Vilniaus širdyje įsikūrusi Dievo Gailestingumo šventovė yra vienas didžiausių tikinčiųjų traukos centrų. Maža gotikinė bažnytėlė Domininkonų gatvėje, iškilusi XVamžiuje, gavo šv. Trejybės titulą. XVIII a. ši šventovė dukart nukentėjo nuo gaisrų, XIX a. buvo perdirbta į cerkvę, ir tik 1920-aisiais gražinta katalikams. Dabar į ją plūsta piligrimai iš viso pasaulio; jos durys visą parą atvertos tiems, kurie trokšta Jėzaus malonės. Ypač daug tikinčiųjų ateina čionai Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis – paprašyti Viešpaties gailestingumo artimiesiems, kurių sielos jau paliko šį pasaulį.
Šventovės centre virš altoriaus kabo stebuklingu laikomas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Šio meno kūrinio, religijos ir meno paveldo objekto, sukūrimo istorija tikrai neeilinė. Ir susijusi ji su nepaprasta asmenybe – vienuole Marija Faustina.
Vienuolė, mistikė, Romos katalikų bažnyčios šventoji Marija Faustina (tikrasis vardas Helena Kovalska) buvo popiežiaus Jono Pauliaus II žemietė. Gimė ji 1905 metų kovo 25-ąją Lodzės vaivadijos Glogoviecų kaime ir buvo trečiasis vaikas iš dešimties atžalų, pasaulį išvydusių neturtingų valstiečių šeimoje. Mergaitės vaikystė prabėgo sunkiose materialinėse sąlygose: netrukus prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas be galo apsunkino jos tėvų gyvenimą. Nesudurianti galo su galu šeima neišgalėjo leisti savo dukters mokytis, nors ji pasižymėjo guviu ir įžvalgiu protu. Vos baigusi tris pradinės mokyklos klases, mažoji Helena buvo priversta tarnauti pasiturinčių giminaičių namuose.
Troškimas tapti vienuole Helenos širdyje prabudo labai anksti. Iš jos dienoraščio žinome, kad pašaukimą dvasinei tarnystei ji pajuto, sulaukusi vos septynerių. Tačiau žengti šio lemtingo žingsnio gimdytojai jai neleido. Mat merginos uždirbamų pinigų žūtbūtinai reikėjo šeimai išgyventi. Be to, stojant į vienuolyną, buvo būtina atsinešti ir kraitį, mat to meto vienuolynai nebuvo turtingi ir negalėjo deramai aprūpinti savo narių.
Tad merginai teko dar ilgai ir sunkiai triūsti, kad sutaupytų bent jau būtiniausių lėšų, reikalingų įnešti į vienuolyno kasą. Ji beldėsi į daugelio vienuolynų vartus, bet visur jai buvo duodama suprasti, kad be solidaus kraičio ir dar be tėvų sutikimo jos niekas nepriims. Pagaliau Helenai pasisekė peržengti Varšuvos Dievo motinos gailestingumo kongregacijos klauzūros slenkstį.
Ji buvo labai pareiginga ir stropiai laikėsi visų vienuolyno regulų. Rimta ir tyli, bet sykiu – ir linksma, kupina geranoriškumo bei nesavanaudiškos meilės artimui – taip ją vėliau apibūdino seserys vienuolės.
Pasibaigus vienuolinio išbandymo – postulato laikui, ji išvyko į noviciato namus Krokuvoje. Iš pradžių ji ten davė laikinuosius, o vėliau – amžinuosius skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus. Kartu su vienuolės abitu ji gavo ir naują – Marijos Faustinos vardą.
Gyvenimas ir tarnystė Vilniuje
1929 m. balandžio mėnesį sesuo Marija Faustina trumpam buvo išsiųsta į kongregacijos namus Vilniuje, o ilgesniam laikui čia apsigyveno nuo 1933 metų. Vilniaus vienuolyne ji ėjo pačias paprasčiausias pareigas: padėjo virtuvėje, darbuodavosi darže, dirbo durininke. Čia ji ir patyrė Jėzaus apsireiškimų, kuriuos paminėjo savo dienoraštyje. Rašyti sielos dienoraštį vienuolę paskatino jos dvasios tėvas Mykolas Sopočka. Visi mistiniai Marijos Faustinos regėjimai čia ir buvo užfiksuoti. Dienoraštyje randame įrašą ir apie patį pirmąjį, dar vaikystėje patirtą regėjimą, kuris ir pažadino jos pašaukimą vienuolystei, ir apie 1931 metais Plocke matytus religinius vaizdinius.
Jėzus apsireiškė seseriai Faustinai tokiu pavidalu, kokį dabar matome pagal šį regėjimą vėliau nutapytame Gailestingojo Išganytojo paveiksle. Iš Dievo Sūnaus širdies išvystame sklindančius spindulius, simbolizuojančius begalines gailestingumo malones, kurias Viešpats dalija savo mylimiems žmonėms. Savo apsireiškimų metu Jėzus sesers Faustinos prašė, kad toks paveikslas būtų nutapytas ir pasklistų po visą pasaulį.
Vienuolė regėjo Kristų, vilkintį balta tunika, dešiniąja ranka laiminantį žmones, o kairiąją laikantį prie širdies, iš kurios sklinda du spinduliai: baltas ir raudonas. Baltasis asocijuojasi su krikšto vandeniu, apvalančiu mūsų sielas, o raudonasis – su už mūsų kaltes pralietu Išganytojo krauju.
Pasak sesers Faustinos, visiems, pagerbiantiems šį paveikslą, Jėzus pažadėjo ypatingų malonių: „Pažadu, kad žmogus, kuris garbins šį paveikslą, nežus. Taip pat pažadu jam pergalę prieš jo priešą jau čia, žemėje, o ypač – mirties valandą. Aš pats jį apginsiu jį, kaip savo paties garbę. Be to, apginsiu miestus ir namus, kuriuose bus garbinamas šis kūrinys, ir apginsiu žmones, kurie tikės mano gailestingumu“.
Vienuolei Dievo Sūnus dar pareiškęs pageidavimą, kad paveikslo kampe būtų užrašas „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, ir kad paveikslas būtų iškilmingai pašventintas pirmą sekmadienį po Velykų. Šis sekmadienis turįs būti paskelbtas Gailestingumo švente, kurios metu sieloms bus suteikta daug malonių.
Šventosios Faustinos užrašai – tai autentiškas krikščioniškosios kultūros dokumentas, savo tikėjimo aistra pranokstantis dogmatinio religingumo ribas. Jie 2000 metais buvo išleisti lietuvių kalba ir atskleidžia visas minėtojo paveikslo sukūrimo aplinkybes.
O buvo taip…
Patyrusi mistinį regėjimą, kurio metu buvo raginama nutapyti Jėzaus Gailestingumo paveikslą, sesuo Faustina ilgai blaškėsi, nežinodama, kaip įvykdyti tą reikalavimą. Bandė tapyti pati, prašė padėti kitas seseris, bet nieko neišėjo. Pagaliau kreipėsi į savo nuodėmklausį Mykolą Sopočką, kuris pažadėjo padėti. Kunigas kreipėsi į savo pažįstamą dailininką Eugenijų Kazimirovskį, sutikusį nutapyti paveikslą pagal vienuolės pasakojimą. Visą pusmetį, kartą per savaitę, lydima vienuolyno vyresniosios, sesuo Faustina eidavo į Rasų gatvėje buvusias tapytojo dirbtuves. Vienuolė nuolat koregavo dailininką, tikslindama tapomo Dievo atvaizdo detales. Beje, iš pradžių dailininkui pozavo pats kunigas Mykolas Sopočka.
Paveikslas buvo pradėtas tapyti 1934 metų sausio antrąją, o baigtas tų pačių metų birželį, nors sesuo Faustina ir sakė, kad Viešpaties atvaizdas neišėjęs toks gražus, kokį jinai buvo regėjusi savo vizijose. Bet pagaliau vienuolė nusiramino; juk ne dažų grožyje ar teptuko technikoje slypinti šio paveikslo didybė, o iš jo sklindančioje malonėje.
Sudėtingi kūrinio keliai
Jėzų vaizduojantis paveikslas iš pradžių buvo iškabintas Vilniaus benediktinių vienuolyno koridoriuje, o paskui penkiolika metų iškabėjo šv. Mykolo bažnyčioje. Per 1935 metų Atvelykį jis pirmą kartą buvo išstatytas viešam pagarbinimui Aušros Vartų koplyčioje. Deja, vėliau jis ilgai klajojo iš vietos į vietą, stokodamas deramos pagarbos ir net patekdamas į didelį pavojų visai pražūti. Buvo net atsidūręs Baltarusijos Naujosios Rūdos bažnyčioje. Iš tenai jį pavyko sugrąžinti į Vilnių ir priglausti Šventosios Dvasios bažnyčioje, iš kurios galiausiai tapo perkeltas į buvusią šv. Trejybės bažnyčią, paskelbtą Dievo gailestingumo šventove. Šioje bažnytėlėje, labiau primenančioje koplyčią, sudarytos sąlygos visų tautų piligrimams pasimelsti savo gimtąja kalba, prašant Dievo gailestingumo. O šio paveikslo kopijos dabar kabo daugelyje pasaulio bažnyčių ir milijonų tikinčiųjų namuose.
Kelionė pas Amžinąjį Tėvą
Neilgai trukus po paveikslo nutapymo sesers Marijos Faustinos sveikata ėmė sparčiai prastėti. Vilniaus kongregacijos namų vyresnioji išsiuntė ją gydytis į Lenkiją. Iš pradžių ji nuvyko į Varšuvą, o vėliau persikėlė į Krokuvą. Gyveno Krokuvos vienuolijos namuose, jausdamasi jau gana prastai: tuberkuliozė apėmė visus plaučius ir virškinamąjį traktą. Vienuolė gydėsi netoli Krokuvos esančioje Prodniko ligoninėje (dabar tai – šv. Jono Pauliaus II vardo ligoninė). Mirė 1938 metų spalio 5 dieną ir buvo palaidota Lagievnikuose, Dievo Motinos gailestingumo seserų vienuolyno kapinėse.
Po sesers Marijos Faustinos mirties žinia apie jos regėjimus pradėjo greitai plisti. Ypač plačiai po visą pasaulį pasklido Jėzaus jai apreikšta gailestingumo žinia. 1993 metais tuometinis popiežius Jonas Paulius II seserį Mariją Faustiną paskelbė palaimintąja, o 2003-ųjų balandžio 30 – ąją – šventąja. Šios vienuolės kanonizacijos dieną buvo oficialiai paskelbta ir žinia apie įvedamą Dievo gailestingumo šventę, kuri nuo tada kasmet minima Atvelykio sekmadienį. Popiežius Jonas Paulius II tą dieną, be kita ko, pasakė: „Dievo apvaizda šv. sesers Faustinos gyvenimą susiejo su Varšuva, Plocku, Vilniumi ir Krokuva. Išvardinau šiuos miestus, kurių globėja yra nauja šventoji, prašydamas jų gyventojus ypatingai rūpintis Dievo gailestingumo žinios skleidimu.“
Gailestingumo šventė ypatingai bus minima kitąmet, sulaukus jos 20-ųjų metinių. O kiekvienas Atvelykio sekmadienis laikomas Dievo gailestingumo žinios propaguotojų diena.
Piligrimų traukos centras
Vilniaus Vinco Grybo gatvės 29-uoju numeriu paženklintame name esama šv. Faustinos namelio, kuriame ji gyveno 1933 – 1936 metais. Šiame namelyje kurį laiką veikė vienuolynas, po to jis priklausė vaikų globos įstaigai, o nuo 2005 metų jį perėmė Dievo gailestingumo paramos fondas. Čia dabar įsikūręs Memorialinis maldininkų ir piligrimų centras. 2008 metais namelis buvo restauruotas, jame atkurtas autentiškas sesers Marijos Faustinos kambarys, įrengta koplytėlė.
Šv. Faustinos vardas yra suteiktas Vilniaus rajono Skaidiškių gyvenvietėje esančiai koplytėlei.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
