaitis, kuris na dar galima sakyti, kad ne mokslininkas, bet ir tokie iškilūs kalbininkai kaip prof. Rita Miliūnaitė.
Reikia pripažinti, kad kiekviena valdžia turi tokią teisę, siekdama formuoti jai priimtiną Seimo renkamų organų sudėtį. Bet tik čia prasideda tikrosios įdomybės. Po rinkimų atsistatydino vienas išrinktas komisijos narys. Liko 7 neišrinkti kandidatai, kuriuos jau prieš pirmąjį balsavimą delegavo įvairiausios mokslo įstaigos, kurioms tai ir priklauso pagal įstatymą. Iš tų likusių 7 delegatų dar 6 taip pat atsisakė kandidatūros. Liko vienintelis Audrys Antanaitis. Viena laisva vieta, vienas kandidatas. Ankstesnė praktika ir logika diktuoja, kad įvykus konkursui ir atsilaisvinus vietai ji tenka tiesiog tam, kas liko už brūkšnio. Audriui Antanaičiui.
Bet valdantieji taip bijo net jo buvimo eiliniu nariu komisijoje, kad paskelbė naują kandidatūrų teikimą, prašo mokslo įstaigų naujų kandidatų, kad tik vėl būtų kažkas kitas, ką būtų galima išrinkti vietoje Antanaičio. Kad tik šis nepatektų. Nors įprasta tvarka jau pateko ir tiesiog turėtų būti patvirtintas. Beveik neabejoju, kad bus priprašytas kandidatuoti koks nors nenorėjęs žmogus ir jį naujame nenumatytame balsavime išrinks vėl vien valdančiųjų balsais.
Kiek platesnis klausimo kontekstas yra valdančių partijų per rinkimus viešai išsakyta ideologinė nuostata, kad kalbos komisija apskritai nereikalinga, ją reikėtų panaikinti. Kaip naikinti iš esmės gerai dirbančias institucijas? Žinoma, sujungti su kuria kita ir ten ištirpdyti. Mano spėjimas būtų, kad tai ir bus daroma, jeigu tik liks laiko ir politinės valios. Asanavičiūtės ir kitų TS-LKD veikėjų kuruojami teisės aktai taip pat leidžia prognozuoti tokią eigą. Matysime.
O Antanaičiui šiaip ar taip reikia padėkoti. Žmogus visgi turėjo sąžinės ir valios atstovėti valdančiųjų spaudimą ir teikti išvadas, kurias diktuoja protas, kalbos mokslas ir Konstitucija, o ne leftistinės įvairovės idealai. Už tai sumokėjo postu, bet išsaugojo garbę. Ačiū jam ir kitiems nuosekliai balsavusiems komisijos nariams.”
Apgailėtini sutvėrimai. Parsidavėliai ir mankurtai. Jokios šviesos tunelio gale. Nei menkiausio taškelio. Laikykis Audriau. Visą šitą šū …. patyriau ir aš.
Ar ne tai taikoma tiems, kas sąžiningai ir principingai atlieka savo konstitucinę pareigą saugoti Valstybinę kalbą nuo visko, kas jai žalą daro?
Nieko naujo. Ir anais laikais „neteisingai” kalbantis, t.y., kalbantis ne taip, kaip tų laikų vadovaujančiai partijai patiko, būdavo išspiriamas iš užimamos vietos, iš darbovietės, ar ir rimčiau tokių imdavosi – чтоб другим неповадно было…
Negi tos QWyXės tokios bailios, kad tokių primityvių ir brutalių priemonių imasi? Juk yra labai praktiškas ir paprastas kompromisinis būdas – latviško pavyzdžio pasas, kaip ir pageidavo piliečiai. Nebent suokalbį prieš A.A. ir Valstybinę kalbą surengusieji ne šiai, o kitai tautai klusniai, nuolankiai tarnauja?